Anoniminiai lošėjai – žmonės, praradę lošimo saiką

Pirmas mano žengtas žingsnis – bandymas pabūti anoniminių lošėjų (AL) susirinkime nebuvo sėkmingas. Daugelis susirinkime dalyvaujančių žmonių pašalinių asmenų, o juolab dirbančių žiniasklaidoje, nenorėjo įsileisti. Tačiau trys AL nariai: Artūras, Julius ir Kostas (vardai pašnekovų prašymu pakeisti – aut.past.) maloniai sutiko atsakyti į mane dominusius klausimus.

Rašant šį straipsnį daugiausia ir remtasi šiais trimis pašnekovais, tačiau bus pateikti ir psichologo, lošimo namų bei lažybų punktų darbuotojų komentarai, citatos iš AL ir Valstybinės lošimų priežiūros komisijos (VLPK) internetinių portalų ir kt.

„Anoniminiai lošėjai – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi siekdami padėti sau ir kitiems įveikti lošimo problemą. Vienintelė sąlyga, norint tapti draugijos nariu, – noras mesti lošti“, – skelbiama oficialiame Lietuvos AL tinklalapyje anoniminiailosejai.lt.

Artūras, vienas iš trijų AL narių, kurie sutiko pasidalinti su manimi savo istorijomis, papasakojo, kaip vyksta gydymas AL susirinkimuose: „Iš esmės nesuklysite sakydami, kad čia tiesiog susėdame ir kalbame. Mes geriausiai suprantame vienas kitą. Žmogus, atėjęs į mūsų grupę, pasidalija savo skausmu.

Tai galima susieti su tikėjimu, išpažintimi – žmogus išsipasakoja ir tiek jam pačiam, tiek klausytojams iš karto pasidaro lengviau. Taigi buvimas kartu su tokiais pat kaip aš duoda dvigubą naudą. Viena vertus, padedu kitam tokiam pat, kaip aš, antra vertus, padedu pats sau, nes pats vis prisimenu, kad esu lošėjas.“

„Kas geriau supras brolį lošėją, jeigu ne brolis lošėjas? – retoriškai klausia Julius, kitas mano pašnekovas. – Nei mama, nei tėvas, nei brolis, nei sesė tavęs nesupras. Čia ateini, ir visi tave supranta.“

Pašnekovų pasiteirauju, ar kompulsyvūs (dar kitaip patologinį; kompulsyvumas – įkyrus, neįveikiamas noras ką nors veikti, sąmonės kontrolei nepasiduodantis – aut.past.) lošėjai tai, kad dalyvauja AL susirinkimuose, slepia nuo artimų žmonių. „Jeigu ateini į grupę, dažniausiai tavo artimieji žino apie tavo problemą. Labai retas žmogus į grupę ateina pats. Jam reikia ne tik mūsų, bet ir artimo žmogaus paskatinimo, pagalbos“, – į mano klausimą atsako Kostas, trečiasis AL, sutikęs duoti interviu.

„Netgi rengiami susirinkimai, skirti lošėjų artimiesiems. Pakankamai dažnai susiklosto situacijos, kai vyro, pradėjusio lankytis AL susirinkimuose, žmona nepalaiko. Tačiau tada, kai jis tik pradeda sveikti, antrosios pusės parama labai svarbi“, – priduria Artūras.

Psichiatras Dainius Stasiūnas kompulsyvų lošimą apibrėžia paprastai: „Lošimas tampa patologiniu tada, kai asmuo kompulsyviai lošia taip, kad šis potraukis pradeda neigiamai veikti jo darbą, tarpasmeninius santykius, psichikos būseną ir kitus svarbius gyvenimo aspektus. Asmuo dažniausiai toliau lošia, nežiūrint į socialines, ekonomines, tarpasmenines ar teisines problemas, sukeltas nesaikingo lošimo.“

Artūras aiškina, kad dėl lošimo reikia susirūpinti tada, kai jis sukelia problemų: „Jeigu jūs perkate loterijos bilietus ir tai jums nesukelia nei finansinių, nei teisinių ar kokių nors kitokių sunkumų, nėra ir pačios problemos. Jeigu asmens pajamos labai didelės, gali būti, kad ir suma, išleidžiama lošimui, iš esmės juokinga.

Jeigu man pakanka pinigų maistui ir kitiems būtiniems poreikiams bei pramogoms, tarkim, loterijos bilietams, viskas yra gerai. Tik tada, jeigu tai sukelia nepatogumų, kai žmogus aukoja kažkokią savo gerovės dalį dėl lošimo, jį galima vadinti kompulsyviu lošėju.“

„Yra daug žmonių, kurie nueina į lošimo namus tiesiog gerai praleisti laiką. Jokio poreikio lošti jie nejaučia. Tai tiesiog būdas atsipalaiduoti, pabendrauti su draugais. Čia problemos nėra“, – papildo „brolį“ Julius

Jei manote, kad galite turėti problemų dėl lošimo, tai išsiaiškinti gali padėti atsakymai į 20 klausimų, pateiktų AL internetiniame portale. Dauguma priklausomybę turinčių lošėjų mažiausiai į septynis klausimus atsakytų teigiamai.

„Vertinant tik žmogaus išvaizdą, neįmanoma pasakyti, ar jis kompulsyvus lošėjas, ar ne. Tačiau, kai žmogus pradeda kalbėti ir visa jo šneka sukasi tik apie nerealius planus, nerealias svajones, tada aš beveik visada galiu konstatuoti, kad tas žmogus yra kompulsyvus lošėjas. Toks žmogus galvoja maždaug taip: „Noriu to ir to, tad reikia laimėti aukso puodą.“ Kitiems žmonėms tai atrodo nesuprantama“, – bando paaiškinti Julius.

Kostas sako, kad kai kurie lošėjai, norėdami gauti pinigų, dažnai bando sukčiauti. Jis papasakoja, kad vienas pažįstamas, kenčiantis nuo patologinio lošimo, specialiai sudaužė savo mašiną, kad turėtų pretekstą pasiskolinti pinigų – neva reikia taisyti mašiną, o iš tiesų pinigų jam reikėjo lošimui.

Julius atskleidžia, kad pirmiausia priklausomi lošėjai bando skolintis iš draugų, tada iš pažįstamų ar net vos kartą gyvenime matytų asmenų. Galiausiai toks „trūks-plyš-lošiu“ asmuo susipranta, kad turi darbą.

„Bankas paskolins!“ – Kostas atskleidžia „genialią“ idėją, kurią atranda kompulsyvus lošėjas, ir prisipažįsta, kad vienu metu buvo pasiėmęs tris paskolas.

Pagaliau prašnekęs Kostas ima pasakoti apie savo gyvenimą ir nejučiomis atskleidžia be galo pikantiškų detalių. „Kazino pradėjau lošti būdamas aštuoniolikos. Kai prasilošiau, mano tėvai iškėlė bylą konkrečiam kazino. Tai buvo vienintelė byla, kai lošimo namai pralaimėjo. Tuo metu buvau vaikas, tačiau juk aš lošdavau iš pinigų. Žinau ne vieną atvejį, kai nepilnamečiai vaikšto į lošimo namus.

Kai man suėjo 21 m., legaliai įsidarbinau viename Lietuvos kazino. Ne tik aš, bet ir dauguma mano kolegų buvo kompulsyvūs lošėjai.“

Į Kosto pasakojimą įsiterpia Artūras. „Teko girdėti, kad kai kurie kazino netgi organizuoja savo darbuotojams keliones į kitus lošimo namus“, – prasitaria jis.

Anot internetinio portalo nebenoriu–losti.lt, teikiančio pagalbą lošėjams ir jų artimiesiems, tokį prašymą parašęs asmuo dažnai galvoja, kad tuo viskas ir pasibaigs, lošimų priklausomybės nebeliks, galima grįžti į normalų gyvenimą. Tačiau dažnai tai būna savo jėgų pervertinimas. VLPK atsakingi darbuotojai gauna žinių iš lošimo bendrovių, kad vienas ar kitas tokį prašymą parašęs asmuo po kurio laiko bando įeiti į lošimo namus ar automatų saloną.

Kaip vis dėlto veikia tokio prašymo sistema? Vilniečiai laukiami VLPK būstinėje, esančioje Birutės g. 56. Jei asmuo ne vilnietis, parašyti prašymą jis gali bet kurioje savo miesto lošimų bendrovėje.

Registruotas prašymas iš VLPK į lošimų bendroves persiunčiamas per vieną darbo dieną. Jei prašymas rašytas kitame mieste, procedūra gali užtrukti kiek ilgiau. Kiekviena bendrovė įsipareigoja paskleisti informaciją tarp savo lošimo organizavimo vietų visoje Lietuvoje.

Prašymai galioja tik Lietuvoje, kadangi susitarime dalyvauja Lietuvoje veikiantys lošimų operatoriai. Aišku, palošti užsimanę asmenys puikiai žino, kad lošimo namų kaimynėse šalyse – nors vežimu vežk.

O ką daryti žmonėms, žinantiems, kad jų artimasis vis tiek yra įleidžiamas į lošimo namus ar lošimo automatų salonus? Tokiu atveju internetinis portalas nebenoriu–losti.lt siūlo rašyti pretenziją. Pretenzija, kurią galima pateikti VLPK, rašoma laisva forma, svarbu tiksliai nurodyti dieną, valandą ir lošimo organizavimo vietą.

Nepaisant to, tie asmenys vis tiek patenka į lošimų vietas. Dažniausiai patenkama į lošimo automatų salonus, nes jie klientų neregistruoja, o lošėjui prisistatyti kitu asmeniu – juokų darbas. Tai patvirtina ir mano pašnekovai.

Minėtas internetinis portalas prašo atsižvelgti į tai, kad įsiminti daugiau kaip 1,5 tūkst. žmonių (tiek maždaug šiuo metu yra užregistruotų prašymų – aut.past.) nėra labai paprasta. Pretenziją gali pateikti ir patys lošėjai. Tiesa, iš pastarųjų skundai dažniausiai pasipila tik tada, kai pinigai būna pralošti.

„Pirmas statymas lošėjui reiškia tą patį, ką ir būsimam alkoholikui pirma taurelė. Anksčiau ar vėliau jis ar ji vis tiek grįš prie to paties žalingo įpročio. Kartą peržengus nematomą ribą į nekontroliuojamą, nevaldomą lošimą, greičiausiai jis ar ji niekada neatgaus kontrolės“, – skelbiama minėtame AL tinklalapyje. Taigi sveikimo procesas trunka visą gyvenimą.

Artūras gydymąsi nuo patologinio lošimo aiškina remdamasis eskalatoriaus pavyzdžiu: „Kompulsyvaus lošimo atveju eskalatorius važiuoja į apačią. Jeigu aš sveikstu, dirbu pagal sudarytą ir patikrintą programą, jis kyla. Jeigu aš žengsiu žingsnį ar sustabdysiu eskalatorių, stovėsiu vietoje. O jeigu aš važiuosiu žemyn, tai iš esmės prilygs degradavimui.

Aš stovėjau žemai, o dabar mane atvežė aukščiau. Taigi, jeigu sveikdamas aš imuosi visų galimų priemonių, kurios padeda nelošti, kylu eskalatoriumi, ir mano gyvenimas gerėja.“

„Lošėjui viską lemti gali jau pirmas statymas“, – patvirtina ir Kostas. Artūras, linksėdamas galvą, priduria: „Jei užkibsi, statysi antrą kartą, trečią, ketvirtą ir t.t. Taip įsisukama į užburtą ratą.

Laiką, kai neloši, gali išbraukti iš savo gyvenimo, jeigu vėl pradėsi tai daryti. Jei žmogus sako, kad lošė tik, pavyzdžiui, 3 mėnesius prieš 10 metų ir 3 mėnesius dabar, iš viso jis lošė ne 6 mėnesius, o 10 metų ir 6 mėnesius. Taigi visiškai nesvarbu, kiek ilgai žmogus nelošia.“ Beje, pats Artūras tarp lošimų yra turėjęs 15 metų pertrauką.

„Tad nesvarbu, ar lošiama su pertraukomis, ar ne, – psichologinės pasekmės tos pačios. Tiesa, finansinės kitokios. Jeigu loši visą laiką, tai visą laiką ir būni įsiskolinęs. Jeigu pradedi lošti po pertraukos, tai ir praloši viską, ką per tuos metus užgyvenai.

Žmogus gali išeiti duonos nusipirkti ir „paslysti“. Vieną, antrą kartą jis sugrįš su duona. Bet jei, pavyzdžiui, žmona jį supykdys, jis gali užsukti ir į lošimo namus“, – apie kompulsyvaus lošėjo pagundas kalba Artūras.

Visi pašnekovai akcentuoja, jog nepaprastai svarbu yra tai, kad žmonės, lankydami susirinkimus ir gyvendami pagal tam tikras taisykles ir principus, sugebėtų susitvarkyti savo aplinką ir gyventų visavertį gyvenimą.

„Kaip diabetu sergantis žmogus gali pragyventi nuo vaikystės iki senatvės tvarkingai leisdamasis insuliną, taip galime gyventi ir mes. Taigi drąsiai prisipažįstu – aš sergu nepagydoma liga. Mano „insulinas“ yra susirinkimai“, – aiškina Artūras.

Vis dėlto, kol susirinkimų poreikis svetimas, tol lošiama. Lošti – svarbiau už viską pasaulyje. Svarbiau už šeimą. Svarbiau už draugus. Svarbiau už darbą, karjerą, mokslus.

„Užeini valandai penktadienį, išeini, duok Dieve, sekmadienį“, – laikus, kai dar lošdavo, prisimena Kostas.

„Ir visiškai nesvarbu, ar laimėsi, ar ne, – priduria Artūras ir aiškina, kad kompulsyviems lošėjams svarbiausiu tampa pats lošimo procesas. – Mums svetimas pinigų sotumo jausmas.“

Tiesa, kartais rezultatas žmogui, kenčiančiam nuo lošimo priklausomybės, tampa svarbus. Artūras pateikia tokį pavyzdį: „Būna tokių situacijų, kai žmogus nueina į kazino tyčia pralošti, kad save nubaustų. Man skauda, kai pralošiu, bet aš vis vien einu lošti, nes skausmas ir yra bausmės tikslas.“

Paprastai kompulsyviam lošėjui patariama nesilažinti net iš vieno cento ar kavos puodelio. AL internetiniame puslapyje pabrėžiama, kas negali būti jokio vieno ar paskutinio karto pabandymų. Tačiau juk turėtų būti kažkokia leistina veikla, kuri kompensuotų lošimą.

„Geriausia alternatyva lošimui – domėjimasis AL, – nė nedvejodamas išpyškina Artūras. – Susirinkimai, internetinės svetainės, forumai...“

Kiek skeptiškiau apie pakaitalus kalba Julius: „Jeigu per daug laiko praleidi prie kompiuterio, kaip alternatyvą gali pasirinkti knygą. Tačiau, jei atsidursi prie kompiuterio ir po ranka nebus knygos, vėl sugrįši prie jo.

Cigaretę gali pakeisti saldainiu. Jeigu jo nėra, o yra cigaretė, ją ir pasirinksi. Rūkyti meta tie, kurie tvirtai nusprendžia tai padaryti. Kiekvienais sutiks, kad nerūkyti yra geriau, nei rūkyti – tiek finansiškai, tiek sveikatos atžvilgiu ir t.t.

Grįžtant prie lošimo, praktiškai neįmanoma surasti alternatyvos, kuria galėtum jį pakeisti. Nes jei jos tą akimirką nebus, kompulsyvus lošėjas ims lošti.“

„Lankydamas susirinkimus pakeičiau požiūrį ne tik į lošimą, bet ir į tokius dalykus, kaip alkoholis. Alkoholikas lygiai taip pat kaip lošėjas privalo nustoti gerti. Tiesiog privalo tai padaryti. Taip, kaip aš lošiu, taip alkoholikai geria“, – sąsajų tarp patologinio lošimo ir alkoholizmo suranda Artūras.

Paprašyti pakomentuoti sąsajas su rūkymu pašnekovai pateikia dviprasmiškas nuomones. „Artūras metė rūkyti, o aš ne. Rūkau daugelį metų ir neketinu mesti. Nematau sąsajų tarp lošimo ir rūkymo“ – drąsiai rėžia Julius.

„Susidūręs su finansiniais sunkumais rūkyti mečiau, nors prieš tai rūkiau 20 metų, – prisipažįsta Artūras. – Taip yra su visoms priklausomybėmis – jeigu norėsi jos atsikratyti, taip ir padarysi. Be tvirto noro nieko nebus.“

Beje, žmonės, kurie turi kompleksinę problemą, pavyzdžiui, yra ir lošėjai, ir alkoholikai, lengviau tai pripažįsta.

„Sakoma, kad ne protas, o širdis dažniausiai pasufleruoja, jog reikia ieškoti pagalbos. Reikia įsiklausyti į vidinį pagalbos šauksmą. Tačiau čia vėl įsijungia tas kompiuteris, kuris sako, kad tu esi protingas. Sveikimo pradžioje protas yra tavo priešas, nes jis bando tave pričiupti: „Ne, tau gydymosi nereikia, tu nesi ligonis“, – dėsto Artūras.

Artūras sako, kad kol nejauti problemos, tol loši, geri ir pan, tačiau, kai tam tikra priklausomybė pradeda kelti problemų, privalu ieškoti jos sprendimo būdo. Vyras prisipažįsta, kad ir savo paauglius vaikus dažnai stebi per, kaip pats tai pavadino, priklausomybių prizmę.

„Visi žmonės į AL susirinkimą renkasi turėdami tą pačią problemą. Jei kenčiate nuo patologinio lošimo, ateikite ir jūs. Pasirinkite kelią ir eikite juo. Netgi psichokorekcinės grupės buvo sukurtos atsižvelgiant į anonimines grupes.

Jose svarbiausias tas pats principas – padėti vienas kitam. Labai svarbūs tampa bendravimas, problemų išsakymas, pasidalinimas jomis ir pan. Aš sprendžiu vieno žmogaus problemą, o jis mano.

Jeigu žmogus sveiksta, tai aš patiriu tikrą pasitenkinimą. Šis metodas veikia! Džiaugiuosi mūsų programa. Ji suteikia sąlygas realiai kovoti su liga, kuria sergame“, – Artūras negaili gerų žodžių gydymuisi AL susirinkimuose.

„Mano nuomone, geriausias būdas norint nelošti – lankytis šitoje grupėje. Jokie psichologai čia nepadėtų. Iš pradžių svarsčiau, kas tai per grupė – ta AL. Galvodavau, kad tie žmonės turbūt slapta lošia (juokiasi). Dabar džiaugiuosi, kad esu jos narys ir galiu gyventi visavertį gyvenimą. Aš labai dėkingas šiai grupei“, – komplimentų laviną tęsia Julius.

Julius sako, kad žmogus, priklausantis AL grupei, kartu yra ir gydytojas, ir pacientas.

„Man asmeniškai susirinkimai padėjo labiausiai. Beje, jie yra nemokami, nėra jokio nario mokesčio. Susirenka žmonės, turintys lygiai tą pačią problemą. Tačiau, jeigu kam nors padėjo psichologas, puiku. Bet koks problemos išsprendimo būdas yra sveikintinas, – dėsto Artūras ir čia pat priduria: Mes nepasisakome prieš kitus gydymo būdus.“

Tačiau ar specialistai lankymąsi AL susirinkimuose galėtų pavadinti gydymu? „Mano galva, specialisto dalyvavimas tokiame gydymo procese yra būtinas, – teigia psichologas A.Valantinas. – Paramos grupės yra labai geras ir svarbus dalykas. Čia bendrauja žmonės, turintys tą pačią problemą ir galintys paremti vienas kitą.

Tačiau tai tik parama – būtinas ir nešališkas žvilgsnis į problemą, ir tokios problemos sprendimo specifikos išmanymas, ir profesionalūs patarimai.

Tokia problema yra skausmingas dalykas. Juk tai sunki priklausomybė. Aišku, gali būti ir taip, kad AL susirinkimuose kažkaip vieni tą problemą išspręs, bet nėra aišku, ar ilgam. Be to, noriu pabrėžti, kad psichologas problemų nesprendžia už žmones. Jis tik padeda tai daryti ir vadovauja tam procesui, o sprendžia pats žmogus“.

„Nelošk. Kazino galimybės laimėti yra didesnės nei tavo. Azartiniai lošimai nėra pinigų uždirbimo būdas. Lošdamas rizikuoji savo, šeimos ir visuomenės gerove“, – šiuos žodžius prieš daugiau nei 3 metus ištarė vienas Seimo narys.

Tačiau jeigu šaukštai jau po pietų, yra keletas kelių – bandyti problemą išspręsti pačiam, kreiptis pagalbos į specialistą arba dalyvauti AL susirinkimuose. Jūsų valia rinktis.