Abejingumas vis daugiau žmonių gramzdina į depresijos liūną (II dalis)

Palieka nuostaba, galvosūkiai, spėliojimai. Sensacingos žinutės žiniasklaidoje ir įvairiausių nuomonių komentarai. Kol nebaigė komentuoti vienos savižudybės, jau žiūrėk skaitom apie kitą. Manau, kad tai pavojinga ir provokuojanti taktika. Žinią apie savižudybę, jeigu norima ją paskelbti, turi būti apgalvota forma, kaip tą padaryti. Dabar gi paskaitom tarsi oro pranešimus ar horoskopus. Žmogus išėjo, ir dar savo noru, tad jam nieko iš mūsų nebereikia. Visos mūsų skolos: turtinės, smalsumo, dėmesio, laiko, ar meilės skolos- tampa akimirksniu nurašytos. Ką iš tikrųjų gero galim padaryti nusižudžiusiam žmogui- tai melstis už jį. Laikraštinė šlovė vargu ar begali pradžiuginti.

„Kas galėjo pagalvoti. Viską turėjo, pavydėti galima, o žiūrėk...“ Tada aptarinėjama praeitis, biografijos momentai, imama ieškoti reikšmių, sapnuotų sapnų. O pasirodo, nieko ir nežinojom apie žmogų, gyvenusį šalia mūsų, jo nepažinojom. Teisingiau - nenorėjome pažinoti, girdėti, matyti. Svarbiausia - kad netrukdytų ir nelįstų į akis.Visuomenė abejinga, šalta, negailestinga. Tas šaltis ir nulaužia. Juk jau žinome, kad ne vien psichikos ligoniai nusižudo ūmių psichopatologijos simptomų įtakoti. Vis dažniau nusižudo sveiki, galintys dirbti, garbingi, jautrūs, mylintys žmonės, neatlaikę gyvenimo naštos ar iššūkių. Žmogiškumo, meilės, šilumos stygius žmones išveda iš proto ir sukelia nenorą gyventi.

Pitsburgo universiteto (JAV) psichiatras Fabrega išsakė mintį, kad šio tūkstantmečio psichiatrija skirsis nuo praėjusiojo žmogiškumo tyrimais: „nagrinėjant psichikos ligas žmogiskumas taps pagrindiniu mokslinių tyrimų objektu. Turime technologijas, modernias aparatūras, galingas laboratorijas, bet imame sparčiai stokoti žmogiškųjų resursų, todėl žmogaus psichika neišvengiamai keisis“.

Psichiatrų bendruomenėje senokai kalbama, kad žmogiškumo, gėrio stoka gali žmogų skaudinti, sutrikdyti bei išbalansuoti jo psichiką. Tokiu būdu jau oficialiai yra išsakoma ir pripažįstama pastebima žmogiškumo stoka bei pasauliniu mastu įsivyraujantis jo badas, pamažu tampantis sveikatos problema. Vertybinės nuostatos, dvasingumas, meilė yra labai svarbu normaliai žmogaus psichikos būklei. Pastarųjų buvimas ar deficitas yra visuomet žinotini klinicistui, diagnozuojant ligas.

Jau yra žinoma, kad dalis žmonių dvasingumo nelaiko vertybe, ir tai -tik juoką jiems sukelianti sąvoka. Kita dalis žmonių dvasingumą laiko būtinybe, tad reikės „išrasti“ būdus, kaip abiem sugyventi, nepadarant žalos.

Fiziniai simptomai: energijos stoka, mieguistumas dienos metu, nemiga nakties metu, sunkumas krūtinkaulio srityje, sunkiai nusakomo skausmo jausmas.

Nuotaikos sfera: visko per daug, viskas nusibodo, dirgina, erzina, ima pyktis, apima panika, kamuoja nuolatinė įtampa ir nesugebėjimas atsipalaiduoti.

Elgesys: vengia bendrauti, nevalgo, nejaučia alkio ar „pamiršta pavalgyti“, krenta svoris, gali pradėti impulsyviai ką nors tikrinti (pvz. ar išjungta šviesa), nieko nebesinori daryti, nėra motyvacijos, nėra iniciatyvos, niekas nedžiugina.

Mintys: gali būti kliediminių minčių ypač kaltės kliedesių, laukiama kad gali ateiti atpildo valanda, bausmė, galvojama tik apie blogus dalykus, ir iš savo gyvenimo prisimenami tik blogi dalykai arba jų ieškoma, mėginama susieti su savo dabartine būsena, jausmas kad esu niekam nereikalingas ir pan.

Liguistos mintys: laukimas kad kas nors blogo nutiks jam ar artimiesiems, nėra prasmės gyventi, nėra jokios perspektyvos, jokios prošvaistės, jokios išeities.

Nesugeba savo minčių nuvyti.

Suicidinės mintys: nori mirti, ieško būdų kaip sau sukelti fizinį skausmą, ruošia planą kokiu būdu nusižudyti. Pergyvena dėl įvairių kūno funkcijų, jautriai reaguoja į kiekvieno organo veiklą. Jaučiasi niekam nereikalingas, be vilties, be savigarbos. Pasitikėjimo savimi nėra nė pėdsakų-šis jausmas būna jau išnykęs.

Bloga atmintis, nekoncentruojamas dėmesys, sunkiai įsisavinama nauja informacija.

Aplinka nedomina, nebeįdomūs ankstesni pomėgiai, nebėra aistros. Nebesvajojama. Nėra poreikio mylėtis, geismas užgęsęs, lytinių santykių vengiama, jie vargina.

Tai tik dalis tų baisių išgyvenimų, kuriuos tenka iškentėti depresija susirgusiam žmogui.

Rizikos susirgti depresija veiksniai:

Paaugliai,

Gerontologiniai ligoniai,

Šeimyninis smurtas,

Neištikimybė

Narkomanai

Nemiga

Moterys (nėštumas, būsena po gimdymo, būsena po aborto, persileidimo)

Skyrybos

Onkologiniai ligoniai

Vienatvė kt.

Gydymui yra būtini vaistai, jų pasirinkimas šiandien platus, ir sunkiau yra teisingai pasirinkti. Antidepresantai yra būtini, jie pareguliuoja smegenų biochemiją bei receptorių veiklą. Modernios depresijos gydymo rekomendacijos reikalauja įtraukti į gydymą ir neuroleptikus.Tačiau vien medikamentinis gydymas yra neefektyvus. Naujausios mokslo studijos siūlo vaistus derinti su psichoterapija, palaikymu, intensyvia reabilitacija, socialinėmis priemonėmis. Efektyvi yra ir dvasinė terapija, dabar atliekama profesionalų, edukacinė terapija ligoniui, jo artimiesiems.

Dirbant Jungtinėje Karalystėje gydytojui sakoma, kad jo terapija nebus efektyvi, jeigu nebus dinamikos vertinimo. „Tinkamas gydytojas“ čia laikomas kaip tinkama terapinė priemonė. „Tinkamo gydytojo“ koncepcija buvo pristatyta Pasauliniame psichiatrų kongrese Prahoje, dar 2008 metais. Jos idėja buvo ta, kad būtinas geras kontaktas tarp gydytojo ir paciento, užtikrintas būsenos monitoringas, iškelti asmenybiniai kriterijai psichiatrui. Neteko girdėti, kad šios rekomendacijos būtų svarstytos ar aprobuotos pas mus, tačiau tie psichiatrai kurie nuvyks dirbti į Jungtinę Karalystę, bus su jomis supažindinti ir privalės dirbti pagal jas.

Šiuo metu sunki ekonominė padėtis visame pasaulyje ir mūsų šalyje, nuolatiniai kontroversiški politiniai debatai, provokuojantys nesaugumo ir nežinios jausmus, nepatenkinami tarpasmeniniai santykiai ar jų nepilnavertiškumas, ar betvarkė juose, žmogiškos šilumos stygius yra kartu ir signalai, kad sveikata, o ypač psichinė sveikata gali būti lengvai prarandama. O ji itin sunkiai atstatoma, todėl yra rizika sveikatą bei protą prarasti negrįžtamai.

Pacientas pats gali skųstis „depresija“. Tačiau britų mokslininkai yra nustatę kad tik 20% pirminių sveikatos centro lankytojai įvardija savo būseną ir suformuluoja skundus. Gydytojui tenka atsakomybė įtarti, kad pacientas gali sirgti depresija, ir sugebėti ieškoti šios klastingos ligos simptomų, o juos radus sudaryti ligoniui tinkamą gydymo planą bei rekomendacijas, bei moderuoti tolimesnę dinamiką.

Psichikos ligos yra stigmatizuotos, todėl retas žmogus išdrįstų pasiskųsti, kad jam sunku ryte atsikelti ir eiti į darbą, arba, kad jis nubudo 3-4 kartus per naktį, ar išvis negali miegoti, o sekančią dieną negali sukoncentruoti minčių ir nieko nenori matyti! Viskas erzina, nervina ir yra nebeįdomu.Tačiau tai ir yra subjektyvieji ligos požymiai.

Depresijai yra klastinga liga. Šiuo metu PSO (Pasaulinės Sveikatos Organizacija) išvardytų labiausiai žmogų invalidizuojančių ligų sąraše depresija yra ketvirtoje vietoje, tačiau prognozuojama kad iki 2020 metų depresija bus antra.

Šiuolaikiniai medicinos mokslo pasiekimai skelbia, kad yra daug būdų kaip padėti depresija sergančiam žmogui, tačiau tik depresija sirgę ar sergantys žmonės žino, kokia tai baisi liga ir kokias didžiules dvasines kančias ji sukelia.

Didžiausias paradoksas yra tai, kad skirtingai nuo daugumos kitų invalidizuojančių ligų, depresija susirgę žmonės dažniausiai tęsia savo įprastą gyvenimą, atlieka kasdienines pareigas, o šalia esantys net patys artimiausieji, net nieko neįtaria ir nemato. Tai itin klastinga liga. Kitas paradoksas yra tai, kad depresija beveik nepasižymi fiziniais simptomais, ir pasitikrinę pas kitų sričių specialistus, ligoniai sužino, kad jie yra „sveiki“.

Ši klastinga liga suformuoja mąstymo stereotipą, ligoniai toliau gyvena šalia mūsų, sukandę dantis daro, kas reikia, net šypsosi! Jie nesiekia pagalbos, jos neieško nes kaip ir nėra kuom pasiskųsti. Kol dvasinė kančia žmogaus neįveikia, ir gyvenimas netampa našta.

Vakarų šalių psichiatrijos vadovėliuose depresija apibrėžiama, kaip pablogėjusio funkcionavimo periodas, susijęs su depresine nuotaika ir susijusiais simptomais: miego, apetito, psichomotorinio aktyvumo pakitimu, pablogėjusia dėmesio koncentracija, nebesugebėjimu jausti pasitenkinimo, nuovargiu, beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmu ir suicidinėmis mintimis. Ligonis mato mirtį kaip išeitį.

Depresija serga ir sirgo daug mūsų artimų žmonių, bet ir daug pasaulio „įžymiųjų“. Pvz. Vincentas van Gogas nutapė savo žymųjį paveikslą, talentingai pavaizdavo jame depresija sergantį ligonį, jo vidinį skausmą, vienatvę, neviltį, liūdesį. Žiūrime į paveikslą, tai meno kūrinys, šedevras-jame- depresine patirtis išreikšta genealiai. Tuo tarpu jo kūrėjas V. van Gogas pats sirgo depresija, nusižudė sirgdamas depresija.