Šios fundamentalios smegenų savybės, kurią imta vadinti neuroplastiškumu, atradimas radikaliai pakeitė ne tik medicinos mokslą, bet ir patį požiūrį į žmogaus smegenis kaip į nuolat kintantį ir galintį atsinaujinti neuronų tinklą.
Publikuojame antrąją šios knygos ištrauką.
***
Meilė kuria ypatingą atminties būseną. Kadangi meilė leidžia išgyventi situacijas ir fizines būkles, kurių kitu atveju patirti negalėtume, ji taip pat leidžia užmiršti negatyvias asociacijas – tai yra dar viena plastiškumo išraiška.
Užmiršimo mokslas dar labai jaunas. Kadangi plastiškumas yra konkurencinis, išsivysčius žmogaus neuronų tinklui jis tampa efektyvus ir savarankiškas, todėl, kaip ir įprotis, sunkiai užmirštamas.
Atminkite, kad Merzenichas ieškojo „trintuko“, kuris leistų jam paspartinti pokyčius ir užmiršti blogus įpročius.
Įsimenant ir užmirštant vyksta skirtingos cheminės reakcijos. Mokantis ko nors nauja, neuronai aktyvuojami ir jungiasi tarpusavyje. Be to, neuronų lygmeniu pasireiškia cheminis procesas, vadinamas ilgalaike potenciacija, arba IPT (anglų k. long-term potentiation, LTP), kuris sutvirtina neuronų ryšius.
Smegenims stengiantis užmiršti ir ryšiams tarp neuronų silpnėjant vyksta procesas, kuris yra ne ką mažiau plastiškas ir svarbus negu mokymasis ir šių ryšių stiprėjimas.
Jei neuroniniai ryšiai nuolatos tik stiprėtų, mūsų neuroniniai tinklai taptų perkrauti. Yra įrodymų, kad esamų prisiminimų užmiršimas padaro vietos naujiems prisiminimams mūsų tinkluose.
Užmiršimo procesas be galo svarbus pereinant iš vienos raidos stadijos į kitą. Pavyzdžiui, kuomet paauglė mergaitė palieka namus ir išvyksta mokytis į koledžą kitoje valstijoje, keičiantis seniems emociniams įpročiams, rutinoms ir savivokai, tiek ji, tiek ir jos tėvai išgyvena sielvartą ir didžiulius plastiškus pokyčius.
Pirmasis įsimylėjimas taip pat reiškia naują raidos stadiją ir reikalauja labai daug ką užmiršti. Kai žmonės pasižada vienas kitam, jie privalo radikaliai pakeisti dažnai savanaudiškus ketinimus ir modifikuoti visus kitus prisirišimus tam, kad į savo gyvenimą galėtų priimti naują asmenį.
Nuo šiol gyvenimas tampa nesibaigiančiu bendradarbiavimu ir tam reikia plastiškai reorganizuoti tuos smegenų centrus, kurie susiję su emocijomis, seksualumu ir savivoka.
Milijonai neuroninių tinklų turi būti sunaikinti ir pakeisti naujais – tai viena iš priežasčių, kodėl įsimylėjimas daugeliui žmonių atrodo kaip tapatybės praradimas. Įsimylėjimas gali reikšti ir senos meilės pabaigą, kas taip pat reikalauja užmiršimo neuroniniu lygmeniu.
Vyro širdis sudaužoma, kai jo pirmoji meilė nutraukia sužadėtuves. Jis žiūri į daug moterų, tačiau kiekviena jų nublanksta prieš sužadinę, kuri, jo įsitikinimu, buvo vienintelė tikra meilė ir kuri dabar persekioja. Jis negali užmiršti įpročio jausti trauką savo pirmajai meilei. Arba dvidešimt metų santuokoje išgyvenusi moteris tampa jauna našle ir atsisako eiti į pasimatymus.
Ji negali įsivaizduoti savęs dar kartą įsimylinčios, o mintis apie tai, kad kas nors galėtų pakeisti vyrą, ją žeidžia. Bėga metai, ir draugai jai liepia gyventi toliau, bet vis nesėkmingai.
Tokie žmonės dažnai negali gyventi toliau, nes jie vis dar nesugeba gedėti – vien mintis apie gyvenimą be tų, kuriuos myli, jiems pernelyg skausminga. Jei kalbėsime apie neuroplastiškumą, tam, kad romantikas ir našlė galėtų be bagažo pradėti naujus santykius, kiekvienas jų turi savo smegenyse perprogramuoti milijardus ryšių.
Kaip yra pastebėjęs Freudas, gedėjimo darbas laipsniškas. Nors realybė teigia, kad mūsų meilės nebėra, „jos įsakams paklusti iš karto neįmanoma“. Mes gedime prikeldami vieną atsiminimą po kito, išgyvendami juos iš naujo ir tik tuomet paleisdami. Smegenų lygmeniu įjungiame kiekvieną iš neuroninių tinklų, kurių tarpusavio sąsajos formavo mūsų asmenybės savivoką, ir, nepaprastai ryškiai išgyvendami kiekvieną prisiminimą, vienas po kito atsisveikinam su šiais tinklais.
Gedėdami mes išmokstame gyventi be tų, kuriuos mylime, tačiau ši pamoka ypač sunki, nes pirmiausia privalome užmiršti pačią idėją, kad tas žmogus yra ir juo galima pasikliauti.
Berklio universiteto neurologijos profesorius Walteris J. Freemanas pirmasis nustatė ryšį tarp meilės ir užmiršimo. Jis surinko galybę įtikinamų biologinių faktų, leidžiančių pagrįsti išvadą, kad dviejų mūsų gyvenimo stadijų metu – įsimylėjus ir susilaukus vaikų – įvyksta didžiulis neuronų persitvarkymas.
W. J. Freemanas teigia, kad tokio pobūdžio plastiškas smegenų persitvarkymas, kuris yra kur kas didesnio masto nei normalaus mokymosi ar užmiršimo procesų metu, įmanomas dėl neuromoduliatoriaus veiklos.
Neuromoduliatoriai ir neurotransmiteriai yra skirtingi dalykai.
Neurotransmiteriai išsiskiria sinapsėse ir turi sužadinti ar nuslopinti neuronus ir neuromoduliatorius arba sumažinti bendrą sinapsinių ryšių veiksmingumą ir sukelti ilgalaikius pokyčius.
W. J. Freemano įsitikinimu, mums davus meilės įžadus, išsiskiria neuromoduliatorius oksitocinas, leidžiantis pašalinti esamus neuroninius ryšius, kad padarytų vietos pokyčiams dideliu mastu.
Oksitocinas kartais vadinamas įsipareigojimo neuromoduliatoriumi, nes jis sutvirtina ryšius tarp žinduolių. Jis išsiskiria tuomet, kai įsimylėjėliai sueina kartu ir mylisi (oksitocinas orgazmo metu išsiskiria abiejų lyčių atstovams), ir tuomet, kai poros susilaukia vaikų ir ima jais rūpintis. Moters organizme oksitocinas išsiskiria ir gimdymo metu bei maitinant krūtimi.
Vienas fMRT tyrimas parodė, kad motinai žiūrint į savo vaikų nuotraukas aktyvuojamos smegenų zonos, kuriose kaupiasi oksitocinas. Vyriškosios lyties žinduoliams tapus tėvais išsiskiria giminingas neuromoduliatorius, vadinamas vazopresinu. Dauguma jaunų žmonių, kurie abejoja savo galimybėmis prisiimti atsakomybę, kurios reikalauja tėvystė, nesuvokia, kaip oksitocinas gali pakeisti jų smegenis ir suteikti galimybę priimti šį gyvenimo iššūkį.
Ištyrus vieną iš gyvūnų rūšių, kurioms būdingi monogaminiai santykiai, – prerijų pelėnus – paaiškėjo, kad oksitocinas, smegenyse paprastai išsiskiriantis poravimosi metu, suporuoja juos visam gyvenimui. Suleidus oksitocino į pelėnų patelės smegenis, ji visam gyvenimui prisiriš prie artimiausio patino. Pelėnui patinui suleidus vazopresino, jis ims glaustytis apie arčiausiai esančią patelę.
Panašu, jog oksitocinas taip pat suaktyvina vaikų prisirišimą prie tėvų, o jo sekreciją kontroliuojantys neuronai gali turėti atskirą kritinį laikotarpį. Vaikų namuose užaugę vaikai, neturėję artimų ir meile paremtų santykių, suaugę paprastai turi su prisirišimu susijusių problemų.
Oksitocino lygis išlieka žemas net praėjus keleriems metams po to, kai juos įvaikina mylinti šeima.
Dopaminas mus sužadina, suteikia didesnį pagreitį ir sukelia seksualinį susijaudinimą, tuo tarpu oksitocinas sukuria ramią ir šiltą nuotaiką, kuriai būdingi švelnūs jausmai bei prisirišimas ir kuri gali susilpninti gynybos mechanizmą.
Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad oksitocinas skatina pasitikėjimą. Finansinio žaidimo dalyviai, kuriems buvo duota pauostyti oksitocino, buvo labiau linkę patikėti savo pinigus kitiems. Nors oksitocino poveikis žmonėms turėtų būti ištirtas išsamiau, yra įrodymų, kad jis panašus į poveikį prerijų pelėnams: priverčia mus įsipareigoti partneriams ir vaikams.
Tačiau oksitocinas, W. J. Freemano teigimu, pasižymi ir unikaliu, su užmiršimo procesu susijusiu poveikiu. Avių organizmuose su kiekviena nauja vada oksitocinas išsiskiria kvapų suvokimą reguliuojančioje smegenų srityje, vadinamoje uoslės svogūnėliu.
Avys, kaip ir dauguma kitų gyvūnų, jauniklius „pažymi“ kvapu. Jos augina savo ėriukus ir atstumia svetimus. Tačiau jauniklį atsivedusiai aviai pristačius svetimą ėriuką ir tuo pačiu metu jai suleidus oksitocino, avis ims juo rūpintis.
Tačiau oksitocinas neišsiskiria pasirodžius pirmajai vadai – tik vėlesnėms. Tai rodo, kad oksitocinas atlieka tam tikrą vaidmenį – ištrina neuronines grandis, jungusias motiną su pirmąja vada, kad ji galėtų užmegzti ryšį su antrąja. (W. J. Freemano įtarimu, su pirmąja vada motina užmezga ryšį padedant kitiems neurochemikalams.)
Oksitocino savybė, leidžianti ištrinti išmoktą elgesį, paskatino mokslininkus pavadinti jį amneziniu hormonu.
W. J. Freemanas iškėlė mintį, kad oksitocinas ištirpdo neuroninius ryšius, sudarančius esamų prisirišimų pagrindą, kad galėtų formuotis nauji prisirišimai.
Pagal jo teoriją oksitocinas nemoko tėvų auginti vaikus ir nepriverčia arba „vaikai visuomet svarbiausi“, tačiau iš tiesų jam padėjo oksitocinas, kuris leido įveikti giliai įsišaknijusius ir savanaudiškais rūpesčiais pagrįstus elgesio modelius. Palyginkime jį su užkietėjusiu viengungiu, kuris niekuomet neįsimyli ir kasmet darosi vis ekscentriškesnis ir nelankstesnis, o jo įpročiai įtvirtinami juos nuolat kartojant.
Meilėje užmiršimas leidžia keisti savo pačių požiūrį į save – į gerąją pusę, jei partneris mus dievina. Tačiau kartu jis leidžia paaiškinti, kodėl įsimylėję tampame tokie pažeidžiami ir kodėl tiek daug šaltakraujiškų jaunų vyrų ir moterų, įsimylėję linkusius manipuliuoti, jiems kenkiančius ar juos žeminančius žmones, dažnai praranda pasitikėjimą ir ima savimi abejoti.
Pasveikti po tokių santykių neretai prireikia ne vienų metų.
Normanas Doidge'as. Save keičiančios smegenys: pasakojimai apie pergales naujausių mokslų apie smegenis srityje. Iš anglų k. vertė Milda Morkytė. – Kaunas: Kitos knygos, 2012.
