Vilnietis psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis tikina, kad vaikystėje patirtos traumos visada turi lemtingų pasekmių žmogaus gyvenimui.
– Kodėl psichiką traumuojantys įvykiai, nutikę vaikystėje, vėliau tampa tokie svarbūs?
– Dar Antoine’as de Saint Exupery pasakė: „Visi mes iš savo vaikystės.”
Net kūdikio patirtos traumos, kurios atrodo visai menkutės, iš tikrųjų turi daug įtakos visam gyvenimui – jau vienų metų kūdikis yra suformavęs savo santykį su pasauliu, žmonėmis.
Ankstyvieji santykiai su svarbiausiais žmonėmis turi įtakos visam likusiam mūsų gyvenimui. Yra nustatyta, kad kūdikio ir motinos sąveika yra nepaprastai svarbi formuojant suaugusio žmogaus vertės pojūtį. Taip pat saugumo pojūtį šiame pasaulyje.
Kai vaikas patiria fizinę, lytinę ar psichologinę prievartą, tokios traumos lieka jo širdyje ir psichikoje įspaustos visam gyvenimui.
Jei kalbėsime apie lietuvę, nusižudžiusią Didžiojoje Britanijoje, manau, kad tai įvyko ne vien dėl traumuojančios patirties.
Tiems, kurių šeimose yra savižudžių, pasirinkti savižudybę kaip išeitį lengviau nei tiems, kurių šeimose tokio įvykio nebuvo.
– Kokios traumos vaikui sunkiausios?
– Be abejo, sunkiausia trauma yra artimiausių žmonių, pirmiausia motinos, praradimas, ypač jei greitai neatsiranda kito ją pakeičiančio žmogaus. Pakeičiančio ilgam ir stabiliai.
Labai sunkios yra ir kitokių traumų pasekmės. Pirmiausia tai fizinis ir lytinis smurtas, bet ne mažiau baisus vaikams ir psichologinis smurtas.
Traumuoti gali ir daug subtilesnis poveikis, pavyzdžiui, meilės, dėmesio ir susižavėjimo, ypač kūdikystėje, trūkumas.
– Ar tai reiškia, kad vaikas, kurio tėvas ar abu tėvai žuvo avarijoje, vėliau negalės gyventi normalaus gyvenimo?
– Blogiausia, kad išgyvenimai dėl traumos nebūtinai akivaizdžiai pasireiškia kasdieniame gyvenime.
Kai žmogus patenka į situaciją, kuri psichologiškai primena tai, kas buvo išgyventa traumos metu, jo reakcija gali būti netikėta ir jam pačiam, ir aplinkiniams.
Toks elgesys nesąmoningas. Žmogus to nedaro, tai jam tiesiog nutinka. Tarsi išsiveržia iš vidaus, ir jis nesuspėja net suprasti, kaip ir kodėl tai įvyko.
Kartais prisiminimas visiškai išdyla iš atminties. Bet tai mus vis tiek veikia. Tik mes to nežinome. Ir todėl to negalime kontroliuoti.
– Ar suaugęs žmogus su tokia patirtimi susidoroja lengviau?
– Ir suaugęs žmogus gali palūžti, atrodytų, dėl visiškai nereikšmingo įvykio: tarkime, jį apspjovė, o jam atrodo, kad prarado garbę.
Aš turiu vieną labai skaudų patyrimą. Mano kurso draugui trečiame medicinos studijų kurse pradėjo kamuoti simptomai, kuriuos dabar aš įvardyčiau kaip elementarų panikos priepuolį: galvos svaigimas, širdies plakimas, rankų drebulys, prakaitavimas.
Tai psichikos sutrikimas dėl labai padidėjusio nerimo. Tokių pacientų pas mane – vos ne pusė. O neurologas, į kurį draugas kreipėsi, jam patarė mesti medicinos studijas, nes esą jis tikrai negalės būti mediku. Studentas nusiskandino.
– Per karą traumuojančių situacijų padaugėja. Ar tai reiškia, kad atsiranda visa kartą traumuotų žmonių?
– Amerikiečiai šiuo metu turi daug problemų su Persų įlankos ir Afganistano karų veteranais. Kartais jie visiškai nebegali valdyti savo elgesio. Tai elgesio sutrikimai, kurie – patirtų traumų pasekmė.
– Bet praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, vyko vadinamasis Chruščiovo atlydys – tikras kultūros ir visuomenės gyvenimo pakilimas. Jį sukėlė karta, kuri vaikystėje per karą patyrė be galo daug traumų.
– Savo trauminę patirtį jie išreiškė per meną. Juk tuomet kuriama literatūra ir buvo apie traumas. Siaubingą visos valstybės patirtį.
Seniai įrodyta, kad kalbėjimas apie trauminę patirtį mažina traumos pasekmes.
Svarbiausia tai daryti kaip galima anksčiau, vos ne tą pačią dieną, kai įvyko trauma, ir leisti žmogui kalbėti, kiek jam reikia.
– Vytauto Kubiliaus, vieno garsiausių lietuvių literatūros tyrinėtojų, biografijoje skaičiau, kad jo tėvas buvo nušautas tuo metu, kai jis, dar vaikas, sėdėjo jam ant kelių.
Bet ši trauminė patirtis nesutrukdė jam parašyti daugybės knygų ir labai daug dirbti?
– Pažinojau profesorių. Jis buvo labai užsidaręs, kuklus, taktiškas žmogus. Ir kartu turėjo didelį vidinės teisybės jausmą.
Manyčiau, kad tai, ką jis sovietmečiu išdrįso parašyti apie kai kuriuos rašytojus, buvo tikrai didvyriškas žingsnis. Tai buvo kova už tiesą.
– Ar vaikai, kuriuos užaugino psichikos traumas patyrę tėvai, irgi kenčia?
– Geriausiai šį reiškinį yra išnagrinėję žydai.
Šiuo metu yra aprašyta, kaip holokaustas veikia antrosios ir trečiosios kartos palikuonius.
Aš asmeniškai susiduriu su panašiais reiškiniais dirbdamas su lietuviais, kurie yra antroji ar trečioji karta po tremties.
Ir matau, kad šie reiškiniai kartojasi net tarp žmonių, užaugusių sveikoje visuomenėje.
Jiems būdinga baimė kalbėti tam tikromis temomis, baimė rodyti savo silpnumą, baimė rodyti jausmus. Ir labai dažnai jie laikosi patarlės: „Nenešk šiukšlių iš namų.”
– Žinau tik vieną pavyzdį, kai vaikystėje patirta trauma galėjo iškreipti visą likusį žmogaus gyvenimą.
Garsusis Betmenas – komiksų ir filmų personažas, kurį pamėgo šimtai milijonų žiūrovų, vaikystėje matė, kaip plėšikas gatvėje nužudė jo tėvus.
Ar dėl to jis vėliau suaugęs nesugeba sukurti šeimos, paskiria save kovai su nusikalstamumu ir vilkėdamas savo keistą kostiumą šokinėja nuo stogų?
– Betmeno istorija baigiasi kur kas gražiau nei gyvenime: traumą patyręs vaikas užaugęs tampa superherojumi, ginančiu visus nuo neteisybės ir nusikaltėlių.
Realiame gyvenime toks vaikas netaptų Betmenu. Iš jo galėtų užaugti arba aklas kerštautojas, kuris keršytų visiems be atvangos, arba išgąsdintas žmogus, bijantis bet kokio iššūkio, kuris primena galimą prievartą, ir iš karto palūžtantis vos jo sulaukęs.
Gali būti ir kitokių variantų – kiekvienam pasekmės skirtingos. Garantuoju tik viena: be pasekmių trauminė patirtis nepraeina niekam.
– Kas trukdo Betmenui mėgautis turtais?
– Jis turi kitokią vertybių sistemą, joje turtai iš viso nėra jokia vertybė. Jam kur kas svarbiau kovoti su blogiu.
Betmeno istorijose vyksta amžina gėrio ir blogio kova. Bet mes užmirštame, kad gėris ir blogis pirmiausia kovoja mumyse.
Kova su išoriniu blogiu – tai tarsi simbolinis bandymas susitvarkyti su kovomis, verdančiomis žmogaus viduje.
Kaip ir Betmeno atveju, kova su išoriniais priešais niekada nenumaldo vaikystėje išgyventos traumos skausmo.
– Kaip galima padėti žmogui patyrus didelę traumą?
– Pirmiausia kiekvienas žmogus turi savipagalbos potencialą. Tai vadinama psichologiniu atsparumu.
Be jokios abejonės, vaikystėje patirta trauma mažina mūsų atsparumą visoms kitoms gyvenimo traumoms.
Antrasis pagalbos ratas – patys artimiausi žmonės. Su sąlyga, kad jie išklausys ir nemokys, kaip reikia reaguoti. Išgyvens kartu taip, kaip išgyvena tas žmogus.
Jei to nėra, tuomet gali padėti profesionalai, kurie turi imtis darbo kuo greičiau.
Kai „Mažeikių naftoje” per dujų sprogimą žuvo žmogus, tuomet koncerną valdę amerikiečiai tą pačią dieną Vilniuje rado psichologus ir psichoterapeutus. Jie suvokė, kad vieno žmogaus žūtis sukelia trauminių išgyvenimų mažiausiai dešimčiai kitų su juo susijusių.
Jau kitą dieną profesionalai buvo nuvežti į Mažeikius ir dirbo su žmonėmis, kuriuos paveikė bendradarbio mirtis.
Žmonės patiria traumas kasdien – kasdien vyksta savižudybės, avarijos, kažkas kažką išprievartauja ar nužudo, kažkas žūsta – visa tai paveikia aplinkinius.
Bet pas mus apie pagalbą tokiems žmonėms dar kalbama labai paviršutiniškai.
Vilniaus universiteto psichologai gavo Europos Sąjungos lėšų ir pradėjo projektą, kurio metu teiks psichologinę pagalbą būtent šiai žmonių grupei.
Tačiau tai tik mažas, nors ir svarbus spindulėlis gana tamsioje daugelio Lietuvos žmonių potrauminėje tikrovėje.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
