Liūdna, tačiau pasijuto, kad svarbiau yra balsų dauguma, o ne tema, dėl kurios balsuojama. Kam kelti ranką prieš vaiką? Kas gali tą daryti?
Mušeikos – psichopatai
Vaikų mušti negalima. Jokiais atvejais, jokiomis aplinkybėmis. Vaikai turi būti auginami mylimi ir maudomi meilės jūroje ne tik per gimtadienius, bet kasdien.
Jeigu norite užauginti vaiką visapusiškai sveiką, laimingą, pasitikintį savimi, kūrybingą, turintį svajonių bei gebėjimų jas įgyvendinti, nemuškite jo, nesmurtaukite prieš jį. Ir dar daugiau- nedemonstruokite smurto vaiko akivaizdoje.
Tik tokiu atveju vaiko psichika, taip pat ir kūnas liks nesužaloti, o jūs neprarasite autoriteto vaiko akyse, kartu ir auklėjamųjų galių.
Mušti gali psichikos ligoniai, neatsakantys už save, psichopatai, neturintys gebėjimų tvardytis, alkoholikai, praradę kritikos jausmą, stokojantys intelekto piliečiai, sugebantys auklėti vaiką tik tokiu būdu ir tik tokį auklėjimo pavyzdį savo vaikui parodyti.
Ugdo vergišką dvasią
Smurtas visada sukelia tik fizines ir psichines traumas, žudo ir naikina. Nesprendžia problemų.
Tai visada širdyje sėja baimę, neapykantą, kursto norą atkeršyti, ugdo vergišką dvasią. Visada žudo meilę. Visada žudo savigarbą ir pasitikėjimą savimi.
Mažas vaikas nepasipriešins, bet jis užims savo poziciją ir pademonstruos ją, imdamas šlapintis į lovą, mikčiodamas, nevalgydamas, nekalbėdamas, neužmigdamas prie užgesintos šviesos ar uždarytų durų, ir parodys dar daug kitokių nesąmoningų kerštavimo būdų, už kuriuos vis tiek teks sumokėti savą kainą.
Fizinių priemonių taikymas prieš vaiką yra visiška suaugusiojo kapituliacija prieš jį.
Bėgimo iš namų priežastis
Kiek paaugęs vaikas, paauglys jau sugebės ir kitokiu būdu pasakyti: „Tu mane mušei, bet nesupratai, kad man skaudėjo...“.
Paauglys bėgs iš namų, svajos apie pabėgimus, kurs planus. Ims ieškoti svaigalų, tuos pačius išgyvenimus kenčiančių bendraamžių, su kuriais galėtų saugiai ir nesivaržydami apkalbėti smurtaujančius tėvus ar globėjus, išdėti juos į šuns dienas.
Geriau gatvė, laiptinė, klubai ar landynės, bet kur gerai, tik ne namai.
Košmariška patirtis
Vaikus auginame tam kad juos mylėtume ir apgintume. Susikalbėti su jai yra talentas, kurį ir reikėtų suaugusiems jau turėti.
Mušti vaiką reiškia parodyti savo problemas ir silpnybes, nesugebėjimą ir nemokėjimą jas spręsti, nenorą, tingėjimą, kantrybės stoką, nepagarbą.
Kiek man teko konsultuoti jaunų moterų, kuriuos apie savo vaikystę kalbėjo kaip apie košmarišką gyvenimo tarpsnį.
Jas mušė mamytės, tėveliai, patėviai.
„Man vis sakydavo neturiu laiko, nelįsk, nedaryk, padaryk... ir taip toliau. Dėl šventos ramybės užversdavo kambarį vis naujais žaislais, nesuprato, kad aš tik norėjau prisiglausti“, - pasakojo jos.
Jau paauglės tokios mergaitės puldavo į bet kurio vyriškio glėbį, kaip žaisliukai, misdamos meilės iliuzijomis, ir patikėdamos, kad tai – meilė iki mirties. Saldus jausmas.
Reakcija į pamatytą smurtą
Jaunas vyras jau konsultuojasi dėl savo paties šeimos problemų, bet seanso metu atpasakoja epizodą iš laikotarpio, kai jam buvo šešri, kada mylimas tėvas iš peties mušdavo motiną, o jis, iš didžiulės meilės ir mamai, ir tėvui, žado netekęs bėgdavo į pievą, ir iš sielvarto nutraukinėjo žiogams kojas. Be ašarų ir be kūkčiojimų. Tiesiog „ ką nors veikė širdgėlai nuraminti..“
Galėtume pasakyti: „Kas per vaikas, koks pabaisa. Užmėtyti akmenimis tokį.“ Smurtas vaiko akivaizdoje irgi yra smurtas prieš vaiką.
Smurtauja turintys ginti
Tai keli maži pavyzdžiai dvasinių žaizdų, išliekančių ilgam. Bet dar yra ir kūniškų sužalojimų.
Jau dabar spaudoje ima mirgėti atvejai apie fiziškai nukentėjusius vaikus, ir primuštus, ir užmuštus tų, kuriems labiausiai turėtų rūpėti vaiko saugumas bei sielos ramybė.
Mažiausiai – jų gimdytojai ar globėjai turėjo psichopatinių bruožų, tai yra pakaltinami, sugebantys suprasti, ką daro, ir tikrai privalėję prieš vaiką nesmurtauti.
Jei jie – psichikos ligoniai, privalėjo būti gydomi.
Visada sužalota širdelė
Fizinis smurtas, kūno sužalojimai gali būti išoriniai ir vidiniai.
Nuo mušimo būdo vaikai gali likti kurti, akli, sulaužytomis galūnėmis, perskelta kaukole ir panašiai. Visada sužalota širdele.
Nuo psichologinio smurto jie gali likti dvasiniai luošiai, ateityje patys keliantys ranką prieš savus vaikus, naudojantys smurtą, kaip jau žinomą auklėjamą priemonę.
Britų vaikus gina medikai
Ar mušto vaiko suaugusieji atsiprašo?
Mūsų gydytojai, kurie dirbo Jungtinėje Karalystėje, žino, kad bet kurios specialybės gydytojas privalo įtarti potencialų smurtautoją prieš vaiką, ir apie jį būtinai pranešti teisėsaugai.
Šeimos gydytojas, dirbantis su suaugusiu pacientu, privalo žinoti savo paciento aplinkoje esančius vaikus ir užtikrinti, kad jo pacientas su tais vaikais elgiasi tinkamai.
Identifikavimas bet kokios smurto prieš vaiką formos yra reglamentuotas įstatymo, veikiančio ne progomis, bet visada.
Vaiko nuo smurto apsauga yra visuotinė sveikatos apsaugos dalis Jungtinėje Karalystėje. Jokios smurto prieš vaiką formos yra netoleruojamos.
Psichikos ligonio, galinčio padaryti žalos vaikui dėl savo ligos, atžalos yra atskiriamos, jei toks ligonis gydomas namuose.
Joks smurtas prieš vaiką yra neleistinas. Vaikas yra saugomas įstatymo.
Susiduria ir emigrantai
Neabejoju, kad su tuo susiduria ir Didžiojoje Britanijoje gyvenantys mūsų tautiečiai, kas yra naujas kultūrinis reiškinys jiems.
Kad vaiko negalima mušti, Jungtinėje Karalystėje nediskutuojama, bet tokia norma yra privaloma toje šalyje gyvenantiems.
Vaikas gali mokykloje pasiskųsti dėl mažiausio kumštelėjimo į nugarą ir į namus jam nereikės grįžti – vaiką priglaus socialinės tarnybos iki tol, kol nebus išsiaiškintas incidentas namuose.
Mušimas – ne auklėjimo priemonė
Lietuvoje jokių sričių gydytojams, nereikalaujama identifikuoti smurto prieš vaiką. Na, gali pasiteirauti, jeigu įdomu, bet sau ir daryk su tuo ką nori, bet geriausiai – nieko. Bet prisiminti , kad esame Europos Sąjungos piliečiai, jau pripratome.
Ne tik fizinės bausmės, bet ir šiurkštus žodis, ypač žeminantis yra netoleruotinas, kaip psichologinio smurto priemonė, kadangi daro žalą vaiko raidai.
Smurtautojai laikomi ligoniais, psichopatais, asmenimis, stokojančiais švietimo apie vaiko vystymąsi, vaiko sąskaita sprendžiančiais savo asmenines nepilnavertiškumo problemas.
Vaiko mušimas riboja ir suaugusiojo „augimo ir tobulėjimo“ galimybes. Vaiko mušimui yra alternatyvos, o mušimas nėra priemonė vaikui auklėti.
Straipsnio autorė yra Vilniaus m. psichikos sveikatos centro (Vasaros g. 5 ) psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė.
