Laikas – pinigai, o kiekvienas turi dirbti savo darbą – toks šių laikų šūkis.
O dar visai neseniai dažna šeima gebėjo ir automobilį pasiremontuoti, ir susikurti jaukius namus, ir drabužį pasisiaurinti, ir daržovių žiemai užsikonservuoti.
„Gyvenimo tempas vis greitėja, žmonės mieliau atsiduoda savo profesinei veiklai ir vis mažiau laiko lieka namams, šeimai, maloniems dalykams.
Tampa svarbiau ne tai, kaip pats jautiesi, o kaip atrodai iš šalies ir ką apie tai mano aplinkiniai. Tai ir galėjo lemti įvairių patarėjų paklausą“, – svarstė M. Daugelavičius.
Siekdamas pirmiau įtikti aplinkiniams, o ne pradžiuginti savo sielą, ne vienas ima dairytis specialistų.
Tuštėja ne tik piniginė – netenkama dalies malonumo, kurį žmogus patirtų pats pasukęs galvą.
„Paties sukurti dalykai žmogui teikia daugiau džiaugsmo, šilumos, jaukumo nei kitų kūriniai“, – sakė psichologas.
Pavyzdžiui, namai yra ta aplinka, kurią įrengiant reikėtų mažiausiai galvoti, kaip ji atrodys aplinkiniams.
Svarbiausia, kad juose maloniai jaustųsi ten gyvenantys žmonės, džiaugtųsi asmeniniu gyvenimu, išreikštų savo svajones ir pasislėptų nuo darbo rūpesčių ar kitų sunkumų.
Kai žmogus namų aplinką kuria ne pats, psichologiniu požiūriu, nori nenori, juntamas pašalinio žmogaus įsikišimas į asmeninę erdvę.
Tas pat ir dėl aprangos bei įvaizdžio – kai tuo rūpiniesi ne pats, o kas nors kitas, ilgainiui apima nusivylimas savimi, nesavarankiškumo, bejėgiškumo jausmas, kamuoja idėjų stoka.
Šitai veda išsekimo, nervinio pervargimo, džiaugsmo praradimo link.
„Kuo daugiau žmogus pasiekia darbe, tuo daugiau praranda kitose srityse. Nenuostabu, kad pusė susituokusių porų išsiskiria – tai yra viena pasekmių.
Patarčiau tiesiog prisiversti skirti laiko sau, pamąstyti, paskaityti. Norint gyventi harmoningai, darbui ir asmeniniams reikalams reikėtų skirti panašiai laiko.
Jei nepavyksta to padaryti kasdien, atsigriebti reikėtų vėliau – savaitgaliais, per atostogas“, – aiškino M. Daugelavičius.
Lietuviai, anot psichologo, yra linkę menkinti savo darbo vertę. Užuot džiaugęsi rezultatu, išgirstu pagyrimu, jie jaučiasi nepatogiai.
Į savo darbo rezultatą vertėtų žvelgti kūrybiškai ir nebijoti klaidų.
„Įsirengiant namus, kuriant savo įvaizdį, ruošiant šventes ar vakarienę požiūris į klaidas turėtų būti filosofinis.
Ką reiškia suklysti planuojant apšvietimą, sprendžiant, kur stovės šaldytuvas, ar derinant drabužių spalvas?
Tai toli gražu ne tas pat, kas suklysti vairuojant automobilį ir išvažiuoti į kairiąją kelio pusę“, – palygino M. Daugelavičius.
O kaip aplinkinių nuomonė? Ne kiekvienas norėtų, kad į jo aprangą kiti žmonės žiūrėtų skersai arba vadintų keistenybe, dar blogiau, beskonybe.
„Kuo visuomenė konservatyvesnė, kuo daugiau taisyklių ir suvaržymų, tuo svarbesnė tampa aplinkinių nuomonė.
Mūsų visuomenė yra gana konservatyvi, žmonės varžomi taisyklių, kaip reikia elgtis ir kaip nereikia. Tų taisyklių labai daug įvairiausiose srityse. Stebėdami greta esančių žmonių reakciją sprendžiame, ar atitinkame tas rašytas ar nerašytas taisykles.
Mintis, kad ką nors padarei kitaip, nei įprasta, dažną verčia graužtis, nerimauti, ką pamanys kiti, nors nebūtinai kiti žmonės iš tiesų ką nors apie tai manys“, – pažymėjo psichologas.
Savikontrolė išsekina, ją lydi stresas, baimė, įtampa – jų atsikratyti nelengva.
Lietuviai – dažniausiai į interjero specialistus besikreipianti tauta. Taip teigė architektas, Vilniaus dailės akademijos Interjero dizaino katedros vedėjas Alvydas Šeibokas.
Kreipiasi ne vien dėl mados, laiko stokos ar neturėdami kur dėti pinigų. Taip elgtis, anot A. Šeiboko, priverčia statybininkų išmonė parduoti būstus su daline apdaila lyg pusgaminius.
„Kiek žinau, užsienyje tokių dalykų nebūna, kad nusipirkęs būstą žmogus negalėtų iškart jame gyventi ir turėtų dar kurį laiką įrenginėti“, – pabrėžė architektas.
Įdomesnių sprendimų troškulys – sovietmečio pasekmė, nes buvo įprasta, kad kaimyno būstas suplanuotas ir įrengtas taip pat, kaip visi butai.
Užsieniečiams tai visai nesvarbu, svarbiausia, kad remontas būtų atliktas kokybiškai. Juk ilgainiui interjere atsiranda daiktų – šeimos relikvijų, nuotraukų, paveikslų, dovanotų daiktų, suvenyrų iš kelionių, knygų, gėlių, kurie būstui suteikia individualumo ir jaukumo, pakeičia namų veidą.
„Vargu ar lietuvis norėtų tokio būsto, kokiame gyvena kaimynas. Jis nori geresnio“, – sakė A.Šeibokas.
Nėra vienos formulės, kaip susikurti jaukius namus. Norint suprasti, kokioje aplinkoje geriausia būtų gyventi, reikėtų apmąstyti savo įpročius, pomėgius, poreikius.
„Manau, kad yra nemažai žmonių, kurie pasitiki savo skoniu ir susikuria jaukius namus.
Profesionalo prireikia, kai norima radikaliai pakeisti erdves, ištaisyti planavimo klaidas, sureguliuoti apšvietimą.
Jei visa tai jau padaryta ir būsimajam gyventojui tinka, lieka tik išdažyti sienas ar jas apklijuoti tapetais, nusipirkti baldus bei užuolaidas“, – dėstė architektas.
Stokojantiems laiko ar idėjų pasiruošę padėti interjero dekoratoriai.
Jie vaikšto po parduotuves, parodo, kokie galėtų būti sprendimai, o klientui lieka tik apsispręsti.
Interjero specialistai padeda nepasiklysti pasirinkimo gausoje.
„Žmonės važinėja po pasaulį ir tai, kas jiems patinka, nori atspindėti savo namuose. Tačiau neprarasti saiko nėra lengva.
Tiek interjero dizaineriai, tiek dekoratoriai išgirsta pageidavimų viename kampe atspindėti Viduržemio jūros regiono nuotaiką, kitame įkurdinti skandinaviškų detalių, trečiame – itališkų akcentų.
Stilių mišinys yra didžiausia problema, lietuvių skonis – atvežtinis, neturime savo identiteto“, – pabrėžė A. Šeibokas.
Architektas ar profesionalus interjero dizaineris visuomet atkreipia dėmesį, kaip interjere suderintas apšvietimas, kokios medžiagos naudotos, ar darnūs perėjimai iš vienos erdvės į kitą, ar interjeras saikingas ir iki galo sutvarkytas.
Tiek spaudoje, tiek televizijoje A. Šeibokas mato daug nevykusių pavyzdžių, kurie, užuot įkvėpę, tik atskleidžia prastą skonį.
„Kartais atrodo, kad tai paskutinis žmogaus objektas ir į jį bandoma sudėti viską, kas sugulę širdyje, emocijas, kurias sukėlė parodos ar spaudoje matyti pavyzdžiai.
Tai mėgėjų lygos bruožas, bet jie turi tokią pačią teisę egzistuoti kaip ir mėgėjų sportas.
Dabar madinga tokia praktika: išmoko rūbą pasiūti – jau drabužių dizaineris, išmoko grimuoti – jau stilistas, nutapė paveikslą – interjero dizaineris“, – stebėjosi A. Šeibokas.
Jam tenka išgirsti prastų atsiliepimų apie interjero dizainerių darbą, nors įsiklausius dažniausiai paaiškėja, kad kalbama apie mėgėjus.
A. Šeibokas patarė interjero specialistą rinktis ne pagal pavardę ar populiarumą, o pagal atliktų darbų pavyzdžius.
Jei to žmogaus įgyvendinti projektai artimi širdžiai, tikėtina, kad bendradarbiavimas bus sėkmingas.
Kaunietė įvaizdžio dizainerė Olesė Kekienė nesiskundžia darbo stoka – ji lydi klientus į parduotuves ir padeda apsipirkti, nuolat domisi mada, stiliaus ir įvaizdžio naujovėmis, veda seminarus, kaip stilistė dalyvauja per mados fotosesijas, kuriant reklamas, įvaizdžio klausimais konsultuoja įmones.
„Nors mano darbas susijęs su išore, tai nėra tuščiagarbių sritis.
Stengiuosi perprasti žmogaus vidų, motyvus ir estetiškai harmoningai perkelti tai į išorę“, – pasakojo O. Kekienė.
Bendradarbiavimą su įvaizdžio dizaineriu ji prilygina psichologinei terapijai, kuri teikia ne tik moralinę, bet ir apčiuopiamą naudą.
„Išvaizda turi atitikti žmogaus vidų, jo pažiūras, būdą. Jei stilius parinktas harmoningai, žmogus pasitiki savimi, jis nuveikia daugiau, sėkmingiau eina per gyvenimą.
Jei prisidedi prie žmogaus laimės, tai jau prasminga“, – neabejoja O. Kekienė.
Dirbti su klientais įvaizdžio dizainerė pradeda nuo pokalbio, kliento analizės, išsiaiškina esamą padėtį, tikslus ir būsimus lūkesčius, ko siekiama išvaizdos permainomis.
„Didesniems įvaizdžio pokyčiams dažniausiai žmonės ryžtasi dėl permainų gyvenime – keičiantis socialinei padėčiai, pareigoms, pasikeitus suvokimui apie save, aplinką, būtį.
Moterys į įvaizdžio specialistus kreipiasi siekdamos atrasti naują savo vidinio pasaulio išraišką ir norėdamos tai padaryti be ilgų ieškojimų.
Vyrai žiūri pragmatiškiau – įvaizdžio dizaineris padeda sutaupyti laiko apsiperkant, sustyguoja spintos turinį taip, kad netektų ilgai svarstyti, kas su kuo ir kokia proga dera“, – pasakojo O. Kekienė.
Ji pastebėjo, kad dėl laiko stokos ir informacijos gausos žmonėms sunku patiems sekti naujoves ir jas pritaikyti kuriant savo įvaizdį.
„Tačiau ir nereikia daryti visko pačiam – juk ir dantų netaisome patys. Kiekvienas turėtų dirbti darbą, kurį išmano geriausiai.
Kodėl reikėtų gėdytis, jei nepavyksta susitvarkyti savo išvaizdos arba nėra tam laiko?“ – klausė moteris.
Ji siekia ne padiktuoti įvaizdį, o įžvelgti, koks individualus ir neatkartojamas įvaizdžio variantas klientui geriausiai tiktų.
Kiek kainuoja tokia paslauga? Į šį klausimą O. Kekienė atsako klausimu: „O kiek kainuoja automobilis? Atsakymą ir vienu, ir kitu atveju lemia poreikiai.“
„Klaidinga manyti, kad tai labai brangi paslauga. Daug kas priklauso nuo esamo spintos turinio ir trokštamo, taip pat nuo vietos, kur apsiperkama, ir kokiu tikslu.
Ši paslauga padeda sutaupyti, nes klientas gauna puikiai tarpusavyje derantį garderobą neišleidęs pinigų nereikalingiems pirkiniams“, – pažymėjo O. Kekienė.
