Lrytas.lt nusprendė pakalbinti vieną kvalifikuočiausių suicidinių reiškinių ekspertą, „Jaunimo linijos“ vadovą Paulių Skruibį.
– Ar šiuo metu daug jaunuolių kreipiasi į jūsų vadovaujamą „Jaunimo liniją“ ieškodami psichologinės pagalbos? Kokios tendencijos vyrauja – pagalbos prašančių jaunuolių skaičius didėja ar mažėja?
– Ypatingų pokyčių nematome. Besikreipiančių paauglių ir jaunuolių visada būna labai daug. Mes nuolat sulaukiame kur kas daugiau skambučių, nei sugebame atsiliepti. Todėl dabar sunku įžvelgti padidėjimą ar sumažėjimą.
– Lietuvą sukrėtė globos namuose augusio našlaičio tragedija – dėl jam vienam žinomų priežasčių vaikas pasitraukė iš gyvenimo. Kaip manote, ar globos namų darbuotojai galėjo įžvelgti artėjančios tragedijos požymius ir užkirsti jai kelią?
– Apie konkretų įvykį turiu labai mažai informacijos, tik tą, kurią skaičiau žiniasklaidoje. O jos neužtenka norint susidaryti nuomonę. Todėl kalbėti apie globos namų personalo atsakomybę paprasčiausiai būtų neatsakinga.
Kita vertus, savižudybių pasitaiko visur. Ir namuose, ir globos įstaigose. Reikėtų atidžiau pasižiūrėti, ar tai įvyksta nepaisant mūsų pastangų, ar esama tam tikrų sisteminių spragų.
Norėčiau pabrėžti, kad globos namai, kad ir kokie geri jie būtų, yra netinkama vieta augti vaikams. Atlikti tyrimai liudija, kad pats šios institucijos modelis kuria problemas, tai vienas iš savižudybės rizikos veiksnių.
Vaikai turi augti su stabiliu globėjų skaičiumi ir gauti dėmesio. O įstaiga pati savaime negali būti geru globėju.
– Po kiekvienos nelaimės, kai nusižudo vaikas, viešojoje erdvėje kyla ažiotažas, bandoma ieškoti tariamų kaltininkų, analizuojamos numanomos savižudybės priežastys. Ar ši informacija nepastūmės į savižudybę tie pavojinga riba balansuojančių lengvai pažeidžiamų vaikų ir paauglių?
– Tokia rizika visada egzistuoja. Ypač dėl viešojoje erdvėje pasirodančių labai detalių savižudybės aprašymų su nuotraukomis, metamų kaltinimų ir atsisveikinimo laiškų viešinimo. Tokie reiškiniai gali tapti modeliu, kurį vėliau paaugliai gali perimti ir panaudoti. Tačiau nemanau, kad viešojoje erdvėje iškeliama diskusija apie pačią nelaimę, ją lemti galėjusias priežastis pati savaime yra kenksminga.
– Minėtas iš gyvenimo pasitraukęs paauglys – sudėtingo likimo našlaitis. Ar į jūsų vadovaujamą „Jaunimo liniją“ besikreipiančius jaunuolius galima suskirstyti į tam tikras grupes pagal socialinę padėtį? Kas dažniau kreipiasi – vaikai iš pasiturinčių, darnių šeimų, ar socialinėje atskirtyje gyvenantys jaunuoliai?
– Galima rasti tam tikrų tendencijų įvertinus, kokiam socialiniam sluoksniui priklausantys vaikai ir jaunuoliai dažniausiai kreipiasi. Tačiau teiginys, kad vaikai iš darnių, materialiai apsirūpinusių šeimų su šiomis problemomis nesusiduria, būtų iliuzija.
Su problemomis susiduria įvairių socialinių sluoksnių žmonės, todėl nenorėčiau išskirti vienos socialinės grupės ir teigti, kad tai yra tik jos problema.
Kai kalbama apie vaikus, kuo mažesnis vaikas, tuo šeimos įtaka jam didesnė.
– Kaip tėvai galėtų patys identifikuoti tragedijos užuomazgas?
– Bet kokios kalbos apie tai, kad galvojama, o gal ir planuojama nusižudyti, yra labai rimtas signalas.
Dažnai pagalvojama, kad gal taip norima tik pagąsdinti ar šantažuoti. Gali būti ir taip, tačiau bet kuriuo atveju tai liudija, kad tokią gąsdinimo formą pasirinkęs žmogus turi problemų.
Todėl tėvams, susidūrusiems su šiuo reiškiniu, siūlyčiau pasikonsultuoti su psichikos sveikatos specialistais, psichologais.
Užsiminimas apie savižudybę nėra atsitiktinis dalykas, tačiau jo taip pat nereikėtų dramatizuoti. Daugumai jaunų žmonių ir paauglių kyla minčių apie savižudybę. Juk tikriausiai nė vienas neužauga nė karto apie tai nepagalvojęs.
Tačiau kai vaikas ar paauglys aiškiai pasako, kad ketina nusižudyti, kalba apie savižudybės būdą – tai labai rimtas signalas, į kurį būtina reaguoti, pasitelkti į pagalbą specialistus.
– Kokios klaidos daromos susidūrus su šia problema?
– Neretai tėvai įsivaizduoja, kad tam tikrą vaiko elgesio sutrikimą galima pakeisti bausmėmis arba vadovaujantis įsitikinimu „aš pasakysiu ir manęs klausys“. Ne visos problemos taip išsprendžiamos. Tai tas pats, kas sugedus automobiliui jį pataisyti bandytume spardydami. Mums užtenka proto ir suvokimo, kad šis veiksmas nieko gero neduos ir būtina kreiptis į specialistus, galinčius jį suremontuoti.
Tačiau kalbant apie tėvų ir vaikų santykius neretai susiduriama su mąstymu – matau, kad negerai, tai dabar pasakysiu, kad negalvotų ir nekalbėtų, tada problema bus išspręsta.
– Kas tėvams trukdo kreiptis į psichologus ir psichiatrus? Ar visuomenėje vis dar egzistuoja stereotipinė baimė kreiptis į šios srities specialistus ir taip tarsi sau ar šeimos nariams „diagnozuoti“ psichikos sutrikimus?
– Yra tokių nuostatų, kad visur galima kreiptis, tik ne ten, kas prasideda raidėmis „psi“. Ir tai vienas svarbiausių veiksnių. Kita vertus, reikia paminėti ir prieinamumą, kuris kartais nėra labai geras. Nors kalbant apie moksleivius, dažnoje mokykloje dirba psichologas, kiekviename rajone yra psichologinė-pedagoginė tarnyba, ten dirba daug kompetentingų psichologų, į kuriuos galima kreiptis ir ieškoti problemos sprendimo būdų.
Tačiau būtinas tėvų supratingumas ir palaikymas. Galų gale reikia ir jų sutikimo, juk negalima nepilnamečiui taikyti kokio nors gydymo be jo tėvų žinios.
– Dėl ko vaikams ir paaugliams kyla minčių apie savižudybę? Kas prie jos net priveda – nelaiminga meilė, sunkumai mokykloje ar problemos šeimoje?
– Noriu labai aiškiai pasakyti – vienos konkrečios priežasties, net ir kalbant apie konkretų atvejį, nėra. Savižudybė per daug sudėtingas dalykas, kad ją galima būtų paaiškinti viena priežastimi. Nelaiminga meilė ar nesutarimai šeimoje dažniausiai būna tik paskutinis lašas, tačiau tai nėra pati priežastis.
Savižudybę lemia ir genetika, ir psichologinės savybės, aplinka, kurioje augama, ankstyvoji ir vėlesnė patirtis.
Savižudybės priežasčių ieškojimą galėčiau palyginti su vėžiu. Juk labai sunku pasakyti, nuo ko konkrečiai žmogus susirgo, tai nėra infekcija, kuria tiesiog užsikrėtei. Šioje situacijoje viską lemia daugybė veiksnių: gyvenimo būdas, maitinimosi įpročiai, savijauta ir taip toliau.
Todėl pasakyti, kad savižudybę lėmė problemos šeimoje ar nelaiminga meilė, yra neteisinga.
