Mane auklėjo, kad tylėti negarbinga, negražu ir nenaudinga. Tie, kurie tyli, yra kvailiai ir prisitaikėliai. Arba žvalgai. Tyleniai gilią šaknį knisa.
Antrąją gyvenimo pusę mokausi tylėti. Prieš praverdama burną gerai pagalvoti, ar tai, ką ketinu sakyti, yra tiesa.
Ar mano tiesa nieko nesužeis, ar kam nors bus naudinga. Stengiuosi apie nieką nekurti išankstinių nuostatų. Liautis galvojus, kad ką nors pažįstu kaip nuluptą, – kiekvienas turime paslaptį, kuria nenorime dalintis. Kiekvieno praeities spintoje tūno skeletas. Kiekvienas esame apdovanotas talentu, apie kurį kiti nenutuokia.
Budistai sako, kad didžiausias iššūkis – laikytis kelio vidurio, nesivelti į ginčus ir nesiskųsti. Kai užklumpa gyvenimo sunkumai, tai padeda atverti širdį, užuot ją grūdinus it plieną. Reikia drąsos išlikti per viduriuką. Meditavimas padeda. Medituojant protas tampa lankstesnis. O mes – pakantesni dabarties momentui. Lengviau pastebime stebuklus. „Tu esi dangus. Viskas aplinkui tėra oro permainos“, – teigia budistė Pema Chӧdrӧn.
Man meditacija ilgai atrodė keista ir beprasmė. Sakydavau, nesuprantu, kaip ir dėl ko jie sėdi it basliu per galvą gavę, nieko nedaro, susireikšmina kaip prieš rinkimus. Po truputį perprantu: meditacijos grožis – tai, kad medituodami mes suvokiame savo realybę. Tik susivokę pradedame suvokti kitus.
Norėtum medituoti, bet nežinai kaip, nuo ko pradėti?
Tu jau pradėjai. Medituoji rytais vedžiodamas šunį arba gerdamas rytinę arbatą. Bėgdamas krosą, darydamas atsispaudimus. Grožėdamasis gamta. Žiūrėdamas filmą, gerdamas alų. Masturbuodamasis. Verkdamas. Mes visi medituojame. Skirtumas tas, kad vieni tai darome sąmoningai, o kiti – nesąmoningai. Daugelis sąmoningos meditacijos nesirenkame dėl to, kad nuoširdžiai nesuprantame, kaip galima sėdėti ir nieko neveikti.
Meditavimas – tai veiksmas, kurio metu kinta smegenų bangų dažniai. Įprastai suaugusiųjų smegenys skleidžia beta dažnius (14–34 Hz). Medituojant dažniai lėtėja, mūsų smegenys ima skleisti alfa dažnius (8–13 Hz). Bėgimas yra meditavimas. Televizoriaus žiūrėjimas, muzikos klausymas, knygos skaitymas, seksas, maisto ruošimas – irgi meditavimas. Norint pasiekti aukštesnę meditavimo stadiją būtinas sąmoningas, fokusuotas susitelkimas. Sąmoningas meditavimas – tai teta dažniai (4–7 Hz), o pati aukščiausia fazė – delta dažniai (0,5–3 Hz).
Kiekvienas iš mūsų gali būti sąmoningas. Tačiau gyvenimo tempas, konkurencija, nuolatinės abejonės, nepasitikėjimas kitais ir savimi mus paverčia nemąstančiais lengvapėdžiais. Vis atrodo – vėliau, dar spėsiu. Va, uždirbsiu milijoną, pastatysiu namą, pagimdysiu vaiką, pasodinsiu medelį. Štai tada ir pradėsiu medituoti, galvoti apie gyvenimo prasmę, vienovę su pasauliu – aummmm...
Kalbėti apie meditaciją – madinga. Kaip ir kiekvienas mados objektas tąsoma į kairę ir į dešinę, ji praranda formą ir aplimpa klaidingomis interpretacijomis. Aptarkime keletą itin lipnių mitų apie meditaciją.
1. Meditacijos tikslas – tuštinti protą, slopinti minčių gaisrus
Austi mintis – natūrali žmogaus būsena. Per minutę mums šauna vidutiniškai penkiasdešimt minčių, per parą galvoje praskrieja apie septyniasdešimt tūkstančių dalykų. Mūsų minčių erdvė niekada nebūna sterili – net tada, kai sakome, kad galva tuščia kaip puodynė. Tuščioje puodynėje taip pat nuolat verda idėjos, blaškosi nerimai, draskosi abejonės ir emocijos. Kutena planai, viltys, svajonės. Tačiau labai neproduktyviai. Diduma minčių niekada netampa realybe. Pemos Chӧdrӧn teigimu, minčių neįmanoma sustabdyti, šios pastangos bevaisės, prilygsta kovai su vėjo malūnais.
Verčiau susitelkti į jų fokusavimą, suvokti, kas yra teisinga čia ir dabar. Kad neparkluptume prieš genialią idėją, išankstines nuostatas, kategorišką nuomonę, meilę, nostalgiškus prisiminimus. Meditacija – tai susitelkimo praktika, per ją virstame tykiais savo minčių stebėtojais. Tačiau su jomis nesusitapatiname.
2. Meditacijos praktika gali užsiimti tik ramūs ir kantrūs
Medituoti gali visi ir per praktiką ugdyti ramybę bei kantrybę. Maištingos, skausmingos emocijos yra gyvenimo dalis, o kartu – ir susifokusavimo objektas. Mes turime pradėti ten, kur esame. Tokie, kokie esame. Todėl nereikia jokių ypatingų aplinkybių – gero oro, lankstaus kūno, sutemų rimties ar žvaigždžių valandos. Reikia tik patogiai atsisėsti (arba atsigulti, atsitūpti) ir pradėti.
3. Meditacija padeda jaustis geriau
Deja, ne visada. Kartais medituodami (taip dažniausia nutinka naujokams) mes imame jaustis blogiau. Mat ne visi esame pasirengę medituodami į paviršių iškelti palaidotus prisiminimus, jausmus, kuriuos mėšlungiškai naikinome. Šis procesas gali atrodyti kaip žingsnis atgal, kelti panikos bangas: „Kodėl aš prižadinau senus demonus, nenoriu matyti tų barzdotų nykštukų, bijau, kad jie ištrauks į dienos šviesą tai, kas buvo išmesta į giliausią pasąmonės sąvartyną...“ Ramiai, tai – ženklas, kad tampame sąmoningesni.
4. Medituoti gali tik tas, kuris turi labai daug laiko
Meditacijos praktika nereikalauja jokių specialių priemonių ar aksesuarų. Kad pajustume jos rezultatus, nebūtina medituoti ištisas valandas. Vos kelios minutės ramaus, sutelkto kvėpavimo gali keisti ne tik charakterį, bet ir gyvenimą.
Atidėliodami mes sureikšminame ir supainiojame įvykius. Taip nutinka ne tik meditacijos atveju, bet ir rengiantis egzaminui, rašant kiekvieną baigiamąjį darbą, straipsnį, scenarijų. Mes atidėliojame, nes baiminamės pradėti. O paskui stebimės, kaip viskas paprasta: reikėjo tik pradėti, ir įtampa atslūgo. Kodėl tempėme gumą...
5. Medituoti tinkamiausia Lotoso poza, vienuma ir spengianti tyla
Nepatogia poza medituoti neįmanoma. Jei juosmuo maudžia, kojos tirpsta – tai ne meditacija, bet mazochizacija. Aš pati Lotosu nesėdžiu, juosmens išvarža man neleidžia ilgai būti sukryžiuotomis kojomis. Mano patogioji poza – klūpoti ant kelių arba sėdėti ant jogos plytos (arba sulankstyto rankšluosčio). Fokusavimosi praktika galima ir įsitaisius ant kėdės arba pagalvėlės. Medituoti galima net einant, valgant, kalbant. Susitelkimas turėtų būti natūrali mūsų būsena. Esmė – dalyvauti, būti čia dabarties momentu. Net jei tas momentas – viešoje ir triukšmingoje erdvėje.
Akivaizdu: idealu kauptis tyloje, anksti rytą, kai pasaulis dar miega. Arba vėlai vakare, kai visi gaudo sapnus. Tačiau tobula tyla – retas svečias šurmulio pasaulyje. Kaip susikaupti medituoti erzelyne?
Budistai pataria pradėti nuo palinkėjimų. Mintyse kuo nuoširdžiausiai palinkėti geriausios kloties triukšmadariams. Pasakyti sau, kad triukšmas yra meditacijos dalis. Susitelkti į kvėpavimą. Jei liausimės triukšmą suvokti kaip priešą, priimsime jį kaip praktikos dalį – priešo ir nebeliks.
Man meditacija triukšmo erdvėje yra aukščiausiasis pilotažas. Įsivaizduoju, kad esu diskotekoje, ausų būgnelius skrodžia jos kakofonija. Aš skeryčiojuosi isterišku ritmu, vienoje rankoje laikau taurę, kita prie krūtinės spaudžia delninukę. Seksualiai šypsausi, kalbuosi su šokio partneriu ir medituoju, medituoju...
Aš įkvepiu krūtine, iškvepiu pilvu, įkvepiant plaučiai prisipildo deguonies, iškvepiant oras išstumiamas, pilvas įdumba, bamba artėja prie stuburo. Įsivaizduoju, kad kaskart išsiplečiant krūtinei įkvepiu norą, iškvepiant mano noras leidžiasi į dubenį kaip sėkla – į žemę. Kiekvienas įkvėpimas kaip saulė ir lietus maitina noro sėklą. Maitina sielą.