Prancūzų kardiologas, mitybos ekspertas, visame pasaulyje pripažintas prevencinės medicinos specialistas daktaras Fredericas Saldmannas knygoje „Geriausias vaistas – jūs pats“ atkreipė dėmesį, kad pirmoji taisyklė norint tapti puikiu tyrėju – stebėti ir mąstyti be išankstinio nusistatymo. Tirdamas, ar seni metodai (kai kuriems iš jų – ne vienas tūkstantis metų) bent iš dalies yra pagrįsti, mokslininkas padarė daug netikėtų išvadų.
Vienuolikos milžiniško populiarumo sulaukusių knygų autorius, siūlo lengvai prieinamus būdus, kaip panaudoti savo sveikatos kapitalą. Jis klausia: ar ne per dažnai ir be ypatingos priežasties aliname save vaistais, nepaisydami šalutinio poveikio? Juk mūsų organizmas, nors dažnai to nežinome arba nepaisome, turi neįtikėtinų galių.
F. Saldmannas nesileidžia į teorinius išvedžiojimus, o paprastai ir sąmojingai, pasitelkęs išsamias žinias (jo literatūros saraše – daugiau kaip 200 rekomenduojamų knygų ir straipsnių), dešimtyje teminių skyrių išdėsto pagrindines sveikatos taisykles, dalijasi savo atradimais, pastebėjimais ir pateikia gausybę konkrečių pavyzdžių.
Autorius anaiptol nenusiteikęs prieš savo kolegas medikus ar vaistininkus, nors kai kuriems iš jų vien knygos pavadinimas turėtų nepatikti.
Tačiau F. Saldmannas nelinkęs ginčytis. Jo vieninteliai priešai – keletas plačiai paplitusių klaidingų įsitikinimų, o daugiausia – žalingi įpročiai. Jo ginklai – savistaba ir prevencija. Tikslas – sureguliuoti visas sveikatai įtaką darančias sritis – mitybą, svorį, alergijas, miegą, seksualumą, senėjimą.
Pateikia knygos ištrauką.
„Imkime vaistinius augalus. Jie nuo amžių naudojami Afrikoje, Indijoje ar Azijoje. Laikui bėgant vyrų ir moterų kartos buvo gydomos tokiais būdais net nesuvokiant priežasties. Daugybę metų vaistų pramonė eina šių gydomųjų augalų keliu, atskleisdama jų paslaptį ir įrodydama arba paneigdama, kad jie iš tikrųjų veiksmingi.
Nūnai paaiškėjo, kad kelios protėvių naudotos priemonės yra tinkamos gydyti vieną kitą ligą. To nė nežinodami mūsų protėviai instinktyviai aptiko augalo ir ligos sąsają. Kitais atvejais rezultatai nuvylė. Kad ir kaip būtų, tyrimai atliekami ir šiandien.
Šitaip nusiteikęs mėginau suprasti, ar parapsichologijos praktikoje esama tikro mokslo. Iš pradžių tik bandžiau sužinoti,
Ateities pranašystės: delno linijos
Chiromantija Kinijoje ir Indijoje buvo užsiimama jau prieš penkis tūkstančius metų. Šios disciplinos adeptų tikslas – interpretuojant delno linijas nustatyti, kaip jos susijusios su asmeniu, ir numatyti jo ateitį.
Chiromantija teigia, kad yra daug linijų: gyvenimo linija – pati svarbiausia, ji gali daug ką atskleisti apie mūsų gyvenimą, net išsiskyrimus (tai atspindi delno grioveliai). Chiromantai padalija delną proporcingomis dalimis ir pranašauja, kada tie išsiskyrimai įvyks. Linija prasideda tarp nykščio bei smiliaus ir baigiasi Veneros kalvoje ties nykščio pagrindu.
Antroji linija, vidurinė, – galvos linija, esą atitinka protinius gebėjimus. Širdies linija pateikia žinių apie asmeninį gyvenimą. Be to, yra likimo ir laimės linija. Ar šioje praktikoje slypi bent kiek mokslinės tiesos, ar tai tėra šarlatanizmas?
Į tyrimą įsikinkė daug mokslininkų komandų. Prof. Newrickas iš Didžiosios Britanijos (Newrick et al., 1990) tyrė ryšį tarp gyvenimo linijos ilgumo ir realios žmonių gyvenimo trukmės. Jo metodas buvo efektyvus: jis atliko šimtą autopsijų ir palygino gyvenimo linijos ilgumą su asmens mirties data. Visiškai netikėtai jam pavyko nustatyti jų ryšį.
Tyrime dalyvavo 27–105 metų 63 vyrai ir 37 moterys. Newrickas, kaskart dėdamas delną ta pačia pozicija, rūpestingai išmatavo kiekvienos linijos ilgumą. Jis pastebėjo, kad dešiniosios rankos linijos sutampa dažniau nei kairiosios.
Akivaizdu, jog šimto asmenų pavyzdys yra tik pirmas žingsnis ir būtina ištirti gerokai daugiau asmenų, kad būtų galima patikrinti gautus duomenis. Šia linkme buvo atlikta ir daugiau tyrimų. Kaip pavyzdį pateiksiu naują indų (Madan, 2011) tyrimą, kuriame dalyvavo trys šimtai trisdešimt šeši 3–6 metų vaikai. Nustatytas ryšys tarp dantų ėduonies atsiradimo ir didžiojo piršto atspaudų piešinio.
O ar esama atitikmens tarp raukšlių atsiradimo ir gyvenimo trukmės?
Mokslininkų tyrimais buvo nustatyta: jeigu raukšlių atsiranda dešimt metų vėliau, gyvenama dešimt metų ilgiau. Šiems tyrimams iliustruoti pakanka prisiminti faktą, kad tabakas smarkiai pagilina veido raukšles, suteikia joms pilkšvą atspalvį ir gerokai sumažina gyvenimo trukmę dėl ankstyvų širdies bei kraujagyslių ligų ir vėžio.
Vadinasi, ir be delno linijų yra būdų numatyti gyvenimo trukmę. Užtenka stebėti, kokiu greičiu žingsniuoja senyvas žmogus, kad nuspėtume jo gyvenimo trukmę.
Prof. Rachel Cooper (Cooper et al., 2010) objektyviai, nenaudodama krištolinio rutulio, ieškojo kitų ženklų, pranašaujančių gyvenimo trukmę. Ji nustatė glaudžius pagyvenusių asmenų gyvenimo trukmės ir įvairių fizinių parametrų ryšius. Tai rankos paspaudimo stiprumas, ėjimo greitis ir pakilimo nuo kėdės staigumas. Apskritai imant, kuo asmuo greičiau ir vikriau juda, tuo jo raumenys stipresni, o vidutinė jo gyvenimo trukmė ilgesnė.
Parodyk rankas
Dažnai rankos gali papasakoti gyvenimo istoriją. Fizinio, prastai apmokamo darbo atstovų rankos labai skiriasi nuo laibų pianisto rankų. Rankos daug patikimiau nei veidas atskleidžia žmogaus amžių. Jeigu veidą tepamės kremais nuo saulės, išsiugdykime tokį pat įprotį tepti jais ir rankas, nuolat veikiamas saulės spindulių.
Nagai liudija
Kai kurias ligas galima nuspėti iš rankų, ypač nagų.
Štai keletas pavyzdžių: Pirštų deformacija – ženklas, kurį visuomet būtina vertinti labai rimtai, nes tai reikšmingas tokių sunkių ligų kaip plaučių vėžys signalas. Nagai būna vos išgaubti, kaip laikrodžio ciferblatas. Nagai išsigaubia dviem kryptimis – į plotį ir į aukštį. Nagų konsistencija nepakinta, pasikeičia tik jų forma.
Svarbus rodiklis – nagų spalva: jeigu nagai įgauna neryškų violetinį atspalvį, nedelsdami eikite pas gydytoją. Ši spalva sako, kad kraujas nėra pakankamai aprūpinamas deguonimi.
Priežastys gali būti kuo įvairiausios: kvėpavimo nepakankamumas, susijęs su lėtinėmis plaučių ligomis, plaučių vėžiu arba širdies bei kraujagyslių ligomis, kai širdies pompa ne iki galo atlieka savo darbą.
Abejonė pasitvirtins atkreipus dėmesį į lūpų spalvą. Jeigu ji – tolygaus violetinio atspalvio, diagnozė aiški. O baltos dėmės po nagais didelio pavojaus sveikatai nekelia.
Smiliaus ilgumas ir prostatos vėžys
Neseniai atlikti britų tyrimai atkreipė dėmesį į faktą, kad smiliaus ilgumas – prostatos vėžio prevencijos veiksnys. Jeigu vyrui mažiau nei 60 metų ir jo smilius ilgesnis nei bevardis, pavojus vystytis prostatos vėžiui sumažėja 87 proc.
Jeigu vyrui per 60 metų, rizika sumažėja iki 33 proc. Pasirodo, smiliaus ilgis susijęs su hormonų lygiu nėštumo metu. Kuo berniukus mažiau veikia testosteronas, tuo smilius bus ilgesnis – taip padidinama apsauga nuo prostatos vėžio.
Grafologija: būdas diagnozuoti ligas
Grafologija naudojama mėginant suprasti psichologines asmens savybes – tiriama jo rašysena. Kai kurie personalo samdos kabinetai naudoja šią techniką, kad labiau perprastų individą prieš samdydami jį į darbą.
Kyla klausimas – ar įmanu iš rašysenos nustatyti kai kurių ligų atsiradimą ir ar pasitvirtina, kad grafologija – patikima technika asmens charakteriui ir jo psichologijai apibūdinti.
Tenka pripažinti, kad šiais laikais lengviau iš plauko nustatyti asmens genetinį kodą (turint omeny, kad per dieną jų iškrinta apie penkiasdešimt), nei gauti rašysenos pavyzdį. Be to, tekstai ir elektroniniai laiškai neleidžia iš jų formos išspausti nieko asmeniško. Ką gi, akivaizdu, kad žmogaus, sergančio Parkinsono liga, drebulys atsispindės ir parašytame tekste.
Tačiau grafologijos tyrimai vis dėlto skiriasi nuo kitų tyrimų. Prancūzijoje tokį tyrimą atliko prof. Mouly (Mouly et al., 2007) Lariboisière’o ligoninėje. Tyrimas iškėlė aikštėn faktą, kad grafologija praverčia nustatant, ar asmuo linkęs į savižudybę.
Šio tyrimo autoriai išrinko 40 asmenų, mėginusių nusižudyti, ir 40 asmenų, a priori nekeliančių jokio psichologinio pavojaus. 80 išanalizuotų laiškų parodė, kad kontrolinės grupės ir „savižudžių“ grupės asmenų rašysenos turi tik jiems būdingų skirtumų.
Pažymėtina, kad grafologinė ekspertizė naudojama ir teisėtvarkoje, nustatant oficialaus teksto, pavyzdžiui, testamento, autentiškumą, – tai įrodo, kad esama rimto pagrindo tirti rašyseną.
