Vieno recepto nuo skausmo nėra
„Galvoju, nuo ko pradėti? Galbūt nuo tos minties, kad mes visi esame be galo skirtingi. Ir kiekvienas savaip išgyvename tiek džiaugsmą, tiek skausmą. Todėl vienodo recepto, kuris padėtų įveikti skausmą, netektį – visiškai nėra“,– savo liudijimą parodos „Mano širdies ikona“ metu pradėjo R. Juozapavičienė. Tarp Vilniaus Pranciškonų bažnyčioje eksponuojamų ikonų stovi ir josios, menanti kančią, išgyventą, anąpilin palydint sūnų ir kovojant su savo onkologine liga. Rita pasakoja, kad tarp labdaros ir paramos „Rugutė“ fondo mamų atsidūrė, ko gero, ne be reikalo. Sūnaus ligos metu, kai reikėjo iš kažkur pasisemti vilties, tikėjimo, stiprybės, ji fondą ir atrado. „Ten, „Rugutės“ virtualioje erdvėje atradau tokias pat mamas, kurios taip pat ėjo savo vaikų ligos sekimo keliu. Iš jų sėmiausi tikėjimo, stiprybės ir pasitikėjimo. Tuo pat metu į mano gyvenimą atėjo Kristus. Kai gydytojai skėstelėjo rankomis ir pasakė, kad medicina yra bejėgė ir kad viskas tik Dievo rankose, pamenu, parklupau po Nukryžiuotoju ir ėmiau melstis. Tada aplankė mintis: „Sustok, kogi tu dabar prašai Dievo? Prašai, kad mirtų kitas žmogus, nes tavo sūnui reikalingas organas?“ Štai nuo tada suvokiau, kad ir kas benutiktų, visada turiu prašyti vieno: „Teesie tavo valia“,– tramdydama ašaras kalba moteris.
Skaudžios diagnozės ir šviesos paieškos
Ritos sūnui diagnozuota kriptogeninė kepenų cirozė. Aptikta jau tokios stadijos, kad vienintelė viltis gyventi buvo transplantacija. Tačiau gydytojai moteriai iš karto pasakė, kad „Čia Lietuva, čia su donorais sunku“. Deja, tačiau žodžiai pasitvirtino.
„Po sūnaus netekties sekė ir mano pačios liga,– tęsia Rita. – Sužinojau, kad sergu vėžiu. Ir eidama savo gijimo keliu išlikau „Rugutės“ fondo forumo tyliąja klausytoja, bendravau su mamomis virtualiai. Ir štai, kai atsirado daugiau tokių mamų, kurios išgyveno savo vaikų netektis ir jos įkūrė savipagalbos „kambarėlį“, pasiprašiau ten ir aš. Po to sekė noras susitikti. Taip, „Rugutės“ fondo vadovės Editos, pastangomis susibūrė tėvelių, netekusių vaikų, savipagalbos grupė. Šiek tiek liūdna, tačiau į grupę įsijungė tik mamos. Tėveliai sunkiau atsiveria. Taigi, jau septinti metai gyvuoja grupė „Po angelo sparnu“.
Pirmą kartą važiavimas pas tas mamas man ypač nedrąsus. Jaučiau nepasitikėjimą, tarsi „ne iš tos operos“ esu. Gi visų mūsų grupės mamų vaikučiai sirgę onkologinėmis ligomis ir išėję anąpilin. O aš vienintelė, kuri atėjau po savo ligos. Dabar susidraugavę ir susigyvenę visos esame. Bendraujame, viena kitą palaikome, jei nesusitinkame – susiskambiname.
Iš pradžių mums visoms susitikimai buvo ašarų laikotarpis. Po to atėjo noras veikti daugiau. Ieškojome, kas iš šalies mums galėtų padėti, mus paremti, pakylėti ir nuvesti į šviesą. Tačiau pati pradžia buvo labai sunki. Fondo vadovė Edita ir viena iš mamų Agnė kalbindavo kokį psichologą-pischoterapeutą padėti mums, bet susidurdavo su nepasitikėjimu, tarsi išgąsčiu. Mes jausdavomės tarsi jie mūsų bijo. Atsiprašinėdavo neturį laiko, siūlydavo kitus kolegas.
Dėkingos esame Vilniaus Jaunimo krizių centrui ir jų vadovei, kuri padėjo mums „pralaužti“ pirmuosius ledus. Jos siųstos specialistės mums padėjo išsikalbėti, ištverti tą ašarų etapą, paskatino savo žaizdas valytis. Tačiau atėjo laikas ir tuomet atsirado Marija...“,– ilgą netekties ir išgyvenimo dėl savo ligos skausmo kelią ir susidūrimą su menų terapija prisimena Rita Juozapavičienė. Išlaisvino ir įkvėpė kurti
Kiekvienas „Širdies ikonų“ autorius praėjo tam tikrą kelią, kol galėjo nutapyti savąją. Tas kelias – vadinasi kontempliacija. Mintyse visa siela ir kūnu žmogus gali patirti susitikimą su Dievu, kurio metu visa kančia yra įprasminama. Šį kelią „Rugutės“ fondo tėvų savipagalbos grupei „Po angelo sparnu“ padėjo eiti dailės terapeute Marija Mendele-Leliugiene. „Esame Marijai už viską be galo dėkingi. Iš pradžių turėjome įvairių užduočių, testų, vėliau sekė kontempliacijos. Jų metu panyri į savo širdį susitinki su Jėzumi savyje“,– pasakoja R.Juozapavičienė.
Ir priduria: „Kai pirmą kartą darėme tai, sėdime su Jėzumi susikabinę, ir girdžiu Mariją sakant: „Dabar jūs galite Jėzaus paklausti bet ko, jis jums atsakys“. O aš galvoju, kad man taip gera, jokių klausimų nėra (juokiasi). Tas supratimas, kad Jėzus gali būti ne kažin kur, o paties viduje, labai padėjo. O po to atsirado ir išsipiešimai.
Keista, iki tol su menu nieko bendra nesu turėjusi. Kai ikonas susiruošėme piešti ant drobės, tai buvo pirmas piešimas, praktiškai pats pirmas mano darbas. Tikrai tuomet buvo visko. Pasitaikė mamų, kurios atvažiavusios piešti ikonas sakėsi geriau pasėdėsiančios ir pažiūrėsiančios. Iš tiesų galvoji, kad nemoki, nesugebėsi... O paskui kai įsijautėm... pritapėme visko. Menų terapija įkvėpė mus pasitikėti savimi“,– šypsosi Rita.
Lrytas.lt primena, kad Pranciškonų bažnyčioje liepos pradžioje atidaryta ypatinga ir jautri paroda „Mano širdies ikona“. Visose ikonose jas piešusieji perteikia savo širdies būseną, patirtį ir emocijas. Darbai atlikti kartu su dailės terapeute Marija Mendele-Leliugiene, kuri padėjo moterims išgyventi sunkų vaiko gedėjimo laikotarpį. Taip pat eksponuojami darbai asmenų, kurie tebekovoja su vėžiu ir drobėje išreiškia savo mintis, išgyvenimus, spalvomis perteikia gyvenimo, mirties, laikinumo, santykio su Dievu ir pasauliu temą.
Parodą galima aplankyti iki šių metų rugsėjo 29 dienos.
