Prie LR Seimo vykusioje gatvės akcijoje „Tylos liudytojai“ dalyvavo įvairaus amžiaus moterys ir merginos, kurioms rūpi smurtą išgyvenančios moterys ir kurios nori joms padėti bei ragina smurto atvejais nebijoti kreiptis į atitinkamas institucijas.
Aukos bijo keršto
Akcijoje dalyvavusi Vilniaus moterų namų komandos narė Elinga Zelionkaitė tvirtino esanti neabejinga moterims, prieš kurias smurtaujama. „Siekiame, kad smurtas artimoje aplinkoje būtų ne tik šeiminis įvykis, kaip įvardija pareigūnai, bet kad tai būtų visuomenės reikalas.
Džiaugiamės, kad žmonės į gatvės akciją reaguoja geranoriškai. Tačiau, kaip bebūtų gaila, vis dėlto smurto metu per metus žūsta apie 20 moterų. Mažinti šią statisiką galima tik tuo atveju, jeigu bus stiprinama nukentėjusių asmenų apsauga, kad smurtas artimoje aplinkoje nesikartotų. Taip pat svarbu sukurti specializuotą pagalbą, kad žmonės ryžtųsi išeiti iš ydingos aplinkos. Kaip bebūtų gaila, tačiau iki šiol daugybė moterų bijo kreiptis pagalbos besibaimindamos partnerio keršto“, – teigė Elinga.
Po gatvės akcijos „Tylos liudytojai“ vyko konferencija, kurios metu Vilniaus moterų direktorė Lilija Vasiliauskienė, labdaros ir paramos fondo „Frida“ įkūrėja Daiva Baranauskė ir LR Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkė Zita Žvikienė sprendė su smurtu artimoje aplinkose susijusias problemas.
Ne tik muša, bet ir deportuoja
Vilniaus moterų namų direktorė L.Vasiliauskienė džiaugėsi, kad prieš ketverius metus Lietuvoje priimtas įstatymas dėl smurto aplinkoje aplinkoje, yra labai naudingas. „Esame sveikinami Europoje dėl priimto naujos kartos įstatymo ir kad grąžinome smurtą prieš moteris šeimoje į žmogaus teisių diskursą. Tuo pačiu įstatymu mes kriminalizavome smurtą, taip pat į tą įstatymą prijungėme kompleksinę pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo smurto. Dar vienas svarbus niuansas, diskusijos objektas – apsauga, kurią suteikia policija. Kitaip tariant, smurtautojas turi būti nedelsiant pašalinamas, o smurtą patyrusi auka privalo pasilikti su vaikais savo namuose“, – aiškino direktorė.
Ji prisiminė situaciją, kurią girdėjo Lietuvos provincijoje. „Į atmintį įsirėžė provincijoje sutikta moteris, kuri sakė, kad namuose ją ne tik sumušė, bet vėliau ji iš ten buvo ir deportuota. Nors skamba kiek grubokai, tačiau taip ji išreiškė moterų poziciją. Gali būti, kad ji norėjo pasakyti, jog policija jai pasiūlė laikinai išvykti iš namų, galbūt praleisti naktį socialinių paslaugų centre ar nakvynės namuose. Tai, kad priėmėme įstatymą, kai sankcijas prisiima smurtautojas ir jis yra pašalinamas iš aplinkos, yra nepaprastai svarbus žingsnis.
Labai gaila, bet sunkiausiai įgyvendinama yra aukos apsauga nuo smurtautojo, nes jis, kaip bebūtų gaila, į namus grįžta po keturių arba dvylikos valandų. Mūsų siekiamybė – Austrijos pavyzdys, kurioje nuo aukos smurtautojas atskiriamas penkiolikai parų“, – dėstė L.Vasiliauskienė.
Vilniaus moterų namų direktorė tvirtino, kad statistika, susijusi su smurtu artimoje aplinkoje, iki šiol kelia šiurpą. „Per metus fiksuojama 30000 nukentėjusiųjų kreipimųsi į policiją, tačiau pradėta vos trečdalis ikiteisminių tyrimų. Daugybė jų nutraukiama ir tik kelios dešimtys pasiekia teismus. Bausmės taip pat skiriamos simbolinės arba visai neadekvačios – tai pagrindinės problemos, kurias būtina spręsti kuo greičiau“, – su nerimu skelbė L.Vasiliauskienė.
Sukritikavo viešas akcijas
Savo poziciją apie visuomenės požiūrį į smurtaujančius vyrus išsakė paramos ir pagalbos fondo įkūrėja Daiva Baranauskė. „Kaip bebūtų gaila, tačiau Lietuvoje vykstantys renginiai arba akcijos, susijusios su smurto problemos viešinimu, ne tik nepadeda įveikti smurto lyties atvejų, bet ir užfiksuoja juos. Kalbu apie socialines reklamas apie sumuštas (nugrimuotas) įžymias moteris arba apie fotosesiją, kurios šūkis: „Mušu mėsą, o ne moterį“. Tokios akcijos arba reklamos rodo, kad berniukai, norėdami būti tikrais vyrais, turi kažką mušti. Jei po ranka nėra mėsos, galbūt pagriebs mušti moterį?“, – retoriškai klausė D.Baranauskė.
Turime didžiulę problemą su bendravimu. „Dažnai girdžiu jaunimo diskusijas, kas yra sveikas pavydas. Merginos sako, kad vaikinų liepimas būti su juo, o ne su draugėmis arba ėjimas į renginius trumpu sijonu – yra sveikas ir normalus pavydas, tačiau koks tada nesveikas pavydas? Gal kai su kirviu bėgiojama aplink namus? Kitaip tariant – turime didžiulę problemą su nuostatomis į santykius. Būtina kuo daugiau dirbti su nesmurtaujančiais žmonėmis ir kartu su jais mokytis gyventi ir bendrauti lygiaverčiais pagrindais. Lyčių lygybė ir prasideda tada, kai nebelieka skirstymo, kokie turi būti berniukai ar mergaitės“, – aiškino konferencijos dalyvė D.Baranauskė.
LR Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkė Zita Žvikienė kvietė atkreipti dėmesį į problemas, kurias reikia tučtuojau spręsti. „Policijos departamento duomenimis, apie 80 % nukentėjusių nuo smurto, yra moterys. 2011 metais įsigaliojęs įstatymas, apsaugantis aukas nuo smurtautojo artimoje aplinkoje, sukėlė daug nepasitenkinimo, tačiau šiandien mažai kas abejoja, ar įstatymas yra reikalingas. Nekyla abejonių ir dėl epideminio lygmens smurto artimoje aplinkoje mąsto.
Šiandien mūsų uždavinys – siekti mažinti smurto subkultūrą. Noriu atkreipti dėmesį į pagrindines aukos problemas, kurias pabrėžia ir specializuotų pagalbos centrų atstovai bei pagalbos ieškojusios moterys. Pagrindinės jų – sveikatos apsaugos specialistų negebėjimas bendrauti su smurtą patyrusiomis aukomis, negebėjimas atpažinti smurto ir nežinojimas, kaip reaguoti į smurtinius sužeidimo atvejus. Taip pat, be jokios abejonės, yra ypač svarbu taikyti apsaugą vaikui, kai smurtaujama tiesiogiai prieš jį arba jis tampa smurto liudytoju“, – sakė Z.Žvikienė.
