Žuvusių vaikų drama visuomenėje sukėlė labai daug pykčio. Tai – siaubingas įvykis, kuris niekaip nesiderina su tuo, ką laikome žmogišku elgesiu. Normalu, kad jis daugelį sukrėtė. Taip pat nieko keisto, kad staigiai pasipylė pasipiktinimas, kalbos apie mirties bausmę. Tai žmogiška reakcija – jei kas nors padarė skriaudą, atitinkamai turi būti nubaustas.
Pasipiktinimo, nuomonių ir faktų gausybėje man užkliuvo kelios detalės, kurios verčia su nekantrumu laukti psichiatrų išvadų apie Aurelijaus Bero pakaltinamumą.
Pirmiausia, nelabai aišku, kiek į alkoholizmą jis buvo įklimpęs ir ar tai buvo pagrindinė nelaimės priežastis. Septynis kartus iki nelaimės policija aplankė A.Bero namus ir visus tuos kartus rado jį blaivų. Savo vaikus į šulinį vyras taip pat įmetė būdamas blaivus.
Socialinės darbuotojos gynė tėvą – nemačiusios jo girto. Kaip tik jis esą rūpinosi vaikais, kai juos esą apleisdavo motina.
Antra, neaiškus tėvo santykis su vaikais. Močiutė dievagojosi, kad A.Beras savo vaikų niekada nemušdavo. Nelaimės dieną jis ėjo pas kaimynę paimti vaikams kalėdinių dovanų, kurias atvežė seniūnijos darbuotojai. „Tėvas džiaugėsi išgirdęs, kad vaikai gaus saldumynų“, – pokalbį su juo prisiminė viena seniūnijos darbuotoja.
Ir pats įtariamasis, žurnalistų klausiamas, ar mylėjo vaikus, linksėjo galva. Kaip tai suderinama su žiauriu vyro elgesiu?
Trečia, įtarimų kelia neadekvatus A.Bero elgesys areštinėje.
Vyras graužė sienas, kišo maistą į išangę, plėšė nuo savęs drabužius, išsigando raudono tušinuko. Prokuroras, paprastai renkantis žodžius, prieš kameras muistėsi ir nerado kito apibūdinimo A.Bero parodymams, kaip tik „pusiau nusišnekėjimai“. Sulaikytojo pasakojimas nebuvo rišlus, vyras negebėjo suregzti nuoseklaus pasakojimo.
Galbūt tai vaidyba. Bet gal vyras iš tiesų serga?
Sugyventinė motinai telefonu besišaukdama pagalbos skundėsi, kad Aurelijus „durniuoja“. Jo kaimynės vadino A.Berą bepročiu. Kalbantis su moterimis jautėsi pyktis, bejėgiškumas – atrodė, kad niekas negalėjo A.Bero suvaldyti, net jo paties tėvas. „Jis turi būti izoliuotas“, – tvirtino viena kaimo moteris.
Įtariamojo tėvai nepasižymėjo girtavimu. Vyresnysis A.Bero brolis tvarkingai gyvena su šeima Jonavos rajone. Jam dabar patikėti likę gyvi A.Bero vaikai. Peršasi išvada, kad esminė problema slypėjo ne aplinkoje.
Kaimo žmonės puse lūpų užsiminė, kad vaikas jau paauglystėje labai keistai elgdavosi.
Svarstau, ar negalėjo tai būti viena iš priežasčių, kodėl šeima persikėlė gyventi į tokią atokią kaimo vietą, kur iki artimiausių kaimynų – kilometras. Galbūt jaunėlio būdas ir tėvų negebėjimas su jais tvarkytis galėjo paskatinti šeimą užsidaryti ir atsiskirti nuo kitų?
Svarbu išsiaiškinti, kokia yra A.Bero psichikos būklė, nes jei pirminė problema buvo ne alkoholis, o psichikos sutrikimas, tai priverstinis gydymas nuo alkoholizmo šiuo konkrečiu atveju nebūtų padėjęs – pareigūnai nematė jo girto ir nebūtų pasiūlę/privertę jo gydytis.
Jei problema iš tiesų buvo psichikos sutrikimas, kyla klausimas, kaip spręsti šią problemą. Pirmiausia, kaip ją identifikuoti? Kaip išmokti paprastiems žmonėms (o ir pareigūnams bei specialistams) atpažinti, kad jų kaimyno ar šeimos nario elgesys – sutrikimo ženklas?
Dar svarbiau – kaip išdrįsti garsiai aplinkiniams pasakyti, kad artimas, pažįstamas žmogus turi tokių sunkumų? Be to, kam ir ką konkrečiai pasakoti? Kas supras ir padės tokioje situacijoje?
Jei kaimynė būtų mokėjusi vaikų teisių specialistams (kuriems ji skambino, o jos dukra ir nuvažiavo susitikti) paaiškinti, ką reiškia jos apibūdinimas „beprotis“ arba sugyventinė būtų išdrįsusi kam nors papasakoti, ką konkrečiai A.Beras jai daro, ar būtų kas nors atpažinęs, kad žmogus yra sutrikusios psichikos? Ar būtų pasiūlęs psichikos specialisto pagalbą? Ar būtų privertęs šeimą tokios pagalbos ieškoti?
Jei pasitvirtintų spėjimas, kad vyras turėjo psichikos sutrikimų, man labai rūpėtų, ką su tokiais žmonėmis daryti. Esu tikra, kad Lietuvos vienkiemiuose, butuose ir prabangiose pilaitėse slepiasi ne vienas toks kenčiantis žmogus, kuriam galima ir reikia padėti.
Anot psichiatrų, ir socialiniams darbuotojams, ir policijai stinga žinių atpažinti psichikos sveikatos sutrikimus. Apskritai reikėtų tobulinti specialistų ir visų žmonių švietimą šioje srityje.
Bet įgyti žinių – ne pati sunkiausia užduotis. Bene didžiausias iššūkis – tai destigmatizuoti psichiatriją. Žmonės bijo kreiptis į psichikos sveikatos centrus. Ką daryti, kad kreiptumėmės ten, tikėdamiesi pagalbos, o ne pasmerkimo ir apribojimų?
Ir net kai ši kliūtis įveikiama, kai artimieji skambina psichiatrams ir prašo jų pagalbos, specialistai ne visada gali padėti. To priežastis – prastas finansavimas.
Jei A.Bero sugyventinė būtų paskambinusi į artimiausią psichikos sveikatos centrą ir paprašiusi, kad specialistas atvažiuotų į jų namus pabendrauti su neadekvačiu vyru, tai įvyktų nebent dėl geros specialistų valios.
Paprastai psichiatrai tokie užimti, kad priima ligonius kas dešimt minučių. Važiuoti į rajoną prireiktų visos dienos. Tam nėra skiriama lėšų. Be to, kas tuo metu priims gausius laukiančių pacientų būrius? Trūksta pinigų ir darbuotojų.
Kurią žmogaus bėdą bežiūrėsi – psichikos sutrikimą, alkoholizmą ar ketinimą žudytis – reikalingi apmokyti specialistai, galintys pasiekti žmogų ten, kur jis yra.
Jokie pinigai nėra per dideli, kad būtų išsaugotos nekaltų žmonių gyvybės.
