Apie privalomą gydymą imta kalbėti po tragiškų įvykių Kražiuose ir Saviečių kaime. Sveikatos apsaugos ministerija suskubo siūlyti įstatymo pataisas, kad aplinkiniams pavojingi asmenys būtų prievarta hospitalizuojami ir gydomi.
Civiliniame Kodekse ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme, kuris Seime buvo patvirtintas 1995 metais, nurodyta, jog taikyti prievartą galima, kai gresia pavojus gyvybei, sveikatai ar turtui. Dabar baigiamas ruošti naujas šio dokumento variantas.
Jeigu yra žmogus be ryškaus psichikos sutrikimo juo rūpinasi policija, kalėjimai ar kitos nemedicininės įstaigos. Jeigu asmenys turi ryškių psichikos sutrikimų, tai kurį laiką turi būti gydomi ligoninėse. Tokį leidimą duoda teismas. Dažniausiai skiriamas yra priverstinis hospitalizavimas 1 mėnesiui. Po to, jeigu išlieka pavojus tęsiamas iki pusės metų.
Remiantis jau galiojančiu Civiliu Kodeksu ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu buvo galima ir dabar turinčius psichikos ir elgesio sutrikimus dėl alkoholio, narkotikų ar kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo gydyti prievarta, jeigu jie yra pavojingi ar daro žalą savo sveikatai ar turtui.
Tačiau praktikoje buvo gydomi tik tie, kuriems pasireikšdavo psichozė.
Tad ko Lietuvoje trūksta, kad tai būtų įgyvendinta? Trūksta nustatyti kur šie ligoniai turėtų būti gydomi, nėra paruošta gydymo metodikų, pagal kurią žmonės būtų gydomi per prievartą, nėra skirta adekvataus finansavimo.
Tai – tik keli esminiai trūkumai, kuriuos įvardijo A.Navickas. Jis tai pat siūlė negaišti laiko taisant atgyvenusį Narkologinės pagalbos priežiūros įstatymą, bet priimti platesnį ir modernesnį, baigiamą ruošti Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą.
Taiso atgyvenusį įstatymą
Specialistas aiškino, kad dabar Sveikatos apsaugos ministerija siūlomos Narkologinės priežiūros įstatymo pataisos – ne sprendimas. Mat pats įstatymas jau atgyvenęs, todėl jį taisyti nėra prasmės.
Pasenusi ir sovietinė sąvoka „narkologinė pagalba“. Ji Lietuvoje nevartojama jau daug metų. Nė viena Vakarų Europos šalis šios sąvokos nebevartoja (išskyrus Latviją). Lietuvoje nebėra Narkologijos centrų, gydytojų narkologų, narkologijos kabinetų. Visi gydytojai narkologai dabar vadinami gydytojais psichiatrais.
Narkologinės priežiūros įstatymas buvo planuotas panaikinti po atnaujinto Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo priėmimo. Naujoji dokumento redakcija laukia paskutinių pastabų. Ją ruošia ta pati Sveikatos apsaugos ir darbo ministerija.
„Šiuo metu vyksta paskutiniai įstatymo ruošimo darbai. Galbūt ministrė Rimantė Šalaševičiūtė galvojo, kad to įstatymo svarstymas užtruks, todėl siūlė papildyti senąjį“, – svarstė psichiatras.
Jis įsitikinęs, kad užuot keitus senąjį įstatymą, geriau pagreitinti naujojo, platesnio priėmimą. Jame numatyta ne tik nuo priklausomybės, bet ir kitų psichikos ligų – depresijos, šizofrenijos ir kitų – kenčiančių ir pavojingų žmonių priverstinis gydymas.
Docentas A. Navickas kritikavo siūlomą pataisą, jog priverstinai hospitalizuoti būtų tie asmenys, kurie girtauja trisdešimt dienų.
„Agresija gali pasireikšti ir po kelių girtavimo dienų. Be to, kaip apskaičiuoti šį terminą? Kai žmogus išblaivėja, jis labai kruopščiai įvertina, kokiomis aplinkybėmis jis buvo priverstinai gydomas. Vis dažniau susiduriame su tuo, kad advokatai įsiskaito į dokumentą ir pradeda ligonį ginti. Teismai dažnai irgi būna ligonio pusėje. Jei nežinosime, kaip apskaičiuoti tas trisdešimt dienų, prasidės nesibaigiantys bylinėjimaisi“, – sakė A. Navickas.
Nėra tinkamų patalpų gydyti per prievartą
Kita problema – neaišku, kur žmones prievarta gydyti. Priklausomybės ligų centrų klientai daugiausia gydosi savo noru.
„Prievarta gydomiems reikia priežiūros visą parą, reikia specialių patalpų. Centrai neturi nei personalo, nei finansavimo tam. Kalbėjau su Vilniaus miesto priklausomybės ligų centro direktoriumi docentu Emiliu Subata, jis sakė, kad negali suteikti tokių paslaugų. O, pavyzdžiui, Šiaulių priklausomybės ligų centre dirba tik vienas psichiatras“, – pasakojo A.Navickas.
A.Navicko teigimu, priklausomybės ligų centrai taip pat turėtų būti pritaikyti priverstinam gydymui. Bet tam reikia papildomo biudžetinio finansavimo.
Iki šiol psichozės ar sunkios abstinencijos kankinamus pacientus priverstinai hospitalizuodavo į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę esančią Naujojoje Vilnioje. „Bet tokių vietų specializuotų praktiškai daugiau nėra. Kiti psichikos sveikatos centrai ir psichiatrinės ligoninės specialių skyrių tam neturi. Šiuos pacientus reikia gydyti kartu su depresija, šizofrenija ir kitomis ligomis sergančiais pacientais, o jiems reikia visiškai kitokio gydymo, psichosocialinės reabilitacijos, skyriuje taikoma kitokia personalo elgesio taktika“, – aiškino psichiatras.
Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, teismas gali nurodyti priverstinai gydyti žmogų. Dažniausiai nurodomas terminas – mėnuo laiko. Ligonių kasos nustačiusios mokestį tik už 20 gydymo dienų. Kasos moka apie 207 eurus, tai yra 10 eurų per parą.
„Tai pinigai, už kuriuos negalima net personalo išlaikyti. Čia tik maitinimas ir lova. O kur gydymas? O dar prisideda išlaidos dalyvaujant teismo posėdyje. Tokie įkainiai – bankrotas. Todėl ligoninės stengiasi kuo greičiau išrašytų ligonį. Jei išrašo po savaitės, ligoninė gauna tuos pačius 207 eurus, – pasakojo Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas. – O ką reiks daryti, jeigu teismas paskirs mėnesį gydymo ar ilgiau?“
Ne gydymas, bet izoliacija
Girtaujantiems žmonėms dažnai pirmiausia reikia toksikologinio išblaivinimo. Būna sutrikusi jų širdies, kepenų veikla. „Psichiatrinėje ligoninėje gydymas neatitinka jų būklės. Jie turi būti gydomi reanimacijos sąlygomis. Ką tokiu atveju daryti?“ – klausė psichiatras.
Ligoninių toksikologijos skyriai taip pat nėra pritaikyti priverstiniam gydymui. Klientai pagalbos į juos kreipiasi savo noru trumpalaikei detoksikacijai.
A.Navicko teigimu, priklausomybės ligų centrai taip pat turėtų būti pritaikyti tokiam gydymui.
Taip pat nėra aiški priverstinio gydymo metodika. Priklausomybės ligų centruose žmonėms keliama sąlyga, kad jie norėtų gydytis, tada taikoma Minesotos ir kitos programos.
„O ką daryti su tuo, kuris nenori gydytis? Atvežam piktą, kitus kaltinantį žmogų. Jis visiškai nenori pagalbos. Kokios metodikos turi būti taikomos?“ – klausė specialistas.
Kol kas, jo manymu, kalbama apie izoliaciją ir išblaivinimą, o ne apie gydymą.
Lenk alkoholiką, kol jaunas
Psichiatrų asociacijos prezidentas džiaugėsi, kad šis sujudimas galbūt paskatins daugiau rūpintis priklausomais žmonėmis. „Jei mums atveždavo girtą chuliganiškai besielgiantį ar apie savižudybę kalbantį žmogų, palikdavome tai spręsti pačiai šeimai arba policijai. Net priklausomybės ligų centruose tokie žmonės negalėdavo gydytis, jei jie būdavo išgėrę. Reikia išsiblaivyti ir tik tada ateiti. Tai panašu, kaip pasakyti diabetu sergančiam, kad jis nesilaiko dietos ir dėl to jo negydys. Ši nuostata dabar turėtų keistis“, – pasakojo A.Navickas.
Jo įsitikinimu, pirmiausia reikėtų daugiau pagalbos dugno dar nepasiekusiems žmonėms.
„Reikia gerinti paslaugos prieinamumą, kai žmogus dar nepasiekęs smurtautojo būklės. Sustiprinti psichikos sveikatos centrų komandas, dirbančias su priklausomybėmis, padidinti jų finansavimą. Vieno žmogaus psichikos sveikatos priežiūrai per metus skiriama 3,61 euro – tai pusė butelio vyno. Tai kaip organizuoti reikalingą biopsichosocialinį, komandinį gydymą?
Taip pat reikia gerinti prieinamumą – steigti priklausomybės ligų skyrius rajoninėse ligoninėse. Neužtenka penkių centrų didmiesčiuose. Juk tie žmonės dažniausiai socialiai yra prastoje būklėje, jiems iš rajonų pasiekti miestus yra keblu“, – tikino specialistas.
Specialistas siūlo stiprinti savanorių, buvusių priklausomų žmonių dalyvavimą kitų gydyme, be to, kuo daugiau bendradarbiauti su dvasininkais, kartu derinti ir organizuoti pagalbą galimai apsėstam žmogui.
Valstybė baudžia ne tuos
Docentas A.Navickas palaiko siūlymą kompensuoti gydymą nuo priklausomybės. „Tai yra liga, kuri yra labai sunki, mirtina, sukelianti daug smurto. Reikėtų priklausomiems žmonėms duoti nedarbingumo pažymėjimus, kaip ir sergantiems kitomis ligomis“, – įsitikinęs psichiatras.
Šiuo metu nuo priklausomybių kenčiantys žmonės už viską turi mokėti patys – negauna kompensuojamų vaistų, nepakanka reabilitacijos. „Nelabai yra motyvų, dėl ko eiti į psichikos sveikatos centrą. Jei jie ir nueina, dažnai nėra jiems ką pasiūlyti“, – sakė A.Navickas.
Jis taip pat įžvelgė dar iš sovietmečio likusias diskriminuojančias nuostatas besigydančiųjų atžvilgiu. „Jei žmogus geria, ir nueina pagalbos, tai galima atimti jo vairuotojo pažymėjimą, ne visus į darbą priimti. Tai reiškia, kad žmogus, kuris geria, bet neina gydytis, turi visas sąlygas, jaučiasi visaverčiu visuomenės nariu, o tas, kuris kreipiasi gydymui, jis tampa antrarūšiu, į jį žiūrima kaip į pavojingą žmogų. Tai atstumia žmones siekti gydymo. Turėtų būti atvirkščiai, jeigu gydaisi tai gauni daugiau teisių negu nesigydai. Jeigu sulaikomas girtas vairuotojas, tai reikia didinti bausmes, reikia siųsti psichiatrams išsiaiškinti ar jam nereikia gydymo“, – sakė psichiatras.
Kaip pavyzdį gydytojas pateikė vienos įstaigos vadovo poelgį. Jis liepė savo darbuotojui, kuris turėjo problemų su alkoholiu, kas mėnesį atnešti pažymą, kad jis lankosi pas psichiatrą. Pažadėjo – jei lankysis pas gydytoją ir gydysis, jis darbuotoją laikys darbe ir jokių kalbų apie pašalinimą iš darbo nebus. „Tas žmogus, norėdamas išlaikyti darbą, buvo priverstas, motyvuotas gydytis. Jei būtų tokia motyvacinė sistema, gydymas eitų kita vaga“, – aiškino psichiatras.
