Tėvų supiršti partneriai – laimingesni negu meilės ieškotojai?

Kodėl šiais laikais daugybė žmonių blaškosi, nerasdami tinkamo partnerio? Arba sukuria šeimą, bet būna vienas kitam neištikimi? Ar gali būti, jog taip nutiko, nes susipažinę jie per mažai bučiavosi?

Žiūrint tik iš biologinės pusės – kai persipina tolima genetinė informacija, bent pirmosios kartos palikuonims dažnai yra naudinga.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Žiūrint tik iš biologinės pusės – kai persipina tolima genetinė informacija, bent pirmosios kartos palikuonims dažnai yra naudinga.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Žiūrint tik iš biologinės pusės – kai persipina tolima genetinė informacija, bent pirmosios kartos palikuonims dažnai yra naudinga.<br>123rf nuotr.
Žiūrint tik iš biologinės pusės – kai persipina tolima genetinė informacija, bent pirmosios kartos palikuonims dažnai yra naudinga.<br>123rf nuotr.
J.Tutkuvienė.
J.Tutkuvienė.
Žiūrint tik iš biologinės pusės – kai persipina tolima genetinė informacija, bent pirmosios kartos palikuonims dažnai yra naudinga.<br>Reuters/AFP nuotr.
Žiūrint tik iš biologinės pusės – kai persipina tolima genetinė informacija, bent pirmosios kartos palikuonims dažnai yra naudinga.<br>Reuters/AFP nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Feb 13, 2016, 5:48 PM, atnaujinta Jun 8, 2017, 4:43 AM

Dar prieš kelerius metus profesorę Janiną Tutkuvienę viešai besibučiuojantys jaunuoliai labai erzindavo. Dabar mokslininkė tik šypsosi. Naujausios antropologinės studijos rodo, kad bučiuotis jauniems žmonėms – itin naudinga.

Senovėje mergaitės iki vestuvių turėjo saugoti nekaltybę, tačiau bučiuotis retai kas draudė. Profesorė J. Tutkuvienė kuo toliau, tuo labiau įsitikina – mūsų protėvių taisyklės ne iš piršto laužtos. Net tai, kad vyrus ir žmonas seniau parinkdavo tėvai, profesorei nebekelia siaubo. „Dabar sugriuvo taisyklės, pagal kurias reikia rinktis partnerį. Kartais ta laisvė virsta į chaosą“, – aiškina mokslininkė. O kai visuomenėje didesnis chaosas, daugiau ir neištikimybės.

Pokalbis su antropologe J. Tutkuviene – apie meilės įpročius ir biologiją.

– Europą užplūdo pabėgėliai. Kol kas europietės į juos žvelgia įtariai, bet nesunku numanyti, kad po keliolikos metų bus mišrių šeimų. Ar evoliucijos požiūriu tai yra gerai?

– Žiūrint tik iš biologinės pusės – kai persipina tolima genetinė informacija, bent pirmosios kartos palikuonims dažnai yra naudinga. Tačiau negalime būti tikri, kad vėlesnėse kartose nebus kitaip. Lazda visada turi du galus – antroje ar vėlesnėse kartose gali pasireikšti ir neigiami požymiai.

Be to, biologiniai požymiai – dar ne viskas. Dar yra kultūriniai dalykai. Svarbu, kaip elgiasi besilaukianti moteris ir kokioje aplinkoje ji gyveno prieš nėštumą. Pastaruoju metu manoma, kad gimęs vaikas atsineša ir tam tikrą paveldėtą elgesio modelį.

– Tada, nors lietuvaitė gyvens musulmoniškoje šalyje, vaikas norės laikytis lietuviškų tradicijų?

– Visaip gali nutikti. Aišku, kad jam reikės prisitaikyti prie aplinkos.

Migracija nėra blogai biologine prasme. Tačiau esame žmonės, mums reikia gyventi darnoje su savo socialine kultūrine aplinka. Įdomu, kad net skirtingos beždžionių populiacijos skirtinguose geografiniuose regionuose turi skirtingus papročius. Ir pyksta ant tų, kurie bando peržengti jų teritorijos ribą ar elgiasi kitaip.

Gyvūnijos pasaulyje yra taip – kuo žemesnė evoliucinė grandinė, tuo aršiau tarpusavyje kovojama. Ne tik dėl teritorijos, dėl kiekvieno maisto trupinio. Tačiau žmonės turėtų būti aukščiau primityvių elgesio taisyklių.

– Gal paraginimai būti tolerantiškais rodo mūsų evoliuciją?

– Tiesa. Tačiau kartu turime suprasti, kad vadinamoji netolerancija turi biologinį pagrindą. Ne visi gali būti vienodai visiems reiškiniams pakantūs.

Evoliucijos priešaušriu „netolerancija“ turėjo apsauginę funkciją – tai padėjo išsaugoti save ir savo palikuonis. „Tas, kuris peržengia mano teritoriją, gali būti man pavojingas. Netgi ne man, bet mano palikuonims, už kuriuos dantimis ir nagais privalau kovoti“, – tokia buvo mūsų protėvių filosofija.

Kodėl maži vaikai verkia, kai parodai jiems ne jo populiacijos žmogaus veidą? Čia juk nėra rasizmo. Bet jei juodaodžiui naujagimiui parodysi baltaodžio veidą, jis dažniau nusisuks. Lygiai taip pat baltaodžiai kūdikiai dažniau nusisuka, kai rodai kitos etninės populiacijos žmonių veidus.

Naujagimiai turi įgimtą veidų atpažinimo centrą. Suveikia biologinė apsauga: „Kas čia? Nepažįstu, todėl turiu slėptis ar šauktis pagalbos“. Aišku, pažįstant kuo daugiau išorinio pasaulio pamažu priprantama ir prie kitų biologinių ar kultūrinių reiškinių.

– Tačiau kodėl kai kurie žmonės ir užaugę lieka tokiais pat nepažįstamųjų bijančiais kūdikiais?

– Norėčiau apginti tuos žmones. Galbūt savo aplinkoje jie turėjo mažiau galimybės pažinti kitus kraštus. Ne kiekvienas gali keliskart per metus važinėti po pasaulį arba kaip antropologas studijuoti įvairias populiacijas – jų biologiją ir kultūrą.

Dar vienas svarbus dalykas – nereikėtų atsidūrus kitoj kultūroj bandyti įvesti savo tvarką. Per labai ilgą laiką nusistovėjusi tvarka turi prasmę – ji padėjo tam tikroms populiacijoms prisitaikyti ir išlikti tam tikrame regione.

Kai įsigilini, tada matai, kad kiekvienos kultūros papročiai turi savo paaiškinimą. Net tai, kad kai kuriose šalyse dengiamas beveik visas moters kūnas.

– Tai kodėl musulmonai dengia moteris?

– Tų kraštų moterys turi stipresnį libido – taip tvirtina viena evoliucinės antropologijos teorija. Jos turi santykinai daugiau vyriškųjų lytinių hormonų androgenų nei daugelio šiaurinių kraštų moterys. Jei moters organizme santykinai daugiau moteriškųjų lytinių hormonų estrogenų, jos yra vaisingesnės. Tai reiškia – joms nereikia dažnų lytinių santykių, kad pastotų. Jeigu moters vaisingumo rodikliai yra mažesni, gamta pasirūpina – tokios moterys turi stipresnį lytinį potraukį.

Jeigu visuomenei per didelis moterų seksualumas kėlė bėdų, matyt, buvo sugalvota labiau slėpti jas po uždarais drabužiais.

– Musulmonų šalyse tėvai nusprendžia už vaikus, su kuo jiems kurti šeimą. Lietuvoje irgi taip būdavo. Ar tai jums atrodo pateisinamas paprotys?

– Dar prieš kelioliką metų aš irgi mąsčiau: „Koks siaubas – anksčiau Lietuvos kaime tėvai supiršdavo poras“. Dabar vertinu atsargiau.

Jei jaunas žmogus tikrai mato sau patinkantį žmogų, jie abu nori būti kartu ir vienas kitą atitinka – tada tikrai siaubas, jeigu kas nors yra prieš jų santuoką. Tačiau jeigu žmogus nėra apsisprendęs, ar tikrai blogai, jeigu kas nors pataria? Kol pats suras, gali taip ir visą gyvenimą blaškytis. O su amžiumi tampa vis sudėtingiau.

Gali būti, kad tėvai ar piršliai turi daugiau gyvenimiškos patirties ir lyg iš paukščio skrydžio mato, kas jų vaikui tiktų. Nereikia suprimityvinti, kad senovėje partnerius parinkdavo tik galvodami apie turtą. Šiais laikais tokie tinkamos poros paieškos „pagalbininkai“ gali būti kolegos ar draugai. Jei jie išmintingi ir pastebi: „O, šie žmonės vienas kitam labai tiktų“.

Gaila, kad mokslininkai dar neištyrė, kaip toliau gyvena supiršti žmonės ir tie, kurie susirado partnerį ieškodami. Nežinau, ar rastume čia kokius nors dėsningumus. Tačiau daugelis antropologinių tyrimų patvirtina – protėvių išmintis dažnai teisinga.

– Manote, jog atrasti antrąją pusę bandant tai su vienu, tai su kitu yra neįmanoma?

– Jeigu mergina žinotų „Štai, man reikia tokio vyro“, argi ji nepasirinktų iš karto? Dabar sugriuvo taisyklės, pagal kurias reikėtų rinktis partnerį. Kartais ta laisvė išvirsta į chaosą. Dėl to daugelis ir blaškosi nuo vieno partnerio prie kito. Tikimybė taip surasti tinkamą – panaši, kaip nušauti paukštį, šaudant į pulką ir nesitaikant į vieną. Lengvos kultūrinės užuominos, kas yra gerai ir kas yra blogai turėtų būti.

Tačiau nereikia kaltinti tų žmonių, kurie laisviau elgiasi. Jų elgesiui taip pat galima rasti biologinį paaiškinimą.

Štai yra vyrų, kuriuos galime vadinti salonų liūtais arba kazanovomis. Liaudiškai pasakius, jie nuolat keičia moteris. Žmonės paprastai juos smerkia. Tačiau ištyrinėjus vyrų ir moterų vaisingumo rodiklius tam tikrose visuomenėse, paaiškėjo, kad tokių „liūtų“ sėklos vaisingumo rodikliai dažniau yra prastesni. Pasak vienos evoliucinės teorijos, jie biologiškai užprogramuoti daugiau pasistengti, kad paliktų palikuonių.

– Ar taip pat būtų galima aiškinti ir merginų, kurias vadinama pasileidėlėmis, elgesį?

– Nesu mačiusi tokių tyrimų apie merginas. Galima tik svarstyti, ką rodo, jeigu mergina nuolat keičia partnerius. Gal jai kažkas biologiškai ar psichologiškai negerai, kad taip viskas netinka?

Kodėl tokios moterys įvairiose kultūrose buvo smerkiamos? Moters neapsisprendimas ir nežinojimas buvo smerkiamas labiau negu vyro. Žmonės nepasitikėjo tokia moterimi – gal jai ir vaikas greitai atsibos?

Šeimoje stabilumą visada užtikrindavo moteris. Taip, vyro reikia šeimai, jis turi būti su vaiku, bet vis tiek mažiau nei žmona. Todėl vyrams liaudis visuomet šiek tiek daugiau atleisdavo.

– Musulmonės moterys uždengtos nuo galvos iki kojų, o mūsiškės – kaip tik apsinuoginusios. Ar toks kūno demonstravimas padeda vyrams pasirinkti tinkamai, ar kaip tik klaidina?

– Ir taip, ir ne. Tam tikri kūno požymiai rodo, ar žmogus yra vaisingas. Pavyzdžiui, Indijoje moterys įsivynioja į sarius, tačiau atidengia riešus, čiurnas, pilvą. Pasirodo, būtent šios vietos kitai lyčiai gali parodyti moters vaisingumą ir tinkamumą gimdyti. Riešai ir čiurnos atspindi hormonų pusiausvyrą moters organizme. Moterys stambiomis čiurnomis nė vienoje kultūroje nelaikomos gražiomis – pasirodo, jos turi santykinai daugiau vyriškųjų lytinių hormonų androgenų. O jei čiurna – itin stambi, tokia moteris dažnai nevaisinga.

Jeigu riebalai susikaupę liemens srityje, ypač jo viršutinėje dalyje, irgi gali būti, kad hormonų pusiausvyra sutrikusi. Gali būti, kad tokiai moteriai reikės labiau pasistengti, kad galėtų pastoti. Bet įdomu, kad stambesnio liemens moterų geismas taip pat dažniau būna didesnis.

Kai kūnas labai apnuogintas, gal tai ir naudinga renkantis partnerį trumpalaikiams santykiams. Tačiau ilgalaikiam ryšiui žmonės partnerius juk renkasi ne tik pagal biologinio vaisingumo ženklus. Svarbūs ir socialiniai dalykai – patikimumas, pastovumas, rimtumas.

– Anksčiau nebuvo nė menkiausios abejonės, kad iki vestuvių mergina turi būti nekalta. – Paprasčiausias paaiškinimas būtų tas, kad moteris galėjo netikėtai pastoti. Tai nenaudinga nei pačiai moteriai, nei palikuoniui. Taip pat buvo didelė tikimybė per lytinius santykius apsikrėsti infekcijomis. O antibiotikų tuomet nebuvo.

Tačiau, nors lytiniai santykiai iki vestuvių dažniausiai buvo tabu, beveik visos kultūros leido bučiuotis. Neseniai mokslo pasaulyje prabilta apie biologinę bučinio reikšmę. Aiškėja, kad per bučinį pasikeitus seilėmis gaunamas tarsi kito žmogaus „mikroskiepas“. Taip moters imuninė sistema pripranta prie vyro organizmo. Jei į moters takus iškart patektų vyro sėkla, moteris gali pastoti, o biocheminiu ir imuniniu lygmeniu ji dar nėra prisitaikiusi prie vyro.

– Tačiau dar visai neseniai viešai pasibučiuoti buvo draudžiama.

– Nežinau, gerai ar blogai, kai viešai bučiniai demonstruojami. Reikėtų pamąstyti, ar kitiems labai smagu į tai žiūrėti. Vis viena žiūrinčiųjų vidinė ramybė taip pat sutrikdoma. Nors mane anksčiau bučiniai viešose vietose erzindavo, dabar mąstau: „Kaip gerai, kad jaunimas dar bučiuojasi. Gerai, kad ne ginčijasi“.

Neseniai nustatyta, kad žmonės šiais laikais iš tiesų bučiuojasi mažiau. Galbūt todėl, kad per greitai pereina prie lytinių santykių.

Manoma, kad bučiuojantis seilių hormonų veikiami tam tikri smegenų centrai parenka atsakymą, ar partneris tinkamas. Įdomu, jeigu vyro seilėse yra ypač daug testosterono, toks vyras mieliau renkasi į porą moterį su itin dideliu estrogenų kiekiu.

Štai todėl jauni žmonės – pabrėžiu „jauni“, – turėtų bučiuotis. Jiems tai yra naudinga. Tik tada galima pereiti prie rimtesnių dalykų.

– O jei moters seilėse daug testosterono? Tokia vyriška moteris rinksis moterišką vyrą?

– Taip gali nutikti. Mūsų tyrimai rodo, kad žmogus gali rinktis priešingybę kaip atsvarą. Pavyzdžiui, jeigu veidas labai didele nosimi, tai jam bus gražu labai maža nosytė. O jeigu žmogaus skruostai įdubę, jam bus gražu putnūs žandukai. Pasąmonėje užkoduota, kad to reikia, norint susilaukti palikuonių, kurie būtų arčiau vidurkio.

Dar klausimas – kas yra „moteriškas“ vyras. Pastebėta, kad moterys šiais laikais vyrus vertina jau kitaip nei anksčiau. Tas vyro įvaizdis su ypač išplatintais, kaip Keno pečiais, didžiuliais raumenimis tarp moterų jau nėra itin populiarus. Šiais laikais paskui bizoną lakstyti nebereikia. Nebereikia vyrams ir tokios didelės fizinės jėgos kaip senovėje. Dabar svarbiau turėti gerai veikiančias smegenis.

– Kai partneriai apsisprendžia būti kartu ir kurti šeimą, dažnai po kelerių metų ištinka šokas – pasirodo, vyras ar moteris nuklydo į šoną. Ar tai rodo, kad gamtoje ištikimybė nėra natūralus dalykas? Ypač – vyrų ištikimybė?

– Ilgą laiką manyta, kad vyrai labiau neištikimi nei moterys. Tačiau pastaruoju metu atlikti tyrimai rodo ką kita. Vakarietiškoje kultūroje, kai nėra griežtų kultūrinių nuostatų, kai moteris taip pat dalyvauja visuomenės gyvenime, suvienodėja ir elgesys. Pasirodo – ir vyrai, ir moterys į neištikimybę linkę vienodai.

Pastebėta, kad neištikimybės atvejų padaugėja, kai nestabili visuomenės situacija. Jei chaosas, daug ligų, karo grėsmė ar ekonominis nestabilumas, visada daugiau ir neištikimybės.

„Kuo daugiau partnerių – tuo didesnė tikimybė, kad gims ir toks palikuonis, kuris išgyvens ir sudėtingomis sąlygomis, o jeigu partnerė viena – nebūtinai tokia genetinė kombinacija bus sėkminga“, – toks mąstymas ateina iš senesnių už neandertaliečių laikų. Tačiau lyties evoliucijos tyrimai atskleidžia – daugelis per žmogaus evoliuciją „įrašytų“ lytinės veiklos dėsnių tarsi įrašyti mūsų kūnuose ir vis dar veikia – mums to net nežinant.

Aišku, sveikoje ir pasiturinčioje visuomenėje neištikimybė neturi jokios prasmės – palikuonims visuomet geriausia turėti du tėvus, kurie juos augintų ir puoselėtų kuo ilgiau.

Čia dar norėčiau priminti apie bučinius. Nustatyta, kad bučiuojantis ir moterims, ir vyrams išsiskiria oksitocinas – prieraišumo hormonas. Tai labai naudingas dalykas. Todėl pora, kuri augina vaikus, turėtų irgi meiliai gyventi.

– O staigus įsimylėjimas, kurį per filmus rodo, yra grynai biologinis reiškinys?

– Tam, kuris pasakys, kas iš tiesų yra įsimylėjimas ir išdėlios tai, pavyzdžiui, septyniais punktais, reikėtų skirti ne vieną Nobelio premiją. Niekas tiksliai nežino, kas tai yra.

Labai gerai, kad nežinome. Juk čia ir yra visas įdomumas – jei žinotume, kodėl visa tai vyksta ir ką daryti kiekvienu atveju, nebebūtų įdomu. O dabar visų gyvenimas verda, kunkuliuoja, kuriami meno kūriniai, dainos, rašomi romanai, eilėraščiai...

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.