Gėdos jausmas visada buvo visuomenės manipuliavimo ir vaikų auklėjimo priemonė. Tai, regis, humaniškesnis būdas priversti laikytis visuomenei priimtų normų už dresūrą, paremtą bausmėmis, taikomomis už socialiai neteisingą elgesį.
Gėdinimas nelaikomas smurtu. „Nedaryk, nes gausi per nagus“ ir „Nedaryk, ką kiti pagalvos“ yra du atgrasymo nuo nepageidautino elgesio būdai – ir antrasis atrodo kur kas humaniškesnis už pirmąjį, „smurtingąjį“.
Tačiau antrasis tramdymo būdas taip pat yra smurtas. Tas, kurį ir teismuose būna sunkiausia įrodyti – psichologinis. Nuo to, kad yra ne toks apčiuopiamas, jis žeidžia ir traumuoja ne mažiau.
Sovietinėse mokyklose buvo populiaru gėdyti neklaužadas ar dvejetukininkus, pastačius viešai prieš visą klasę. Taip pat – taurelės mėgėjus ar net svetimautojus darbo kolektyvuose. Gėdijami buvo storuliai („tinginiai“, „godūs apsirijėliai“), mažiau gabūs, prasčiau sugebantys bendrauti.
Viešas baksnojimas pirštais buvo suvokiamas kaip geras darbas – kad netikėlis, nedorėlis padarytų išvadas, pasitaisytų ir toliau būtų, kaip visi. Kad nedarytų gėdos darniam kolektyvui. Nes argi gali būti didesnė gėda, nei suvokti, kad kolektyvui gėda už tave?
Štai netgi Vilniaus mero taip mėgstamas Zuikis Puikis, apturėjęs gėdą dėl neišmoktos pamokos, patyręs viešą pajuoką, padarė išvadas ir pasitaisė. Patyčios yra gerai – jos veiksmingos. Na, nusižudo dėl jų kartais vienas kitas – bet greičiausiai pats kaltas, kad nepriėmė kolektyvo geranoriško pašiepimo, nepadarė išvadų ir liko toks pat nevėkšla, nevikrus, nestilingas, nestiprus ir nemielas bendrauti. Nelabai ir gaila, nors nesmagu.
Viešas gėdinimas – o gal verčiau vadinkim tiesiai šviesiai, patyčios, – pasibaigus sovietmečiui neišnyko, nedingo net ir kartu su Žaliojo tilto skulptūromis. Gėdinimo kultūra tarpsta socialiniuose tinkluose ir turi kitą, šaunesnį pavadinimą – trolinimas. Tai – tos pačios patyčios. Tik kiek intelektualesnės, besivaržant, kas rafinuočiau pabaksnos pirštu į kokį nepritapėlį, nesusipratėlį ar šiaip nemalonų asmenį.
„Taigi mes nieko blogo nenorim“. „Taigi mes – prieš patyčias“. „Kas čia blogo – pasijuokėm, ir tuo baigėsi“. Be patyčių neapsieina nė viena politikų diskusija, nė vienas televizijos šou. Ir praktiškai nė vienas iš tų smagiai laidančių replikas bei „linksmai“ traukiančių per dantį šmaikštuolių nesusimąsto, kokį vidinį pragarą kažkokiam nevykusiam dainininkėliui ir netyčia nusišnekėjusiam politikėliui užkuria.
Drįstu teigti, kad patyčios iš visuomenės nedings, kol nedings gėda. Gėda kaip auklėjimo priemonė, kaip būdas „sugrąžinti į kontekstą“ visus, kas dėl vienų ar kitų priežasčių išsišoka.
Galbūt kokia naivi kairiųjų, o gal ir dešiniųjų pažiūrų davatkėlė pasakytų: „Juk tyčiotis turi būti gėda. Priverskim susigėsti tuos, kurie tyčiojasi“. Na žinoma – naivioje pasakėlėje įmanoma, kad „troliai“ visi staiga susigėsta, atsiprašo Seimo pirmininkės, ir daugiau taip nebesielgia, nebedemonstruodami nei socialiniuose tinkluose, nei interneto portaluose, nei televizijoje patyčių kaip priimtino ir sektino reagavimo į viską, kas „ne taip“, modelio. Ir visi toliau gyvena darniai ir gražiai.
Vis dėlto tikėtis to tolygu tikėtis Rojaus žemėje, kuomet avinėlis ganysis šalia liūto, ir visiems bus smagu ir gera, kaip naiviame velykiniame paveikslėlyje. Gėdos kultūros tikrai neįveiksime gėdijimu.
Vienintelė išeitis – atsikratyti pačios gėdos. „Ė, tu, panke!“ – šaukdavo kaimo kietuoliai močiutės aplankyti atvažiavusiam vaikinui. Būdami šventai įsitikinę, kad būti pavadintam panku – didelė gėda. Bent jau būtų jiems. Jie, prisiėmę kolektyvinio drausminimo funkciją, savo replika siekia sutramdyti išsišokėlį. Bet ar pavadinimas panku galėjo priversti krimstis tą, kuris toks ir jaučiasi? Žinoma – šiame kontekste jis tiesiog „neturi gėdos“.
Kas būtų, jeigu visa visuomenė staiga taptų tokia „begėdiška“? Ar pakriktų moralė? Būtume „be gėdos ir sąžinės“?
Būtent – ne. Moralės principų laikymasis paremtas ne gėda, o sąžine. Jeigu jų laikomasi dėl gėdos – tai beveik tas pats, kaip laikytis, bijant gresiančios bausmės. Moralės principai galios, tik kol akiratyje bus kiti. Kolektyvas, įgalintas nubausti fizinėmis arba psichologinėmis kančiomis. Tuo tarpu sąžinė kyla iš vidinio supratimo ir neturi nieko bendro su tuo, ar stebi ir vertina tavo veiksmus kas nors, ar ne.
Tik bėda, kas sąžinę kur kas sunkiau išugdyti, nei gėdą ar baimę. Tam reikalinga ugdyti intelektą. Kad žmogus norėtų elgtis moraliai, pats suvokdamas, jog taip yra geriausia ir teisingiausia. Tam reikia ugdyti ir savigarbą. Intelektuali ir save gerbianti visuomenė. Kažin, ar tai – ne didesnė utopija už šalia liūto snaudžiantį avinėlį?
Jeigu manote, kad taip, tuomet nesiskųskite, kad niekaip nepavyksta išguiti patyčių.
