Žiedai laikomi vienu seniausių santuokos simbolių. Bėgant laikui skirtingose kultūrose šis paprotys keitėsi daugybę kartų, rašo „Ancient Origins“.
Amžinybės žiedai senovės Egipte
Manoma, kad senovės egiptiečiai buvo pirmieji, kurie dar 3000 metais prieš Kristų į vestuvių ceremoniją įtraukė žiedus.
Jie būdavo pagaminti iš supintų kanapių ar nendrių ir nuo seniausių laikų buvo laikomi amžinybės ženklu Egipte ir kitose senovės kultūrose. Skylė žiedo viduryje simbolizavo vartus į ateitį.
Žiedai būdavo maunami ant ketvirto kairiosios rankos piršto, nes egiptiečiai tikėjo, kad iš šio piršto tiesiai į širdį veda vena.
Žiedą vyras užmaudavo ant žmonos piršto. Taip jis išreikšdavo pasitikėjimą, kad išrinktoji sugebės rūpintis namais.
Bet nendriniai žiedai nebuvo labai patvarūs, tad žmonės ėmė gaminti juos iš kaulo ir odos. Pradėjus naudoti brangesnes medžiagas žiedo vertė tapo jį dovanojančio žmogaus turtinės padėties atspindžiu ir rodė, kokią stiprią meilę jis jaučia.
Senovės Roma: žiedas žmonos tėvui
Romėnai tęsė vestuvinių žiedų tradiciją, tačiau juos dovanodavo ne merginai, o jos tėvui. Žiedai tapo simboliu, kuris reiškė, kad vyras nusipirko žmoną.
Vėliau, II a. prieš Kristų, brangus auksinis žiedas būdavo dovanojamas merginai. Taip jaunikis parodydavo, jog patikėjo jai vertingą savo daiktą. Bet šiuos žiedus moterys nešiodavo tik viešumoje.
Namie žmonos nešiodavo gerokai paprastesnį geležinį sužadėtuvių žiedą, kuris buvo vadinamas „anulus pronubus“. Ant jo kartais būdavo išraižyta rakto forma.
Šie žiedai simbolizavo pastovumą ir galimybę kontroliuoti vyrui priklausančius daiktus.
Žiedus buvo galima nešioti ant bet kurio piršto, tačiau graikai su romėnais vestuviniams žiedams taip pat pasirinko ketvirtąjį kairiosios rankos pirštą, nes tikėjo, kad jame yra „meilės vena“, šį pirštą tiesiogiai jungianti su širdimi.
Taip pat kalbama, kad romėnai buvo pirmieji, kurie pradėjo graviruoti vestuvinius žiedus.
Išskirtinių Klados (Claddagh) žiedų , kuriuose vaizduojamos rankos, laikančios širdį arba karūną, šaknys taip pat siekia romėnų laikus. Jie simbolizuoja draugystę, ištikimybę, priesaiką, tikėjimą ir meilę. Viduramžiais ir Renesanso epochos metu Europoje tokie žiedai būdavo dovanojami per sužadėtuves ir vestuves.
Dabartiniai „Claddagh“ žiedai buvo sukurti Airijoje XVII a. ir tradiciškai motina tokį žiedą perduoda dukrai.
Išskirtiniai žydų žiedai
Žydai vestuvinius žiedus tradiciškai maudavo ant vidurinio piršto arba nykščio, bet šiais laikais dažniausiai juo papuošia rodomąjį pirštą.
„Šis įdomus žiedas būdavo žydiškos šventyklos stogo formos. Žiedas buvo toks didelis ir nepatogus, kad nešioti jį įprastu būdu būdavo neįmanoma.
Dažnai toks žiedas priklausydavo sinagogai ir žmonės jį vestuvėms tiesiog pasiskolindavo, nes žiedo reikėdavo tik tam tikrai ritualo daliai, o po to jis būdavo numaunamas.
Pasakojama, kad šie didžiuliai ir puošnūs žiedai būdavo naudojami per vestuves laikyti mirtų šakeles“, – rašo „Wedding Ring Originins“.
Žiedai viduramžiais
Krikščionybėje žiedai tapo vestuvių ceremonijos dalimi tik nuo 860 metų, nes anksčiau tai buvo laikoma pagoniška tradicija. Požiūris pasikeitė, kai bažnyčia ėmė rengti oficialias sutuoktuves.
Vestuviniai žiedai dažnai reikšdavo apsikeitimą vertingais daiktais ir simbolizuodavo pinigus.
1549 metais išleistoje maldaknygėje „The Book of Common Prayer“ po žodžių „vedu tave su šiuo žiedu“ rašoma: „dovanoju tau auksą ir sidabrą“. Tuomet jaunasis turėdavo nuotakai paduoti monetas.
Tai primena laikus, kai santuoka būdavo ne įsimylėjėlių sąjunga, o sutartis tarp dviejų šeimų ir būdas jaunai porai užsitikrinti ekonominį saugumą.
Kartais žiedai būdavo dovanojami net su tam tikromis finansinėmis sąlygomis.
„Dovanoju tau šį žiedą, kaip santuokos, kuri tarp mūsų buvo pažadėta, simbolį su sąlyga, kad tavo tėvas kartu su tavimi duos ir 1000 reichstalerių“, – rašoma senoviniame vokiečių santuokos įžade.
Panašiai ir Rytų Azijoje vestuviniai žiedai tradiciškai būdavo naudojami lyg teisinio sandėrio antspaudas.
Taip pat įprasti būdavo žiedai–galvosūkiai, kurie būdavo pagaminti iš daug atskirų dalių. Jį užsidėti buvo sunku, o nuėmus – žiedas subyrėdavo. Tokiu būdu vyras galėdavo žinoti, ar žmona jam išvykus nusiėmė žiedą.
Renesanso romantika
Renesanso metu Prancūzijoje buvo sukurti ir populiaria dovana žmonai tapo „Gimmel“ žiedai-dėlionės. Jie būdavo pagaminti iš dviejų dalių, kurias būdavo galima sujungti: viena jaunajai, o kita – vyrui.
Dalys būdavo sujungiamos per vestuves ir nuo to laiko žiedą nešiodavo žmona. Du žiedai, lyg du įsimylėjėliai, tapdavo vienu. Kalbama, kad toks paprotys gimė Artimuosiuose Rytuose.
Šiuo laikotarpiu vestuvinius žiedus žmonės nešiodavo ant įvairių pirštų, tarp jų ir nykščio. Britai juos maudavo ant bet kurios rankos vidurinio piršto.
Daugybėje kultūrų prieš vestuves žmonės žiedus mūvėdavo ant vienos rankos, o ceremonijos metu perkeldavo ant kitos.
Karalienės Viktorijos laikais žiedai Europoje ir Amerikoje tapo itin prabangūs ir puošnūs. Ant žiedų puikuodavosi brangakmeniai iš įvairiausių pasaulio kampelių, tokie, kaip safyras, topazas, rubinas, ametistas ir perlai.
Be to, tuo metu išpopuliarėjo ir gyvatės formos žiedai, nes tokį sužadėtuvių proga karalienei Viktorijai padovanojo jos vyras Albertas. Gyvatės taip pat simbolizavo amžinybę.
Tradiciškai žiedai nebuvo naudojami per indų ir musulmonų vestuves, nors sužadėtuvių žiedai buvo gan įprasti. Indų žmonos gaudavo auksinius amuletus, kurie būdavo kabinami ant kaklo, o vestuvinį statusą žymėdavo puošnus sidabrinis žiedas ant kojos piršto.
Vyriški vestuviniai žiedai vakaruose išpopuliarėjo tik 1940 metais. Juos vyrai nešiodavo karo metu., kai išvykdavo į užsienį, kaip atminimo ir įsipareigojimo simbolį.
Pasibaigus antrajam pasauliniam karui tradicija išliko ir dabar vyrai, kaip ir moterys, nešioja vestuvinius žiedus.
Vestuvinis žiedas yra senovinis įsipareigojimo ir ištikimybės simbolis, kuris išlaikė laiko išbandymą ir be jokios abejonės ateityje žmonės juo taip pat rodys savo meilę.