Juk, kai kuri šeimą, net nesusimąstai apie tai, kad kažkada – mylintis, rūpestingas ir be galo tau brangus žmogus taps tikru tironu. Savaime aišku, kad svajoji su mylimu žmogumi pragyventi jaukų, šiltą, gražų, bendrą gyvenimą iki „mirtis mus išskirs“. Deja...
Tiesa, mano atveju šioje situacijoje yra dar vienas gan nemažas faktorius – narkotikai. Narkomanija – tai pati baisiausia liga (taip teigia medikai). Deja, bet retas narkomanas apie tai, kad serga, supranta laiku ir kreipiasi pagalbos, o kai atsipeikėja (jeigu atsipeikėja) – dažniausiai jau nėra dėl ko stengtis ir gydytis.
Baisiausia, kad ši liga vis dar yra didžiausia gėda į narkotikų liūną įklimpusio žmogaus artimiesiems. Gajus požiūris – „o ką pasakys kiti“ stipriai trukdo kovoti su liga ir imtis veiksmų tik pastebėjus pirmus priklausomybės požymius.
Bet aš čia ne apie tai, aš – apie situacijos absurdiškumą, savo ir įvairių instancijų bejėgiškumą. Kad ir kaip pas mus (turiu omeny – valstybės mastu) būtų šaukiama apie įvairias prevencines programas, įstatymus (jų pataisas), dėl smurto artimoje aplinkoje mažinimo – galiu drąsiai teigti – visa tai NEVEIKIA.
Kodėl neveikia? Ogi todėl, kad kiekviena situacija yra unikali. Veiksmingas gal tik tas pavyzdys, kai moteris ar vaikai yra mušami, ir tai tik tuo atveju, jeigu moteris nepabijo ir parašo pareiškimą, o ne tyliai verkia į pagalvę po eilinio „kritimo nuo laiptų“.
Tai pavyzdys dėl fizinio smurto, bet juk smurtas yra ir psichologinis. Necituosiu jums psichologinio smurto apibrėžimo (jų yra labai daug), bet būtent šį smurtą jau kenčiu metus.
Trumpai apie situaciją... Gyvenu su vyru oficialioje santuokoje, turime tris vaikus, dirbome, iš pašalpų niekada negyvenome... Viskas buvo gražu, kol vyras nepradėjo vartoti narkotikų. Jis jau beveik 2 metus nedirba, niekuo neprisideda prie šeimos biudžeto, iš namų dingo faktiškai visa smulki buitinė technika ar vertingi daiktai, jis naudojasi visomis buitinėmis paslaugomis, valgo, naudojasi internetu, žiūri TV...
Aš nežinau, kur jis šlaistosi naktimis ir kuo užsiima jam nesant namuose, bet kada jis namo gali atnešti kokią nors ligą ar užkratą – ar tai ne psichologinis smurtas? Aš negaliu jo išregistruoti iš buto, nes jis turi išsiregistruoti pats arba teismo sprendimu, o kol jis čia registruotas ir kol mes esam vyras ir žmona – aš jį privalau įleisti į namus – ar tai ne psichologinis smurtas? Aš bijau dėl vaikų ir dėl savęs – ar tai ne psichologinis smurtas?
Daugelis paklaustumėte – kam kenčiu? Savaime aišku, kad pradžioje sudirbo jau mano minėtas – „o ką kiti pasakys“, todėl mėginau kovoti savomis jėgomis, deja, nei įkalbinėjimai gydytis, nei išvežimas už miesto ribų – izoliavimas nuo išorinės aplinkos, telefono numerio keitimas – jokių rezultatų nedavė.
Pasikalbėjusi su medikais, su žmonėmis, kurie susidūrė su narkotikus vartojančių artimųjų problema – nusprendžiau veikti, t.y. pasitelkti į pagalbą tam tikras instancijas. Pirma – kreipiausi nemokamos teisinės pagalbos, kur buvo paruoštas dokumentas dėl nemokamo advokato skyrimo skyrybų procesui pradėti. Kreipiausi į Vaikų teisių tarnybą ir į policiją su prašymu padėti apsaugoti vaikus, mane ir dar likusį turtą namuose. Labai tikėjausi, kad vyrui bus kažkokiu būdu apribota teisė ne tik pakliūti, bet ir gyventi mūsų namuose.
O ką aš tuo pasiekiau, ogi smūgį į veidą šlapiu skuduru atsakymais: „mes jūsų neišskirsime“, „kreipkitės į teismą dėl skyrybų“, „gerai, kad kreipėtės“ ir panašiai, o labiausiai pribloškė atsakymas „juk fizinio smurto nėra“ arba „tai gal jums būtų geriau išsikraustyti“.
Koks buvo mano pagalbos šauksmo rezultatas, ogi: šiuo metu mūsų šeima yra įtraukta į soc. rizikos šeimų sąrašą ir kiekvieną savaitę sulaukiu namuose svečių t.y. soc. darbuotojos arba įgaliotinio su nepilnamečių reikalų inspektore vizitų, o mano vyras toliau gyvena su mumis ir toliau viskuo naudojasi – jis gi manęs nemuša. Tik, va, nemuša, turbūt tik todėl, kad tyliu kaip pelė po šluota, juk baisu – nenuspėjamo elgesio žmogui dėl ko nors papriekaištauti.
Tiesa, yra ir vienas geras rezultatas – pradėtas skyrybų procesas, tiesa neaišku, kada jis bus baigtas (jau vyksta 1 metus), nes vyras įvairiais būdais vilkina procesą.
Jokiu būdu nenoriu niekuo apkaltinti policijos pareigūnų ar vaikų teisių apsaugos darbuotojų, toks jų darbas – jie sureagavo, jie neišvarė manęs už durų – jie pasiūlė man problemos sprendimą, t.y. jie pasiūlė tiek, kiek galėjo pasiūlyti įstatymo nustatyta tvarka.
Kaltinu mūsų valstybės įstatymus, mūsų politikų visiškai atmestinai priimamus sprendimus bei labai paviršutiniškai vertinamas įvairias situacijas. Jie priėmė Smurto artimojo aplinkoje įstatymą, kuriame nurodė, kad nustačius smurto artimoje aplinkoje faktą smurtautojas arba smurtą patyrę asmenys būtų izoliuoti vienas nuo kito. O situacijos absurdiškumas – smurtautojas iš savų namų nenori išeiti, nes jam čia patogu, todėl siūloma išsikraustyti smurtą patyrusiems šeimos nariams.
Mano atveju tai reiškia, kad aš su trimis vaikais turiu palikti savo butą narkomanui! Kad aš su trimis vaikais turiu keisti gyvenamąją vietą bei savo ir vaikų gyvenimo įpročius...“ – skaudų laišką parašė lrytas.lt skaitytoja Rima.
Atsako socialinės politikos konsultantė, psichologė, žurnalistė Dovilė Šakalienė:
„Miela Rima,
Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad parašėte mums. Ir kartu absoliučiai sutinku – šiuo metu pagalbos sistema neefektyvi, nuvilianti, kartais išvis neveikia. Ją būtina kuo greičiau labai konkrečiai ir profesionaliai pertvarkyti – nuo teisės aktų iki žmonių.
Tačiau iš tiesų ir dabar jūs privalote gauti daug daugiau pagalbos ir kitokį požiūrį. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas nenumato smurtautojui pasirinkimo laisvės – noriu išsikeliu, nenoriu neišsikeliu. Nustačius pagrįstus įtarimus dėl bet kokios formos smurto (įskaitant ir emocinę prievartą) moters prašymu teismas tikrai gali numatyti laikinąsias apsaugos priemones, tarp jų ir iškeldinimą, ir draudimą artintis prie jūsų ir vaikų.
Narkotinė priklausomybė neišvengiamai veda prie asmenybės degradacijos ir tiesioginio pavojaus šeimos nariams sukėlimo, tad labai teisingai, kad kreipėtės pagalbos, tačiau jokiais būdais negali metus tęstis skyrybų procesas ir juolab nebūti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
Jūsų atveju galima įtarti emocinį smurtą, ekonominį smurtą, vaiko teisių pažeidimą keliant pavojų vaikų sveikatai ir saugumui. Moksliniai tyrimai rodo tiesioginį priežastinį ryšį tarp psichotropinių medžiagų vartojimo ir smurtinio elgesio su vaikais, priklausomybei gilėjant – rizika auga, tad neapsaugodami vaikų nuo progresuojančią narkotinę priklausomybę turinčio tėvo tiek vaiko teisių specialistai, tie policijos pareigūnai, tiek teismas tinkamai neatlieka savo pozityvios pareigos imtis visų reikiamų priemonių apsaugoti vaiką. Jie turi nedelsdami iškeldinti jūsų sutuoktinį bei pritaikyti draudimą artintis prie namų, jūsų ir vaikų.
Dėl priverstinio gydymosi – jūs turite teisę kreiptis į teismą, kad šis nuspręstų, ar jūsų sutuoktinis kelia pavojų sau ar kitiems asmenims. Teigiamu atveju teismo sprendimo pagrindu galima asmenį priverstinai hospitalizuoti priklausomybei gydyti. Deja, priverstinis gydymas priklausomybės ligų atveju turi daug trūkumų ir yra mažai efektyvus.
Dėl skyrybų proceso – šiuo atveju tai akivaizdžiai yra skyrybos dėl sutuoktinio kaltės. Šeimos teisėje narkomanija ir smurtas vienareikšmiškai laikomi esminiais santuokinių pareigų pažeidimais. Tad pateikusi teismui įrodymus dėl jo narkotinės priklausomybės ir emocinio bei ekonominio smurto (ikiteisminio tyrimo dokumentus bei priklausomybės ligų centro išrašą) galite teikti ieškinį tuoj pat nutraukti santuoką, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalauti sutuoktinio atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.“
***
Baisūs dalykai neretai vyksta pačioje artimiausioje aplinkoje. Apie tai linkę nutylėti ne tik liudininkai, bet ir pačios aukos. Patiriate fizinį ar psichologinį smurtą? Esate tokio smurto liudininkai? Netylėkite. Klauskite, prašykite pagalbos, dalinkitės savo patirtimi.
Savo klausimą įrašykite į skydelį, kurį rasite po šiuo straipsniu – atsakymą jūsų nurodytu el. paštu pateiks projekte „Nebijok kalbėti“ dalyvaujantys specialistai arba projekto ambasadorė, žurnalistė Daiva Žeimytė. Anonimiškumą garantuojame.