Šimtai žmonių savo socialinių tinklų paskyrose ėmė dalytis niekam nežinomos moters, vardu Regina, laidotuvių filmu, kurio trukmė – daugiau nei dvi valandos.
Svetimos ir nepažįstamos moters laidotuvių įraše akivaizdžiai matyti karste gulinti velionė, ją supantys vainikai, žvakės, gedinti šeima ir artimieji.
Vėliau paaiškėjo, kad yra ir antroji tų pačių laidotuvių dalis, kurioje nufilmuoti gedulingi pietūs ir maldos už mirusiąją. Jo trukmė – daugiau nei keturios valandos.
Pirmoji filmo dalis baigiasi moters laidotuvių ceremonija kapinėse. Po jos susirinkusieji pakėlė taureles ir visi susiruošė valgyti gedulingų pietų.
Gedulingų pietų ceremonija ir maldos už mirusiąją perkelti į antrąją filmo dalį, kurios trukmė – daugiau nei keturios valandos.
Internautai nesiliauja stebėtis
Internautai masiškai dalijasi laidotuvių įrašu ir aptarinėja prie karsto gedinčius artimuosius, aptaria tuos filmo fragmentus, kuriuose matyti už velionės ramybę tauriuosius gėrimus kilnojantys artimieji.
Daugelis žmonių, kurie dalijosi šiuo įrašu, neslėpė nuostabos ir su draugais bei bičiuliais aptarinėjo naująją sensaciją. Jiems nesuvokiama, dėl kokių priežasčių reikia filmuoti laidotuves ir vėliau jas viešinti internete.
Viena moteris negalėjo atsistebėti tuo, kad velionė Regina po laidotuvių tapo garsesnė, nei buvo gyva.
Jai antrino ir kiti: „Niekados gyvenime nesupratau „mados“ fotografuotis per laidotuves, bet čia tai išvis tamsus miškas.“
„Aš nelabai supratau, kam reikalingos tos nuotraukos prie karsto, kur nusifotografuoja anūkai, tada vaikai, tada kokie broliai, tada dar visi kartu. O dar filmuot? Ta prasme, kaip gali kilt mintis nufilmuot visas laidotuves išvis? Kas po to? Kažkas žiūrės visa tai?
Aš dar suprantu, kai vestuves filmuoja, tai yra gražu ir skleidžia pozityvą, ir tokius dalykus norisi žiūrėt ir žiūrėt, bet gal ne laidotuves. Ir kokio velnio dar visa tai kažkur kelt į viešąją erdvę... Jaučiuosi truputį šokiruota.“
Norvegijoje gyvenanti lietuvė prisipažino, kad, pamačiusi šį video, yra ištikta šoko, ir kad tokie įrašai jai primena akmens amžių.
Kiti juokėsi, kad po tokio įrašo beliko paviešinti, kaip atliekami skrodimai.
Įrašą „Youtube“ kanale įkėlė profesionalus fotografas ir operatorius Stasys Navickas. Save jis pristato vestuvinių filmų kūrėju, tačiau peržvelgus jo įkeltus darbus „Youtube“ tapo aišku, kad velionės Reginos laidotuvės – ne pirmosios per visą jo darbo praktiką.
Psichoterapeutas: „Žudomi jaučiai irgi sulauktų susidomėjimo“
Tačiau dėl kokių priežasčių šis įrašas daugiau nei po pusmečio nuo įkėlimo į „Youtube“ ėmė plisti feisbuke? Ko nori žmonės, savo asmeninėje paskyroje įkeldami svetimos moters laidotuvių filmą? Gal tai dėmesio stoka? Su tokiu argumentu sutiko ir kalbintas psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Jis teigė, kad socialiniai tinklai skirti tam, kad sukeltų tam tikras emocijas, nes tai yra tam tikra bendravimo rūšis.
„Socialiniai tinklai – laiko praleidimo forma. Tiesa, tai kiek paviršutiniškas laiko praleidimo būdas, tačiau tam tikra jo forma.
Gal tuoj atsiras įrašai, kaip nužudomi jaučiai. Tikrai sulauktų didelės susidomėjimo bangos.
Feisbukas yra ta vieta, kurioje reikia išsikovoti vietą, todėl tam naudojamos įvairios priemonės. Kartais jos net peržengia ribas – skonį, privatumą ir sveiką protą“, – dėstė psichologas.
Ar įmanoma jausti malonumą, žiūrint niūrius laidotuvių įrašus? O.Lapinas įsitikinęs, kad nekrofilinių atvejų pasitaiko, tačiau tokie iškrypimai nebūna vieši, jie nesidalija su kitais tuo, ką daro patys slaptai.
Kiekvienas, kuris pasidalija tokiais įrašais, parodo, kad jam svarbus įvertinimas, jis prašo patvirtinimo, kad jį mato ir stebi.
Pačių laidotuvių fotografavimas ir filmavimas yra tas pats, kas filmuoti savižudžius arba žmones, pakliuvusius į avariją. Tai nepagarba tiems žmonėms, veržimasis į jų asmeninį gyvenimą dėl noro šokiruoti.
Tai tas pats, kas filmuoti po sijonu ir vėliau tuo įrašu dalintis. Tai rodo, kad žmogus neturi didelių vidinių nuostatų ir pagarbos kitiems. Ką rodo artimųjų noras fotografuoti velionį? „Ankstesniais laikais tai buvo labai populiaru. Tai darydami, žmonės norėdavo parodyti, kad jų šeimoje buvo tam tikras įvykis, kad gyvenimas nepraėjo veltui.
Tai parodydavo, kad ne šiaip gyvenimas praėjo, bet buvo laidotuvės, visi susirinko.
Tikėtina, kad po laidotuvių žmonės neskuba žiūrėti nuotraukų. Jos dažnai būna niūrokos. Tiesa, tai geriau negu nieko – geriau prisiminti laidotuves, negu neprisiminti nieko“, – aiškino psichologas.
