8 priežastys, kodėl merginos prasideda su vedusiais vyrais

Romanas su vedusiu – tai lyg kažkas tarpinio tarp ekstremalaus sporto, kaip šokis su lynu, ir seksualinio nukrypimo, kaip ekshibicionizmo. Yra piliečių, kuriems patinka mylėtis tam nepritaikytose vietose, rizikuojant būti užtiktiems. Lygiai taip pat yra merginų, kurios į partnerius išsirenka „užimtą“ vaikiną ir patiria aštrius pojūčius (taip pat ir erotinio pobūdžio), jausdamos, kad vaikšto ašmenimis, nes pikta žmona gali bet kada susekti. Jaudina? Dar ir kaip! O kur dar saviveiklinė šnipų romantika – pasimatymai svetimuose butuose, šifruotos SMS žinutės, slapti bučiniai, nes visur tyko akys ir ausys? Visa taip dar labiau sustiprina situacijos dramatizmą ir kutena receptorius.

Būtų per drąsu teigti, kad visi vedę vyrai yra puikūs meilužiai. Tačiau yra ypatingas vaikinų tipas – labai stilingų ir labai emocingų, kurie kiekvieną kartą eidami į pasimatymą su meiluže sau prisiekia: „Viskas, šis kartas tikrai bus paskutinis. Metas padėti tašką“. Štai šiek vyrukai iš tiesų lovoje daryti tokius fokusus, kad moterys iš pasimatymų su jais išeina linkstančiomis kojomis. Beje, esmė čia – ne gebėjimuose ir dydžiuose, o nusiteikime. O šių vaikinų nusiteikimas toks, tarsi šis seksas tikrai yra paskutinis jų gyvenime.

Tam tikrame gyvenimo etape moterims tampa smalsu patyrinėti leistinumo ir priimtinimo ribas. Išbandyti ką nors naujo, „iškrypusio“. Pavyzdžiui, seksą be jokių jausmų ir įsipareigojimų. Kitaip tariant, sužinoti, kas iš tiesų yra iškrypimas. Šia prasme vedę vyrai – pats geriausias taikinys. Pasak gandų, šie vyrukai naktimis tik ir svajoja, kaip čia susiradus nekompleksuotą draugę, kuri iš jų nereikalautų nieko, išskyrus reguliarias ir kokybiškas sueitis. Tad merginos ir sugalvoja išbandyti save naujame amplua.

Retas kuris vedęs vyras nejaučia visiškai jokios sąžinės graužaties dėl to, kad pasižadėjęs buvo vienai, o malonumais mėgaujasi su kita, nepriklausančia jam pagal vedybinius dokumentus moterimi. Ir paprastai ji su vyrais daro stebuklus, paversdama net pačius didžiausius šykštuolius mecenatais ir globėjais. Juk tai taip paprasta – nuslopinti nemalonų kaltės jausmą apdovanojant nukentėjusią moterį (o gal abi, ir meilužę, ir žmoną) kuo nors gražaus ir brangaus. Ir nieko nuostabaus, kad atsirado damų rūšis, profesionaliai parazituojančių ant vyrų sąžinės.

Visų pirma – nemeilės sau. Psichologai neleis sumeluoti: merginos, kurios ne pirmą kartą susideda su vedusiais – ypatingas piliečių tipas, kuris dėl įvairių priežasčių (žemos savivertės, traumuojančios praeities, mazochistinių polinkių ir pan.) „nepatempia“ šimtaprocentinių santykių. Kam reikia pripažinti, kad tu nesugebi turėti normalaus romano – su įsipareigojimais, atsakomybe, kojinių skalbimu ir kotletų kepimu? Kur kas lengviau susirasti vaikiną, kuris dėl objektyvių priežasčių negali tau to duoti. Atseit, ne ji (mergina) – emociškai neįgali, o jis (vedęs vyras) – galvijas be sąžinės, nors ir velniškai žavus, kitaip ji nebūtų dėl jo pametusi galvos.

Sunku patikėti, bet kai kurioms visiškai normalioms klinikinės psichiatrijos požiūriu merginoms (tai liudija faktas, kad jos neguli jokiose specializuotose įstaigose) patinka kankinti joms visiškai nepažįstamas moteris. Palikti lūpų dažų pėdsakus ant vyrų apykaklių, tyčia užmiršti savo kelnaites svetimose kišenėse, perduoti „sveikinimus“ paliekant bučinių ir nagų žymes. Kitaip sakant, elgtis chuliganiškai. Šio reiškinio priežastys iki galo neaiškios, bet panašu, kad šitaip joms labiau patinka linksmintis, nei vaikštant į teatrą.

Tai lengvoji „Dėl nemeilės moterims, 2 dalies“ versija. Sutikite, malonu jausti, kad tu geresnė už ką nors kitą. Meilužės su tuo neturi problemų: kiekvieną kartą, kai vedęs kavalierius atvažiuoja pas ją į pasimatymą, užuot namuose srėbęs barščius ar prižiūrėjęs įpėdinius, jis tuo pačiu pripažįsta jos viršenybę. Beje, moralinio pasitenkinimo laipsnis niekaip nepriklauso nuo to, ar „antroji varžybų dalyvė“ (žmona) nutuokia, kad tokios varžybos iš viso vyksta.

Tarkime, horizonte nėra tinkamesnio (suprask, nežieduoto) pretendento, o vis tiek reikia dažytis lūpas, pikti pėdkelnes, sporto salėje stangrinti užpakaliuką. Kitaip tariant, palaikyti tonusą. Štai tada ir kyla mintis, kad vedęs gerbėjas visgi geriau, negu jokio. Merginoms paprastai atrodo, kad toks išskaičiavimas naudingas abiem pusėms. Nes kai jų gyvenime atsiras perspektyvesnis romanas, jos tiesiog dings iš akiračio net nepasivargindamos padėkoti ir paaiškinti, kad atsarginio gerbėjo paslaugų jau nebereikia.

Tai, ko gero, pats liūdniausias variantas. Ir liūdnas, be kita ko, jis ir todėl, kad į santuokos faktas iš viso ignoruojamas. Užsiplieskusi moteris užmerkia akis į šią nemalonią vyro savybę, tarsi tai būtų įaugęs nagas ar įprotis traškinti sąnarius. Vadinasi, šansai, kad vargšelė pažvelgs į situaciją realiai, užims adekvačią poziciją ir priims atitinkamą sprendimą, minimalūs. Nebūtų keista, jeigu būtent taip, išgyvenusios giliai dramatišką romaną su svetimu vyru, merginos praranda dalį smegenų (o taip pat savigarbos, baimės, padorumo ir t.t.) ir tampa chuliganėmis iš punkto „Dėl nemeilės moterims, 2 dalis“.