Vyrai smurtauja kumščiu, moterys – liežuviu

Galbūt iš tiesų smurtauja tik vyrai? Ar tikrai jie neturi problemų?

123rf asociatyvi nuotr.
123rf asociatyvi nuotr.
Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro direktorius Arūnas Kuras.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro direktorius Arūnas Kuras.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Virginija Šerelienė

Oct 7, 2016, 4:11 PM, atnaujinta May 11, 2017, 7:31 AM

Galbūt iš tiesų smurtauja tik vyrai? Ar tikrai jie neturi problemų?

„Vyras įsivaizduoja save šeimos galva, mano, kad jis turi uždirbti daug pinigų, išlaikyti šeimą, o kai socialiniame gyvenime nepavyksta to padaryti – puola į depresiją“, – apie vyrų krizes pasakojo Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro direktorius Arūnas Kuras.

Pasak jo, vyrai nėra linkę ieškoti ar kreiptis į kažką pagalbos – krizes jie išgyvena savaip, nors kenčia ne mažiau nei moterys.

– Dažnai kalbama apie smurtą prieš moteris bei moterų krizes. Tačiau, žinoma, tai patiria ir vyrai. Ar daug vyriškos lyties atstovų apsilanko pas jus?

– Iš tikrųjų, ilgą laiką moterys buvo diskriminuojamos. Feministinis judėjimas daug nuveikė moterų naudai. Įsivaizduokite – moteris gina ar joms padeda maždaug pusantro šimto organizacijų Lietuvoje, o vyrams, jei neklystu, penkios. Skirtumas labai ryškus, todėl dažniau ir kalbama apie moterų diskriminaciją.

Apie vyrų problemas niekas nekalba, nes vyrai tiesiog nenori to pripažinti, nenori viešai apie tai kalbėti.

Viena mano studentė atliko literatūros apžvalgą. Vakarų mokslininkai teigia, jog vyrai ir moterys tiek fiziškai, tiek psichologiškai smurtauja vienodai. Skiriasi tik smurto pasekmės, moters ir vyro jėga.

Moksliškai nustatyta, jog moterų liežuvis yra stipresnis negu vyrų. Na ir visi suprantame, jog dažniausiai vyro kumštis yra stipresnis nei moters. Tai taip ir gaunasi, jog kas ką turi stipriausia, tą ir naudoja.

Psichologinį smurtą sunku užfiksuoti bei įrodyti, o fizinį smurtą atvirkščiai – nesunku pastebėti, jeigu yra pasekmės.

Retai kas kreipiasi su labai rimtomis problemomis, pas mus dažniausiai ateina dėl pablogėjusių santykių šeimoje. Tai irgi galima priskirti prie vyro krizių.

– Jūsų nuomone, kodėl reikalingi tokie centrai ir kokia iš jų nauda?

– Tokie centrai reikalingi, kad vyrai žinotų, jog jie gali ieškoti pagalbos, jog tai bus ne psichiatras ar terapeutas. Mes užsiimame ir švietėjiška veikla – skaitome viešas paskaitas, organizuojame diskusijų klubą, į kurį ateina tiek moterys, tiek vyrai. Atsiranda supratimas, jog pagalba yra nesunkiai prieinama, ir tada žmonės kreipiasi dažniau.

– Kokios būna vyrų krizės? Kaip su jomis kovoja vyrai ir kuo jos skiriasi nuo moterų problemų?

– Kai skaitau paskaitas, klausiu, kas turi krizių: rankas pakelia visos salėje esančios moterys, o vyrų – mažiau negu pusė. Vyrai apie tai nelinkę kalbėti. Vyrai slepia krizes ne tik nuo kitų žmonių, bet ir patys nuo savęs. Kai problemos pradedamos slėpti, viduje viskas kaupiasi kaupiasi kaip verdantis užspaustas katilas, kuris vieną dieną gali sprogti.

Yra vyrų, kurių sprogimai būna dažni ir nedideli, bet būna ir taip, kad jų nebūna, nebūna, ir staiga įvyksta ryškus protrūkis. Visuomenėje iš senovės yra nusistovėjusi nuomonė, kad vyras yra stiprus, neverkiantis, šeimos aprūpintojas. Mažiems vaikams yra sakoma: „Neverk kaip mergaitė. Būk vyras – nepasiduok.“ Visuomenė nelabai nori priimti vyro silpnumo. Tokia pozicija dar labiau skatina vyrus nutylėti krizes.

Neretai, spręsdami iškilusias problemas, vyrai griebiasi alkoholio, kuris jas dar labiau sustiprina ir iškreipia. Kartais vyrai smurtautojai sako, kad kaltas būtent alkoholis. Tačiau niekada negalima alkoholio kaltinti kaip priežasties. Jį galima kaltinti tik kaip aplinkybę – alkoholis tik sustiprina smurto galimybę, o smurtas su ar be alkoholio vis tiek įvyktų.

Vyras įsivaizduoja save šeimos galva, mano, kad turi uždirbti daug pinigų, išlaikyti šeimą, o kai nepavyksta to padaryti – jis puola į depresiją.

Dar viena svarbi detalė yra ta, kad kai kurios moterys, nors ir kovoja dėl lygių teisų, vis dėlto iš vyro reikalauja daugiau: didesnio atlyginimo, būti šeimos galva ir kt. Dažnai, kai vyrai neįvykdo tų reikalavimų, jie yra smerkiami, puolami, ir atsiranda konfliktas, nesusitarimai.

– Ar jūsų praktikoje yra pasitaikę situacijų, kad fizinį smurtą patiria ne moterys, bet vyrai?

– Taip, tikrai pasitaiko tokių atvejų. Pavyzdžiui, viena moteris nepasidavė jokiai „korekcijai“, smurtavo prieš savo vyrą bei žadėjo taip elgtis ir ateityje, nors buvo patekusi į teisėsaugos akiratį ir už tai nubausta.

Vyrui gėda prisipažinti, jog jis yra nuskriaustas, aukos pozicijoje. Dar prieš keletą metų ir policijos požiūris buvo toks: skambina vyras į policiją ir sako, kad žmona jį muša, o jie maždaug: „Tai ką, tu su savo boba nesusitvarkai?“

– Kas, jūsų nuomone, lemia tai, jog vyrai visgi linkę labiau smurtauti? Iš kur kyla ta agresija?

– Kažkada klausiau vieno vyro: „Kodėl tu mušei tą moterį?“ Atsakė, kad niekaip kitaip negalėjo jos nutildyti. Viena moteris labai gražiai pasakė: „Turbūt mano vyrui buvo labai blogai, jei išdrįso pakelti prieš mane ranką“.

Aš dirbu su smurtautojais. Beveik visi, maždaug devyniasdešimt procentų, aiškina, jog smurtavo konfliktinėje situacijoje. Neužpuolė savo moterų šiaip sau, be jokios priežasties. Tas konfliktas po truputį auga, bręsta ir prasiveržia.

Dažniausiai dirbu su vyrais, kurie yra teismo nukreipti atvykti pas mane – retai būna tokių, kurie ateina patys. Jiems sakau: „Jeigu tu smurtavai ir tu esi kaltas – tu nemokėjai spręsti problemų psichologiškai, jei tau reikėjo naudoti fizinę jėgą.“

Kai vyrai ateina atsiųsti teismo, jie sako, kad jiems tai papildoma bausmė. Tačiau per tris mėnesius pavyksta juos įtikinti, kad jie gali išmokti kitaip bendrauti, išmokti to, kas gali praversti jų gyvenime.

Tą kursą pradedu su keliolika žmonių, o baigiu maždaug su dešimtimi ir matau teigiamus pasikeitimus.

Norint vyrui padėti, pirmiausia reikia iš jo nieko nereikalauti. Vyrai, kurie jau būna krizėje, ir jų yra kažko reikalaujama, dar giliau į ją pasineria.

Kitas svarbus žingsnis – išklausymas. Vyrai to nemėgsta daryti – prie stikliuko pasakoja įvairius anekdotus, tarsi atsipalaiduoja. Tačiau tas atsipalaidavimas dirbtinis, netikras ir nepaliečia žmogaus esmės. Tokiu atveju artimas žmogus turėtų pasistengti išklausyti, ištraukti tai, ką vyras slepia, kad jis pasipasakotų.

Manau, jog tai pirmoji pagalba, kurią gali suteikti artimieji pastebėję, kad vyras turi kažkokių problemų.

– Jei vyras sako, kad jį baigia „užgraužti“ žmona, ar tai rimtas pareiškimas? Ar į visas situacijas reikia žiūrėti rimtai?

– Kai yra minima kokia nors problema, nesvarbu, kokia ji būtų, didelė ar maža, visada svarbu laiku tai pastebėti ir atkreipti dėmesį. Paprastai yra pasakoma daug mažiau, nei iš tikrųjų yra.

Pavyzdžiui, psichologų rate yra priimta tokia taisyklė – negali nežiūrėti rimtai į užsiminimą apie savižudybę. Jeigu jau žmogus apie tai užsiminė, apie tai kalba, reiškia, jis iš tikrųjų blogai jaučiasi ir jam reikia pagalbos.

Kiti galvoja gal jis juokauja, kalba nerimtai, o žmogus iš tikrųjų kenčia. Manau, jog bręsta laikas, kad būtų įsteigta vyrų organizacija, kurioje vyrai vieni kitus palaikytų, išsipasakotų. Vyrų krizių centrai daugiau užsiima profesionalia psichologine pagalba.

***

Esate patyrę smurtą artimoje aplinkoje, o gal ir šiuo metu jį kenčiate? Gal tai vyksta šalia jūsų, bet nežinote, kaip reaguoti? Netylėkite. Parašykite apie tai, kas vyskta, į „Nebijok kalbėti“ skydelį žemiau po straipsniu. Anonimiškumą garantuojame. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.