VšĮ „Gera būsena“ psichologė konsultantė Aušra Šapranauskienė įsitikinusi, kad ginčai ir konfliktai yra normali bet kokių santykių dalis, padedanti partneriams tobulėti.
Negalima prarasti pagarbos jausmo
Partneriai gali turėti įvairių norų ir poreikių, laikytis skirtingų nuomonių ar požiūrio, nesutarti įvairiais klausimais ir stengtis tuos norus ar požiūrius suderinti, rasti bendrus sprendimus.
Suprantama, kad intensyvių ginčų metu emocinė atmosfera gali įkaisti, gali kilti tonas, prasiveržti emocijos. Psichologai linkę manyti, kad saikingos emocijų iškrovos konfliktų metu yra netgi naudingos santykiams, nes taip nesikaupia nuoskaudos, partneriai turi progą išgirsti ir suprasti vienas kito jausmus.
Konstruktyvaus ginčo ar konflikto metu partneriai nepraranda pagarbos jausmo vienas kitam, vengia įžeidinėjimų, kito orumą ir savigarbą žeminančių pastabų. Jie barasi dėl elgesio, veiksmų, sprendimų, bet nekritikuoja kito asmenybės bruožų, neklijuoja etikečių.
Normalaus ginčo metu abu partneriai jaučiasi daugmaž lygiaverčiai, jų jėgos apylygės. Vieną kartą labiau nusileidžia vienas, kitą kartą – kitas. Net jei konflikto metu ar po jo tvyro ne itin malonūs jausmai, partneriai netrukus sugeba atkurti šiltus tarpusavio santykius.
Kad ginčai ir nesutarimai virsta psichologiniu smurtu, dažniausiai galime nustatyti tik iš savo savijautos. Jei santykiuose jaučiate daug įtampos ir streso, jaučiatės sugniuždyti ir nelabai laimingi, jei tvyro baimės atmosfera, jei jaučiatės nuolat kalti ir netenkate savigarbos, vertėtų susimąstyti.
Pagrindiniai smurto požymiai
Vis dėlto, ar įmanoma atskirti ginčą nuo psichologinio smurto? Ar yra tam tikri požymiai, leidžiantys juos atskirti?
Pasak psichologės, sveikas ir normalus ginčas paprastai neturi arba turi labai mažai psichologinio smurto požymių, o esant psichologiniam smurtui, gali kilti daug barnių ir ginčų, bet gali jų ir visai nebūti.
Skiriamoji linija tarp tūžmingo barnio ir psichologinio smurto yra gana trapi, bet vis dėlto yra.
Smurtą apibrėžia ne konfliktų kiekis ir ne emocijų stiprumas, o pagarbos partneriui nebuvimas, nelygybė, galios pusiausvyros trūkumas.
Psichologinis smurtas pasireiškia kaip pernelyg didelė partnerio kontrolė.
Smurtautojas nepalieka laisvės, nepriima kito žmogaus individualumo ir skirtingumo, nepripažįsta kito jausmų. Viskas turi vykti pagal smurtautojo pageidavimus.
Psichologinio smurto atmosferoje vienas prisiima „teisuolio“ vaidmenį, o kitas yra visada kaltas ir neteisus.
Smurtautojas žino, kaip kitas turi gyventi, elgtis, jaustis. Kuo daugiau šeimoje psichologinio smurto, tuo daugiau valdžios demonstravimo ir kontrolės apraiškų.
Smurtautojas gali kabinėtis prie bet kokių smulkmenų: „ne taip apsirengei“, „negražiai valgai“, „tu net gėlės nemoki normaliai palaistyti“, „kaip čia išplovei grindis“, „su tais draugais neleisiu tau susitikti“ ir t. t.
Kitas svarbus psichologinio smurto požymis – įžeidinėjimai, menkinimas, tyčinis kito žmogaus skaudinimas. Esant psichologiniam smurtui partneris niekada nesijaučia gerbiamas ir vertinamas.
Smurtautojai linkę kaltinti auką
Psichologė išskyrė dar vieną niuansą – kartais psichologiškai smurtaujantis žmogus sugeba elgtis visiškai kitaip ir demonstruoti meilę antrai pusei.
„Kartais smurtautojas teigia mylintis ir branginantis savo partnerį, gerumo akimirkomis gali apipilti dėmesiu ir dovanomis, tačiau paprastai tos akimirkos trunka neilgai. Po gražių šnekų tuoj pat gali vėl sekti pykčio proveržis, įžeidimai ir žeminimas.
Labai dažnai smurtautojas aiškina, kad auka pati to nusipelnė, pati išprovokavo, kad čia jos kaltė, jei būtų supratingesnė (protingesnė, mielesnė, gražesnė, nuolankesnė, kantresnė, pagarbesnė, žodžiu, kokia nors –esnė), tai namuose vyrautų darna ir meilė.
Ir auka iš tiesų jaučiasi kalta, stengiasi įtikti, atitikti keliamus reikalavimus, labai dažnai jaučiasi niekam tikusi, o partnerį mano esantį tobulą ir teisų.
Smurtas gali būti ir be labai ryškių barnių ar atviro pykčio proveržių. Toks sadistiškai rafinuotas“, – tvirtino ji.
A.Šapranauskienė pateikė konkretų atvejį iš savo darbo patirties, kai vyriškis apkaltino žmoną flirtuojant su kitais vyrais ir kaip bausmę liepė jai eiti kartu į striptizo barą ir stebėti, kaip jis glamonėja kitą merginą.
Dar vienas skiriamasis psichologinio smurto požymis yra tas, kad jis turi tendenciją stiprėti. Bėgant laikui smurto darosi vis daugiau, menkinimas ir įžeidinėjimas vis dažnėja ir didėja. Labai dažnai psichologinis smurtas perauga ir į fizinį smurtą.
Po ginčo randamas sprendimas
Vis dėlto, ar neišplautos grindys ir priekaištavimas dėl to – šeiminis barnis ar psichologinis smurtas? „Tarkime, partneriai yra susitarę, kad pusryčius ir pietus kasdien gamina žmona, o vakarienę – vyras, tuomet žmonos priekaištas dėl nepadarytos vakarienės tėra priekaištas ir priminimas, kad nesilaikoma susitarimo.
Net jei šis priekaištas pasakomas pakeltu ir nepatenkintu tonu. Gali būti, kad vyras sureaguoja į šį toną ir taip pat piktai ką nors atrėžia žmonai, bando pasiteisinti ir taip įsiplieskia konfliktas.
Jei ši situacija pradeda kartotis kasdien, tikėtina, kad žmona jaus vis didesnį nusivylimą ir pyktį, ilgainiui barniai taps dar aršesni ir partneriai galbūt net pradės vienas kitą įžeidinėti ar niekinti.
Bet šiuo atveju partneriai tiesiog nemoka konstruktyviai spręsti konflikto, išsiaiškinti ir rasti susitarimo, kuris būtų priimtinas abiem pusėms. Tačiau jų jėgos gana lygios – žmona nebijo priekaištauti, vyras nebijo priešintis ir vakarienės negamina, nebijo atsikirsti.
Psichologinio smurto atveju tarp partnerių greičiausiai nebūtų jokio aiškaus susitarimo, tiesiog būtų savaime suprantama, kad vakarienę turi pagaminti vyras. Šis vengdamas numanomo žmonos įtūžio stengtųsi kasdien ką nors pagaminti ir retai išdrįstų to nepadaryti.
Nepaisant to, vis tiek dažniausiai girdėtų priekaištus, kad pagamino neskaniai, kad tokio maisto neįmanoma valgyti, kad jis yra visiškas netikėlis ir ko iš jo tikėtis, kai jo visa giminė vieni tinginiai.
Galbūt žmona demonstratyviai supiltų vakarienę į šiukšlių kibirą ir lieptų pagaminti iš naujo, o galbūt niekinamai nužvelgtų ir visą vakarą nebendrautų. Vyras jaustųsi kaltas ir niekam tikęs, ir stengtųsi kaip nors savo kaltę išpirkti, prisigerinti, susitaikyti, maldautų atleidimo“, – konkretų atvejį pateikė psichologė. Barniai neturėtų virsti psichologiniu smurtu
Ji pastebėjo, kad barniai ilgainiui neturi virsti psichologiniu smurtu. Atvirkščiai, ginčai ir konfliktai turėtų padėti šeimoje rasti geresnį sutarimą ir užtikrinti didesnį abiejų partnerių pasitenkinimą santykiais, puoselėti saugumo ir artumo jausmą.
Jei taip nevyksta, gali būti, kad partneriai tiesiog nemoka konstruktyviai ginčytis ar spręsti konfliktų. Ir jiems būtų naudinga to išmokti. Todėl tokioms poroms puikiai padeda psichologinės poros konsultacijos ar psichoterapija.
Psichologinis smurtas vis dėlto labiau siejamas su smurtautojo asmenybe, o ne gebėjimu spręsti konfliktus.
Smurtautojai psichologinį smurtą naudoja todėl, kad tik žemindami ir kontroliuodami kitus, patys jaučiasi vertingi, galingi ar stiprūs.
Dažnai tokį elgesio modelį jie matė savo tėvų šeimose arba patys buvo smurto aukos. Ir jų polinkis smurtauti nepriklauso nuo partnerio elgesio ar asmenybės.
***
Esate patyrę smurtą artimoje aplinkoje, o gal ir šiuo metu jį kenčiate? Gal tai vyksta šalia jūsų, bet nežinote, kaip reaguoti? Netylėkite. Parašykite apie tai, kas vyksta, į „Nebijok kalbėti“ skydelį apačioje. Anonimiškumą garantuojame.
