Jo metu buvo atlikta anonimiškumą užtikrinusi apklausa apie patiriamą smurtą artimoje aplinkoje.
Į užduotą klausimą, ar yra tekę patirti smurtą šeimoje, net 37 procentai respondentų atsakė, jog jį patyrė iš sutuoktinio arba sugyventinio.
18 procentų nurodė, jog bent kartą smurtą patyrė iš tėvų, 4 procentai – iš vaikų.
41 procentas respondentų pareiškė smurto šeimoje niekada nepatyrę.
Atliktos apklausos rezultatai nedžiugina – net 59 procentai skaitytojų teigia, kad yra patyrę smurtą. Vilniaus Moterų namų darbuotoja ir psichologė Zuzana Vasiliauskaitė tvirtino, kad smurtas – universali problema, kuri pasireiškia bet kurioje kultūroje ar visuomenėje, nepriklausomai nuo smurtautojo ar aukos socioekonominės padėties, rasės, religinių pažiūrų ar išsilavinimo.
Smurtas kyla dėl lyčių nelygybės
Ypač skausminga tema – smurtas prieš moteris. Jis yra žinomas kaip smurtas lyties pagrindu, nes kyla iš moterų subordinuotos, nelygios padėties visuomenėje ir šeimoje. Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, daugiau nei 95 % nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje yra moterys, toks pats ir net didesnis procentas smurtautojų yra vyrai.
Z.Vasiliauskaitė nurodė, kad Lietuvoje atlikto reprezentatyvaus viktimologinio tyrimo duomenimis, 63,3 % moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 metų, bent kartą per savo gyvenimą patyrė savo partnerio ar sutuoktinio smurtą (Purvaneckienė, 1999).
Dažnai yra klaidingai manoma, kad smurtaujama tik žemesnio sluoksnio šeimose. Vilniaus Moterų namų psichologė pabrėžė, kad smurtas artimoje aplinkoje nesusijęs nei su gyvenamąja vieta, nei su finansine padėtimi.
Smurtas neaplenkia ir iš pažiūros inteligentiškų bei išsilavinusių šeimų, smurtautojai iš aukštesnio socioekonominio sluoksnio turi tiesiog daugiau resursų smurtą slėpti.
Smurtą pataria traktuoti kaip nusikaltimą
Lietuvoje yra įsigaliojęs Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas (2011 m.), kuris įvardija smurtą artimoje aplinkoje kaip nusikaltimą ir žmogaus teisių pažeidimą, iš esmės keičia situaciją.
Iki 2011 metų smurtas artimoje aplinkoje buvo traktuojamas kaip buitinis konfliktas, kaip privatus šeimos reikalas, o dabar smurtas yra laikomas nusikaltimu, apie kurį pareigą pranešti turi kiekvienas visuomenės narys, nesvarbu kas tai bebūtų – ar triukšmą gretimam bute išgirdęs kaimynas, ar praeivis, ar šeimos narys.
Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą dėl smurto artimoje aplinkoje, policijos pareigūnai privalo kiekvienu atveju, gavę iškvietimą, važiuoti į įvykio vietą bei atvykę pradėti ikiteisminį tyrimą.
Pagalbos teikimas nukentėjusiesiems
Kalbant apie statistiką, svarbu paminėti, kad daugėjantis policijos iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje skaičius nereiškia, kad smurto mastai didėja, tai tik rodo, kad vis daugiau moterų pasitiki institucijomis ir yra labiau linkusios išviešinti patiriamą smurtą.
Šiam teigiamam pokyčiui daugiausiai įtakos turėjo Specializuotos pagalbos centrų (SPC) teikiama valstybės garantuojama, klientui draugiška specializuota kompleksinė pagalba smurtą ir prievartą patiriantiems asmenims.
Specializuota kompleksinė pagalba apima konsultavimą, informavimą, palaikymą, tarpininkavimą, nemokamą psichologinę ir teisinę pagalbą, tarpininkaujame tvarkant dokumentus bei surašant ieškinius smurtą ir prievartą patiriančioms moterims.
Smurtas apima visus šeimos narius
Pasak Z. Vasiliauskaitės, prieš penkerius metus priimtas įstatymas yra laikomas vienu progresyviausių. Viena to priežastis, nes vaikai, stebėję smurtą ar gyvenantys šeimoje, kurioje yra smurtaujama, laikomi nukentėjusiais.
Išlieka tendencija, kad kur mušamas vienas šeimos narys, laikui bėgant smurtą patirs ir kiti, tačiau nepaisant to, ar vaikas patyrė ar nepatyrė tiesioginį smurtą, jis išgyvena gilią emocinę ir psichologinę traumą.
Vaikai, stebėdami savo tėvo smurtą prieš jų motiną, susidaro intymių santykių modelį, kur savo tikslų galima pasiekti per bauginimą ir prievartą. Vaikai dažnai ima identifikuotis su „stipriuoju“ gimdytoju ir ima nebegerbti ar nustoja palaikyti iš pažiūros bejėgę motiną.
Smurtautojai dažnai sustipriną tokį besiformuojantį vaiko požiūrį jų akivaizdoje žemindami bei užgauliodami jų motiną, vadindami ją „pamišusia“ ar „kvaila“ bei tvirtindami, kad vaikai neprivalo jos klausyti. Vaikai, matydami, su kokia nežmoniška panieka yra elgiamasi su jų motinomis, išmoksta, jog kaip ir jų motinos, kitos moterys gali būti taip pat negerbiamos.
Tokius santykių modelius į savo šeimas perkelia kas trečias berniukas, tapdamas smurtautoju savo šeimoje, bei kas trečia mergaitė, tapdama smurto auka. Dažnai šie berniukai užaugę smurtauja tiek prieš savo partneres, tiek prieš savo pagyvenusias savo motinas bei seseris.
Svarbu atkreipti dėmesį, jog toks elgesio modelis nėra perkeliamas į savo šeimą, jei smurtas yra išviešinamas ir smurtautojas sulaukia bausmės. Vaikai, matydami, jog smurtinis elgesys yra netoleruojamas ir sulaukia neigiamų pasekmių, jog valstybė yra nukentėjusiojo pusėje, suformuoja teisingą situacijos vaizdą: teisioji ir neteisioji pusės teisingai identifikuojamos, tai taip pat leidžia vaikui greičiau įveikti patirtą traumą ir būti jautresniam kitų atžvilgiu.
***
Esate patyrę smurtą artimoje aplinkoje, o gal ir šiuo metu jį kenčiate? Gal tai vyksta šalia jūsų, bet nežinote, kaip reaguoti? Netylėkite. Parašykite apie tai, kas vyksta, į „Nebijok kalbėti“ skydelį apačioje. Anonimiškumą garantuojame.
