Skaitytojo laiškas
„Mano žmona dirba Vokietijoje. Grįžta kas du mėnesius. Aš negaliu ramiai būti, žinodamas, kad ji ten be manęs. Aš ją terorizuoju psichologiškai, pavydžiu tam, ko nėra. Savo žmoną aš labai myliu, bet mūsų santuoka po 27-ių metų bendro gyvenimo yra ant skyrybų ribos. Jūs duodate patarimus moterims. Bet norėčiau, kad patartumėte, kaip man išsaugoti šeimą, kaip normaliai mylėti savo žmoną“.
Vyrų krizių ir informacijos centro vadovo psichologo A.Kuro atsakymas
Juokais esu sugalvojęs, kad meilė matuojama myliomis, tai yra tokiu atstumu tarp mylimųjų, nuo kurio jų tarpusavio jausmai ir santykiai nesikeičia į blogąją pusę. Priklausomai nuo to ilgalaikis periodiškas išsiskyrimas įvairias poras veikia skirtingai.
Neabejotina, kad vienas kitą mylintys žmonės norėtų daugiau laiko praleisti kartu, o ilgi išsiskyrimai gali (nors nebūtinai) pakenkti mylimųjų santykiams.
Kartais ilgi išsiskyrimai padeda jausmų ugdymui, kai mylimojo ilgesys sustiprina meilės jausmą ir suteikia jam daugiau išraiškos formų.
Kai kalbame apie sutuoktinius, kurie gali ir nebūti mylimieji, ilgų išsiskyrimų neigiamo poveikio rizika padidėja. Tą neigiamą poveikį galime pastebėti ir jūsų atveju, kai gražus meilės jausmas pavirsta pavydu ir yra išreiškiamas psichologiniu teroru.
Pavydas gimsta iš nepasitikėjimo mylimuoju arba sutuoktiniu. Pavydą taip pat skatina ir nepasitikėjimas savimi ir savo pozicija santykiuose.
Pavydas gali būti pagrįstas faktais, mylimojo veiksmais, mylimojo jausmų išraiškos pasikeitimais. Tačiau labai dažnai pavydas grindžiamas savomis subjektyviomis fantazijomis, siejamomis su asmeniniu ar kitų asmenų praeities patyrimu, kurios griauna meilės jausmą, paversdamos jį egoistinių reikalavimų rinkiniu.
Ko galime tikėtis, agresyviai reikalaudami meilės iš kito asmens? Esamo meilės jausmo sujaukimo arba tiesiog neigiamos reakcijos, jei tos meilės nėra.
Abiem atvejais agresyvus reikalavimas tik gadina jausmus ir santykius, ko pasekmėje abipusės abejonės meile tik sustiprėja, o tai sukelia dar didesnį pavydą.
Pavyduliaujantis žmogus, dažniausiai pats to nepastebėdamas, patenka į „užburtą ratą“, kuriame jo pavydas, „maitindamasis“ pats savimi, išauga ir beaugdamas gali pasiekti tokią ribą, kai išsiveržia jausmų ar veiksmų sprogimu.
Negalima šito leisti nei sau, nei kitam: pajutus savyje pavydo jausmo augimą reikėtų ramiai, be kaltinimų ir reikalavimų, pasidalinti savo abejonėmis ir fantazijomis su mylimuoju (sutuoktiniu), o pajutus mylimojo (sutuoktinio) pavydo požymius pasistengti juos išsklaidyti.
Abiem atvejais didesnį dėmesį reikėtų skirti savo vidinei būsenai: „Man sunku, kai mane apninka tokios mintys ir tokie pergyvenimai“ ir „Man sunku, kai matau tave taip pergyvenantį dėl abejonių manimi“.
Jei pagalvojote, kad jums pačiam ar jums abiems reikalinga psichologo pagalba – neatidėliokite, kreipkitės. Jeigu neapsisprendžiate, kaip pasirinkti psichologą, tai žinokite kad jo pasirinkimas nėra toks svarbus dalykas, nes psichologas jūsų problemos sprendime yra tik pagalbininkas, o visą psichologinę pagalbą jūs turėsite suteikti sau pats.
Aišku, psichologo dalyvavimas suteikia daugiau krypčių ir galimybių, padeda išsivaduoti iš savęs, kito žmogaus ir situacijos supratimo sąstingio, stimuliuoja vidiniam aktyvumui ir padeda pažvelgti į situaciją iš kitų pusių, kurių dažnai būna daugiau negu dvi.
Taigi, jeigu jūsų netenkina esama tarpusavio santykių ir jausmų situacija, ieškokite būdų jai pagerinti. Ieškokite ne vienas – mylimasis (sutuoktinis) gali padėti išsklaidyti jūsų nepagrįstas abejones, psichologas gali padėti susikalbėti ir susiorientuoti situacijoje.
Jūs paklausite: „O ką daryti, jeigu mano abejonės pasitvirtins?“ Nežinau vienareikšmiško atsakymo. Galima nutraukti santykius, galima „užmerkti akis“. Juk kitas žmogus nėra tavo nuosavybė – tai jį reikia stengtis priimti tokį, koks jis yra, arba visiškai jo atsisakyti.
Vis dėlto geriausiu variantu laikau mano aukščiau pateiktus patarimus, kuriais remiantis, nors ir sunkiai, galima sutvarkyti pašlijusius santykius ir atgaivinti blėstančius jausmus.
***
Esate patyrę smurtą artimoje aplinkoje, o gal ir šiuo metu jį kenčiate? Gal tai vyksta šalia jūsų, bet nežinote, kaip reaguoti? Netylėkite. Parašykite apie tai, kas vyksta, į „Nebijok kalbėti“ skydelį apačioje. Anonimiškumą garantuojame.
