„Labas, draugyte, ką tu veiki? kaip tau šiandien, ar mama kniso protą? Tau ten turbūt žiauriai sunku, aš tau į sąskaitėlę įmečiau 20 svarų, ką nors nusipirk. Kaip tavo nuotaikytė?“ – taip nusikaltėlis verbuoja merginą.
Kitai rašo: „Ar turi parūkyti, turbūt mama atėmė pinigus? Tu mano draugė, kaip ten fainai, kaip aš tavęs laukiu, ar tau viskas ok?“
Prekeiviai lyg geri psichologai įsigilina į savo aukos gyvenimą – klausia ir apie asmenines dramas.
Tarkime, merginai, kurią paliko vaikinas, nusikaltėlis rašo: „Tu nekreipk dėmesio, kad tave paliko, viskas gerai, tu atvažiuosi, tu pamatysi, belenkiek pinigų turėsi, grįši, jis tau pavydės.“
Šiuos verbavimo pavyzdžius atskleidė socialinių mokslų daktaro, sociologo Karolio Žibo tyrimas „Prekybos žmonėmis ir priverstinių santuokų prevencija: tarpdisciplininiai sprendimai“.
Sociologas įsitikinęs, kad jei šalyje, ypač jos regionuose nemažės skurdas ir socialinė atskirtis, verbuojamų ir išvežamų lietuvių nesumažės.
- Kokie yra realūs prekybos žmonėmis mastai Lietuvoje? – portalas lrytas.lt paklausė dr. K.Žibo.
– Nežinau. Pats norėčiau turėti atsakymą į šį klausimą.
Pernai per tris pirmus ketvirčius Lietuvoje buvo pradėta 16 ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis.
Aukų skaičiai, identifikuoti pareigūnų ir nevyriausybinių organizacijų, skiriasi kelias dešimtis kartų.
- Kaip nusikaltėliai verbuoja žmones, kuriuos vėliau parduos išnaudojimui?
– Prieš penkiolika metų buvo paprasta suvokti, kas yra prekyba žmonėmis. Verbuojant buvo naudojamas fizinis smurtas.
Žmones uždarydavo į bagažinę ir veždavo. Taip pat būdavo valstybių sienos, per jas reikėdavo žmones pervežti.
Dabar verbuotojai tampa išradingesni. Jie ne tik kad ieško pažeidžiamiausių grupių – vaikų ir jaunimo, bet ir sugeba sukurti tokį psichologinį ryšį tarp aukos ir nusikaltėlio, kad net nevyriausybinėms organizacijoms ar ikiteisminio tyrimo tyrėjams būna sudėtinga pasakyti, kad žmogus yra auka.
Aukos paverčiamos tarsi bendrininkais. Daug verbuojamų nepilnamečių, neturėdami tėvų ar kitų autoritetų, labai greitai prisiriša prie verbuojančių žmonių.
Su auka dirbama nuo ryto iki vakaro, kad jis ar ji suprastų: „Aš kažkam rūpiu. Pagaliau atsirado žmogus, kuris nori manimi pasirūpinti.“ Iki tol nei tėvai, nei sesės ar broliai, nei kaimynai, nei mokykla juo nesirūpino.
Kai atsiranda su kuo atsigerti vyno ar alaus, kai kas nors nuperka žmogui batus, jis tampa lojalus. Kai nusikaltėlis pasiūlo narkotikų ar naują telefoną, aukoms tai yra viskas, ko jiems reikia.
Tada nusikaltėlis gali daryti ką tik nori. Auka tiki, kad jis tapo draugu, natūraliai – ir bendrininku. Nors tikrovėje taip nėra.
- Kaip jie užmezga draugiškus ryšius su auka?
– Kalbame ne tik apie feisbuką, elektroninę erdvę, bet ir tiesioginius susitikimus, susirašinėjimus, pokalbius. Nusikaltėliai kartais tikrina, kaip auka atliks užduotis Lietuvoje, kad įsitikintų, jog ją verta vežti į užsienį.
Tai ne tik seksualinės paslaugos, kai verbuotojas išbando, ką mergina gali ir ko ne, o paskui aprašo jos „galimybes“.
Jei nepilnamečiai verbuojami nusikaltimams daryti, patikrinama, ką jie gali Lietuvoje pavogti, kaip greitai tai daro.
Kartais susidaro įspūdis, kad verbuotojai labai gerai išmano žmogaus psichologiją, sugeba paspausti ten, kur pats didžiausias aukos pažeidžiamumas.
Jei žino, kad auka neturi mamos, neturi pinigų, per tai ir prieina prie žmogaus.
Tai nevyksta vieną dieną, tai gali trukti pusę metų. Bet nusikaltėliams tai atsiperka.
Vienu metu tie patys verbuotojai dirba su 4-5 potencialiomis aukomis. Kartais naudoja tas pačias strategijas, kartais – skirtingas.
Jei norima išvežti seksualiniam išnaudojimui, labai dažnai aukos apgaudinėjamos. Jei norima išvežti fiktyvioms išnaudojančioms santuokoms ar išnaudojančiam darbui, apgaulės yra mažiau.
Sakoma: „Pagaliau tu išeisi iš skurdo, turėsi savo telefoną, galėsi nusipirkti naujų rūbų, pavalgyti.“
- Visuomenė žino apie fiktyvias santuokas, kai asmenys susituokia tik tam, kad vienas jų įgytų teisę gyventi bei laisvai judėti ES šalyse. Jūs įvedėte fiktyvios išnaudojančios santuokos terminą. Tai tokia santuoka, kurios pažeidžiamai pusei, dažniausiai moteriai, nepaliekamas kitas pasirinkimas ir ji pusiau apgaule priviliojama dalyvauti fiktyvioje santuokoje. Vėliau tokiai moteriai nesumokama, ji išnaudojama seksualiai, buityje, paimamas jos dokumentas, grasinama jos vaikų gerove. Kaip moterys verbuojamos fiktyvioms išnaudojančioms santuokoms?
– Kartais tai yra apgaulė: pasako, kad važiuosi dirbti, o nuvežę uždaro į rūsį ir bando organizuoti prievartinę santuoką.
Kartais pasako, kad gausi kelis tūkstančius svarų, reikės tik nusifotografuoti ir galėsi važiuoti namo. Iš tiesų taip nėra. Santuokos yra valstybės tikrinamos. Moterims apribojama laisvė, jos negali išvykti, iš jų atimami pasai.
Kai kuriais atvejais moterų vardu yra paimamos paskolos. Kartais jos brutaliai prievartaujamos.
Airijoje negalima išsiskirti trejus metus. Vien tai jau yra apribojimas – trejus metus esi ištekėjusi.
Žodžiu, net jei nusikaltėliai pasako, kad įvyks santuoka, nepaaiškina, kas bus po to.
Kartais paimami moterų vaikų pasai. Tai – psichologinio išnaudojimo forma arba šantažas.
Sudėtingiausia, kad kai įvyksta fiktyvi išnaudojanti santuoka, tai išnaudojimas vyksta skirtingomis formomis – prievartavimai, laisvės apribojimas, prievartinis darbas namuose.
Tai pamatyti sudėtinga, nes visi nusikaltimai slepiasi po santuoka.
Išnaudojimas – tai nebūtinai brutalus veiksmas. Išnaudojama yra jau tada, kai verbuotojas nepalieka aukai kito pasirinkimo – tik sutikti su jo pasiūlymu. Yra palaužiama aukos valia. Tai yra indikatorius, kad vyksta prekyba žmonėmis.
- Kaip vyksta žmogaus pardavimas fiktyviai išnaudojančiai santuokai?
– Tai – organizuotas tarptautinis nusikaltimas.
Tarkime, Didžiojoje Britanijoje vienas trečiųjų šalių pilietis ieško kito trečiųjų šalių piliečio, kuriam reikia santuokos.
Lietuvoje mūsų šalies pilietis ieško, kas taptų nuotaka. Vieni ieško pasiūlos, kiti – paklausos.
Kartais už tai atsakingas trečios šalies pilietis, kuris net negyvena Europos Sąjungoje. Kartais už tai atsakingi lietuviai, kartais – patys britai.
- Kaip kovoti su prekyba žmonėmis?
– Pirmiausia reikia mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Kol bus toks ekstremalus skurdas ir socialinė atskirtis, ypač regionuose, tol bus verbavimas.
Antras dalykas – būtinas švietimas, kad žmonės suprastų, jog net toks nekaltas siūlymas, kaip dirbti užsienyje ar sudaryti fiktyvią santuoką gaunant pelno, gali pasibaigti išnaudojimu.
Dabar mes kovojame su pasekmėmis. Jei norime kovoti su priežastimis, reikia žiūrėti į ilgalaikę perspektyvą.
Reikalingas ne tik veiksmų planas, kuris iki šiol Lietuvoje jokio proveržio nepadarė, bet reikalinga ilgalaikė strategija, ilgalaikis, stabilus, nefragmentinis nevyriausybinių organizacijų finansavimas.
Tokiu būdu visos šitos priemonės galėtų sušvelninti ar amortizuoti problemą.
Bet kaip ir minėjau, kol turime tokį skurdą, socialinę atskirtį, nenuostabu, kad tokie dalykai vyksta.
