Menų mokyklos auklėtinio savižudybė atvėrė gilią žaizdą

Ar gali tarpusavio kova taip sužaloti jaunus žmones, kad jie susirgtų ne tik fizinėmis, bet ir psichologinėmis ligomis, kurios privestų net iki savižudybės? Vos peržengęs paauglystės slenkstį neseniai Vilniuje savo noru iš gyvenimo pasitraukė Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinis. Iš karto pradėta kalbėti apie mokymosi įstaigose esančius griežtus grafikus, dėl kurių moksleiviai patiria didžiulį krūvį ir sekinančią konkurenciją.

Moksleivių tėvai ir patys vaikai neslepia – kai kuriose prestižinėmis vadinamose šalies gimnazijose, menų ir sporto mokyklose iš tiesų verda žiauri tarpusavio kova.<br>123rf asociatyvi nuotr.
Moksleivių tėvai ir patys vaikai neslepia – kai kuriose prestižinėmis vadinamose šalies gimnazijose, menų ir sporto mokyklose iš tiesų verda žiauri tarpusavio kova.<br>123rf asociatyvi nuotr.
Jei vaikas įtraukiamas į tarpusavio kovą ne savo noru, jis iškart gali blogai pasijusti.<br>„123rf.com“ nuotr.
Jei vaikas įtraukiamas į tarpusavio kovą ne savo noru, jis iškart gali blogai pasijusti.<br>„123rf.com“ nuotr.
Psichologė M.Karklytė įsitikinusi – suaugusieji gali padėti vaikams nepasiklysti tarp norų.
Psichologė M.Karklytė įsitikinusi – suaugusieji gali padėti vaikams nepasiklysti tarp norų.
Daugiau nuotraukų (3)

Vykintė Budrytė („Lietuvos rytas“)

Mar 17, 2017, 7:00 PM, atnaujinta Apr 7, 2017, 7:34 PM

Moksleivių tėvai ir patys vaikai neslepia – kai kuriose prestižinėmis vadinamose šalies gimnazijose, menų ir sporto mokyklose iš tiesų verda žiauri tarpusavio kova. Tad kaip tinkamai skatinti vaikus ir paauglius konkuruoti?

Psichologai tvirtina – vienos savižudybės priežasties niekada nebūna. Prie sprendimo pasitraukti iš gyvenimo žmones priveda ilga aplinkybių ir įvykių grandinė.

Su vilniete vaikų psichologe Milda Karklyte kalbėjomės apie tai, kaip žmones veikia konkurencija, kiek svarbus tėvų požiūris į atžalų norus ir kaip suaugusieji gali padėti vaikams nepasiklysti tarp tų troškimų.

Juk neretai į konkurencijos mėsmalę vaikus tėvai įstumia patys, kartais nejučia programuodami atžalas įgyvendinti jų neišpildytas svajones.

– Ar yra tokia sąvoka „sveika konkurencija“?

– Vienintelė konkurencija, kurią tėvai turėtų skatinti, – tai vaiko konkurencija su pačiu savimi: vakar aš mokėjau mažiau, šiandien jau moku daugiau.

Ragindami jį konkuruoti su kitais nemokome jo priimti savęs. Kai tėvai skatindami savo atžalą konkuruoti ją lygina su kitais, jie parodo, kad vaiko vertė priklauso nuo kitų, ir verčia kovoti su kitais, bet ne su pačiu savimi.

Tai negerai, nes vaikas toje aplinkoje, kurioje konkuruoja, nuolat gali jausti įtampą, neįgis tikrų draugų.

Bet taip pat svarbu nenukrypti į kitą pusę ir neskatinti vaiko egocentriškumo, o mokyti ji būti tarp kitų žmonių savimi.

– Kas vyksta, kai kolektyve konkuruojama?

– Viduryje tarsi pakabinamas mėsos gabaliukas, kurio visi siekia negalvodami, kas vyksta aplinkui, pamiršdami savo ir kitų gerovę.

Agresyviai konkuruodami tuo metu net negalvojame, kas esame ir ko norime. Kalbant apie vaikus, gali atrodyti, kad viskas gerai tada, kai vaikui sekasi.

Tačiau kai ims nesisekti, vaiko savivertė gali kristi, nes jis ims jaustis nepakankamai geras arba priešingai – vaikas ims bet kokiomis priemonėmis siekti nugalėti kitą.

Tiek suaugęs žmogus, tiek vaikas nori jaustis reikšmingas ir konkurencinėje aplinkoje gali pamiršti, kad yra svarbus dėl savo savybių, gabumų, talentų, o ne dėl kitų.

Galiausiai žmogus gali užsimiršti – gal to, ko jis siekia, visai nenori, bet taip pat jis nenori ir tapti nevykėliu, tad kovoja toliau.

– Kaip arši tarpusavio kova gali paveikti žmones?

– Tai gali žmogų palaužti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Taip atsitinka dėl to, kad žmogus tarsi atitrūksta nuo savęs, ima dirbti ne dėl to, kad jam patinka, o dėl to, kad būtų geriausias.

Dėl to ir kyla problemų. Pažiūrėkime į pasaulinio garso aktorius, kurie vis įsivelia į skandalus dėl besaikio alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimo.

Kodėl? Nes viduje atsiradusią tuštumą po atotrūkio nuo savęs stengiasi kuo nors užpildyti, mėgina numalšinti savo nerimą ir baimes.

Nuolatinis siekimas tapti geriausiam žmogų išsekina ir veda tiesiai į psichologines bei fizines bėdas.

Kiekvienas vaikas yra skirtingas – ne visi gali konkuruoti. Jei vaikas įtraukiamas į tarpusavio kovą ne savo noru, jis iškart gali blogai pasijusti.

Jei jis nėra mokytas reikšti savo minčių, viduje gali save laikyti silpnu, nevykusiu, prastesniu už kitus. O jei tokia būsena tęsiasi kurį laiką, vaikui tampa sunku atlaikyti.

– Dažnai ankstyvame amžiuje vaikas tiksliai pats nežino, kuo nori būti užaugęs, – už jį nusprendžia tėvai. Kaip tai gali vaiką paveikti ateityje?

– Nė vienas vaikas nenori nuvilti savo tėvų. Ir jei tėvai uždeda ant pečių atžalai per didelę naštą, jis kankinasi.

Vėliau jau suaugęs žmogus gali net nesuprasti, kad daro ne tai, ką pats nori, o ką jam primetė tėvai, – ši kančia jį gali lydėti visą gyvenimą ir net virsti psichologinėmis ligomis. Žmonėms, kurie daro ne tai, ką nori, būdingi panikos priepuoliai, nuolatinis nerimas, depresija ar kitos ligos. Norint išgyti, jiems tenka keisti gyvenimo būdą.

– Kokias klaidas, kalbant apie vaikų veiklos pasirinkimą, daro tėvai?

– Susiduriu su šeimomis, kuriose būdingas sovietinio auklėjimo modelis, kai vaikams neleidžiama reikšti savo nuomonės, minčių ir jausmų, kai vaikai yra priversti įtikti suaugusiesiems. Tokiose šeimose tėvai sako ne tik tai, ką vaikas turi sakyti, bet ir jausti, galvoti.

Tuomet jau pasąmonėje vaikas nesupranta, ko nori. Jo viduje verda chaosas, nes jis jaučiasi nepripažįstamas toks, koks yra iš tikrųjų. Jis nesupranta savęs, savo tikrųjų jausmų ir norų.

O tėvai turi savo susigalvotą planą, koks vaikas turi būti, kaip jis turi elgtis, neretai dėl to, kad atitiktų jų pačių įvaizdį visuomenėje.

Nekalbu apie tai, kad vaikas visai neturi jausti ribų. Tai nesusiję. Šie du dalykai skiriasi – kai vaikas elgiasi nepaisydamas jokių ribų ir kai gali jaustis ir galvoti, ką jis pats nori.

Kai vaikas nejaučia savasties, neretai jam gali prasidėti psichikos ligos, nes jis lieka vienas su savo didžiuliu skausmu, negalėdamas išsakyti savo jausmų, jaustis suprastas, sulaukti pagalbos, kaip visa tai išgyventi.

Galiausiai gali kilti noras nusižudyti, užuot gyvenus kitų primestą gyvenimą. O tėvai, kurie kaip tik turėtų padėti, vaikų dar ir neišklauso.

– Vaikai bijo būti atstumti? Kaip dar gali paveikti vaikus tėvai, jei nepaiso jų nuomonės?

– Vaikai jau iš ankstesnių bandymų reikšti nuomonę žino, kad bus pažeminti. Arba bijo bausmių. Pavyzdžiui, tėvai sako, kad jei vaikas nesielgs taip, kaip jie nori, jam nebus duota pinigų arba jis negalės eiti susitikti su draugais.

Tad vaikas ilgainiui pradeda bijoti sakyti tai, kaip iš tikrųjų jaučiasi ir ką mano. Pasitaiko, kad dėl to vaikas susega depresija, šizofrenija ar kitomis psichikos ligomis, jį gali kankinti nerimo sutrikimai ir panikos atakos.

Pavyzdžiui, gali susidvejinti asmenybė, nes vaikas žino, koks yra, o jam sakoma, koks jis turi būti.

Kai šios dvi dalys nesutampa, sieloje įvyksta skilimas.

Vaikai ar paaugliai jaučiasi blogai, tačiau jiems gėda apie tai pasakyti kitiems. Neretai – ir pripažinti sau. Juo labiau jei tėvai jiems kelia aukštus reikalavimus.

– Kaip tokiose situacijose dažnai elgiasi reiklūs tėvai?

– Iš savo praktikos žinau, kad tokie tėvai gali elgtis dvejopai. Jei vaikas išdrįsta prisipažinti, kad pavargo stengtis, jaučia slogutį, turbūt serga depresija, iš reiklių tėvų jis gali išgirsti: „Taip ir maniau, kad tu silpnas“ arba „Neapsimetinėk, tu iš tikrųjų tingi stengtis“.

Vaikas tokiu atveju gauna ir antrą bloką. Jis jau yra patyręs, kad negali reikšti savo norų, nesijaučia svarbus, o dabar dar supranta, jog tėvai nepriima jo prisipažinimo apie psichologines problemas.

– Ką vaikas ar paauglys išgyvena tokiu metu ir ko gali griebtis?

– Jis atsiduria bedugnėje ir gali pasirinkti blogus kelius. Pavyzdžiui, imti šlaistytis gatvėmis su neaiškiais draugais, užsiimti chuliganiška veikla, nes jam jau niekas neberūpi. Jis gali pradėti vartoti alkoholį ar narkotikus norėdamas bent trumpam užsimiršti.

Taip pat gali bandyti žaloti save, taip norėdamas emocines kančias nukreipti į fizinį skausmą. Galiausiai jam gyvenimas tampa nepakeliamas.

Dirbu depresija sergančių žmonių grupėje, kurioje tarp 30-mečių yra didelė dalis paauglių. Tenka iš jų išgirsti, kad jie tiesiog patenka į aklavietę ir neranda jokių išeičių iš situacijos.

Viena, kai būna sunku ir jauti, kad tai laikina, matai kelią, kuriuo gali išeiti. O visai kas kita, kai jauti, jog kelio nėra.

– Kalbate apie fizinį skausmą. Kokią įtaką jis gali padaryti su emocinėmis problemomis susiduriantiems žmonėms? Palyginkite emocines ir fizines kančias.

– Iš patirties su pacientais galiu pasakyti, kad fizinis skausmas, palyginti su emociniu, yra niekas. Pastaruoju metu daug kalbama, kad fizinį smurtą reikia drausti, bet į emocinį skausmą tarsi numojama ranka.

Kai žmogui lūžta ranka ar skauda dantį, jis žino, kad reikės pakentėti, tačiau tai – laikina. Emocinis skausmas gali būti nepakeliamas ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams.

Pirmiausia jie gali nepripažinti turintys psichologinių problemų. Tačiau svarbiausia, kad pagalba vaikams yra sunkiau pasiekiama, jie priklausomi nuo suaugusiųjų.

– Kaip teisinasi tėvai, kurie savo vaikams yra itin reiklūs?

– Neretai tėvai patys nesuprasdami per vaiką siekia įgyvendinti savo svajones, nes mano: „Manęs tėvai nevertė, todėl aš daug nepasiekiau. Savo vaiką spausiu ir jis pasieks daugiau už mane.“

Taip pat dažnai girdžiu suaugusius žmones kalbant, kokie jie dėkingi savo tėvams, kad vaikystėje vertė ką nors daryti, nes būtų nieko nepasiekę.

Tapę tėvais tokie žmonės, nenorėdami savo vaikams nieko bloga, už juos suplanuoja jų gyvenimą.

Jie priima vaiką kaip žemesnį už save ir jo nuomonės net nepaiso: „Tu dar nieko nesupranti“, „tylėk, kol suaugusieji šneka“, „aš geriau žinau už tave“. Tai jau yra vaiko žeminimas!

Iš tikrųjų vaikas turi mažiau patirties ir reikia jį nukreipti, bet tai turi vykti kalbantis, diskutuojant, rodant pavyzdį.

Už kiekvieno vaiko noro slepiasi skirtinga priežastis. O mūsų, suaugusiųjų, tikslas – išsiaiškinti tikruosius vaikų norus ir jausmus.

Bet mano patirtis rodo, kad tėvai neretai nemoka tinkamai kalbėtis su vaiku ir patys save išgirsti iš šalies. Jei vaikas priima kitaip, nei tėvai pasakė, nereiškia, kad jaunesnis yra kaltas.

O kai atžalą tėvai išklauso, jis jaučiasi esąs pokalbio dalyvis, ir suaugusiesiems lengviau nukreipti vaiką tinkama linkme, ir vaikas nepatirs jokio nusivylimo.

– Kaip reikėtų tėvams reaguoti į mokykloje kilusius ginčus?

– Kilus konfliktui mokykloje neretai kaltinamas vaikas, esą per daug sau leidžia. Be to, dar egzistuoja mokytojo, kaip autoriteto, kultas.

Tad tėvai turėtų detaliai išsiaiškinti situaciją ir tik tada spręsti, ar vaikas teisus, ar ne. Iš darbo su mokyklomis patirties žinau, kad yra daugybė pedagogų, netinkamų dirbti su vaikais.

Ir jei mokykloje kyla kokių nors problemų ne dėl vaiko kaltės, o jo tėvai nepalaiko, jis gali jaustis nesaugus nei mokykloje, nei namuose ir užsisklęsti. Todėl sugrįžtant prie savižudybių temos – atsakomybę už vaiko ar paauglio pasitraukimą iš gyvenimo turi jausti visi jo aplinkoje buvę suaugusieji. Juk svarbu, kad jaunas žmogus bent kur nors turėtų atramą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.