Paklausus išvykusių, kodėl bent kartą gyvenime tikrai verta pagyventi ilgesnį laiką svečioje šalyje išgirstame štai tokius argumentus:
1. Įdomu pažinti kitą kultūrą, žmones. Tai puiki galimybė padaryti pokytį, išbandyti save.
2. Išvykus daug lengviau pamatyti, ką turi kitos šalys ir grįžus tai integruoti savoje šalyje.
3. Įdomu išbandyti save naujoje aplinkoje – vyksta labai greiti mokymosi procesai. Auga tolerancija, empatija ir galimybė matyti situacijas iš platesnės perspektyvos.
4. Tai puiki proga išmokti vieną ar kelias naujas kalbas.
5. Tai galimybė uždirbti didesnį atlygį, turėti didesnį skaičių atostogų dienų, geresnes socialines garantijas.
6. Darbas sėkmingoje kompanijoje suteikia galimybę perimti naujausias ir efektyviausias praktikas. Tai didelis pranašumas ieškant darbo sugrįžus.
7. Tai didina patriotiškumo jausmą. Taip pat pamatoma, jog ne tik galime mokytis, bet ir atvežti gerąją praktiką iš Lietuvos kitoms šalims. Tai stiprina pasitikėjimą savimi, pasididžiavimą sava šalimi.
Kita vertus ne visada paprasta matyti šiuos privalumus. Išvykus susiduriama ir su sunkumais, apie kuriuos ne visada garsiai kalbama.
Norint įsikurti naujoje šalyje svarbu pasirūpinti darbu, būsto nuoma (įsigijimu), persikraustymu, transportu, sąskaitų atsidarymu, sveikatos įstaigos pasirinkimu, vaikų ugdymo įstaiga, kalbos įgūdžiais, pasidomėti kultūrinėmis ypatybėmis, susikurti naujų pažįstamų žmonių ratą ir dar begale dalykų.
Psichologai išskiria 4 kultūrinio šoko stadijas, kurias išgyvena išvykęs žmogus:
1. Medaus mėnesio stadija. Tai dažnai labai pozityvus laikas, kai viskas nauja, susipažįstama su žmonėmis, maistu, vieta. Dažnai tik atvykę žmonės aktyviai dalinasi įspūdžiais, gauna daug dėmesio iš likusių gimtinėje. Ši stadija tęsiasi nuo kelių dienų iki keletos savaičių.
2. Atmetimo stadija. Šiame etape pastebimas nuovargis dėl kalbos skirtumų, nesusipratimų, kylančių dėl skirtingos kultūros, gestų reikšmės ir pan. Padidėja jautrumas smulkios nesėkmės: pavėlavęs autobusas, negalėjimas paragauti įprasto maisto, skirtingas suvokimas, kada ateiti į sutartą susitikimą – išsipučia ir tampa rimtu nerimo, pykčio ir susierzinimo šaltiniu. Itin jautri situacija, kai šioje stadijoje yra nerandama darbo pozicija, kuri atitiktų kvalifikaciją ir įsidarbinama daug žemesnėje pozicijoje arba tenka išmokti visai naujų įgūdžių. Ši stadija tęsiasi nuo kelių savaičių iki keleto mėnesių.
3. Prisitaikymo stadija. Tai etapas, kai esame geriau pažįstami su nauja kultūra, aplinka, priprantame/ išmokstame geriau naują kalbą. Atsiranda žmonių, su kuriais susikuria artimesnis ryšys, lengviau orientuojamės mieste. Ateina suvokimas kas erzino, kėlė nerimą – dėl to randami būdai, kaip to išvengti. Susikuriama nauja rutina, įpročiai, kurie palengvina kasdieną. Dažnai dar vis lieka jausmas, kad esi atvykėlis ir nesi visiškai priimamas vietinių žmonių.
4. Priėmimo stadija. Tai periodas, kai dar gali likti daug neaiškumų ir nepažintų kultūrinių niuansų, bet skirtumai jau suvokiami ir priimami. Jaučiamės labiau priimti vietinių žmonių, perimame jų tradicijas, įpročius. Tai etapas, kai pajuntamas atstumas (nors ir nedidelis) nuo buvusios kultūros.
Nors tai natūralus procesas vis tik svarbu stebėti, ar neužsitęsia ir neuždominuoja: pasimetimas, liūdesys, nerimas, nevertingumo pojūtis, miego sutrikimai, greitas susierzinimas, ryški nuotaikų kaita, ilgesys, sumišimas dėl savo vertybių, vaidmens ar lūkesčių, bejėgiškumas. Jei matote, kad pačiam išeiti iš susidariusios padėties darosi sudėtinga – būtina kreiptis pagalbos.
Keletas patarimų, kurie gali padėti:
1. Išsikalbėkite. Svarbu neužlaikyti kylančių jausmų. Būtina apie tai kalbėtis su draugais, šeima, paramos grupėmis, psichologu.
2. Palaikykite fizinį aktyvumą. Sportuokite, vaikščiokite po miestą, naujas erdves.
3. Domėkitės naujos šalies istorija, kultūra, žmonėmis. Tai padės atsakyti į klausimą, kodėl vietiniai elgiasi vienaip ar kitaip bei užmegzti naujų santykių.
4. Priimkite, kad aplinka neturi keistis. Atvykus svarbu suprasti, kad vietinių kultūros ir įpročių nepakeisite, tad teks priimti ir prisitaikyti.
