Dažniausiai apkalbami žmonės, kurie ką nors daro, turi savo nuomonę ir ją drąsiai reiškia. Taip pat išsiskiriantys savo išvaizda, apranga, gyvenimo būdu, pomėgiais, intelektualumu ar kalbos maniera.
Apkalbama iš pavydo arba pasipiktinimo, kad kieno nors nuomonė nesutampa su jų. Tačiau dažniausiai apkalbama iš nesupratimo.
Aiškintis tiesą tokiems žmonėms yra arba neįdomu, arba nesvarbu. Taip mano psichologas A.Kaluginas ir pataria, kaip reikėtų reaguoti į apkalbas.
„Man šiek tiek liūdna dėl apkalbinėtojų, nes jie nemato savo žavių gyvenimo akimirkų“, – kalbėjo A.Kaluginas, kuris ne tik konsultuoja apkalbų aukas, bet ir, savo nuostabai, ne kartą susidūrė su realybės neatitinkančiais faktais savo atžvilgiu.
– Kaip jūs, psichologas, reaguojate susidūręs su apkalbomis?
– Pirmąsias apkalbas apie save išgirdau prieš kokius penkerius metus, kai pradėjau reikštis viešai – rengti seminarus, dalyvauti televizijos laidose. Kol buvau visuomenei beveik nežinomas, buvau neįdomus.
Kai tapau žinomas, pasipylė gandai. Atsirado manančių, kad neva neturiu jokio išsilavinimo. Suprantu, kad kartais mano vieša nuomonė kai kam nepatinka. Turiu net du magistro laipsnius – filosofijos ir psichologijos.
– Kaip galite paaiškinti apkalbų atsiradimą?
– Kiekviena psichologinė situacija labai individuali, o žmonės nori gauti paprastą ir tiesmuką atsakymą. Pavyzdžiui, moteris prašo patarti, ką turėtų padaryti, kad jos vyras mestų gerti.
Ji tikisi, kad pateiksiu vienintelį atsakymą. Bet tai yra naivu.
Tada moteris pradeda piktintis, kad jei negaliu padėti, esu blogas psichologas, gal net ne psichologas. Ji, matyt, tai sako ir kitiems.
– Tokios apkalbos bent susijusios su jūsų profesija. Ar pasitaiko absurdiškų apkalbų?
– Girdėjau, kad atrodau ne pagal metus gerai – mano veide beveik nėra raukšlių, o tai reiškia, jog leidžiuosi botulino toksino injekcijas.
Kai manęs paklausdavo, ar naudojuosi grožio procedūromis, nieko nekomentuodavau, tiesiog nusišypsodavau. O ką sakyti? Gyvenu gana sveikai, medituoju, turiu reguliarų intymų gyvenimą.
Mano plaukai nėra žili, aš valdau emocijas, beveik niekada nepykstu. Čia ir slypi visa paslaptis, kaip vyrui bebaigiant penktąją dešimtį gerai atrodyti.
Vienas keisčiausių gandų – neva mes su žmona Svetlana susituokę fiktyviai. Čia jau ir man įdomu, iš kur tokios kalbos kyla, nes aš su žmona lankausi renginiuose, fotografuojuosi, visada nešioju sutuoktuvių žiedą.
O visai neseniai mane pasiekė žinia, kad esu kalėjęs. Vos nepagriuvau tai išgirdęs. Tada žmonėms paaiškinau, kad 20 metų gyvenau, mokiausi ir dirbau Sankt Peterburge (Rusija), iš jų devynerius metus – Lietuvos Respublikos konsulate.
– O jūsų knyga apie seksualinius kompleksus nepaskatino apkalbų?
– Lietuvoje nėra daug profesionalų, kurie atvirai kalbėtų apie seksualumą, o paprasti žmonės apskritai vengia kalbėti apie seksą. Tad mano pirmosios knygos niekas per daug nekomentavo.
Tiesa, girdėjau, kad mano pagrindinė gyvenimo aistra – keisti partneres ir tuo remiantis rašyti knygas.
Tai netiesa. Be to, tai knyga ne apie seksą, o apie intymumą.
– Kokia jūsų dažniausia reakcija į apkalbas?
– Į apkalbų skleidėjus žiūriu su atjauta. Matyt, tas žmogus yra dėl ko nors piktas arba pasidavęs socialiniam bandos jausmui tiražuoja išgirstas naujienas.
Bet aš neteigiu, kad būnu patenkintas, kai apie mane kalba nesąmones.
– Būdamas psichologas galite nuslopinti savo emocijas, bet kiti žmonės jautriai reaguoja į apkalbas. Ar gandai gali sugriauti gyvenimą?
– Bendrauju su daug garsių žmonių, kurie gyvena apkalbų srautuose. Vieni į gandus reaguoja su šypsena, kiti kiekvieną žodį perleidžia per save ir patiria didelį stresą.
Neseniai seminare, kuriame kalbėjau apie nepasitikėjimą, sutikau vieną solidaus amžiaus moterį.
Ji ėjo atsakingas pareigas rimtoje įmonėje, bet jautėsi sugniuždyta, praradusi bet kokį pasitikėjimą savimi, jos savivertė buvo kritusi.
Pertraukos metu moters atsivėrė: „Turiu puikių žinių, patirties, tačiau viena 30 metų bendradarbė manė, kad ne man, o jai bus pasiūlytas svarbus postas. Kai suprato, kad vadovai pasirinko ne ją, ėmė skelbti apie mane nebūtas istorijas.
Buvo net paleistas gandas, kad esu homoseksuali. Ir tik todėl, kad esu išsiskyrusi ir viena auginu vaiką.“
Negana to, jaunoji kolegė apie tą moterį paskleidė gandą, neva ji nedorai elgiasi su savo vaiku. Kitos bendradarbės ėmė vengti solidaus amžiaus moters.
„Galiausiai paskalų skleidėja pareiškė, kad matė mane išgėrinėjančią su asocialiais žmonėmis prie konteinerio, – tęsė pasakojimą paskaitos dalyvė. – Bendradarbė taip uoliai skleidė absurdiškus gandus, kad su manimi žmonės pradėjo nebesisveikinti, ėmė šnairuoti.
Vadovas išsikvietęs teiravosi, ar tiesa, ką žmonės kalba. Aš beviltiškai bandžiau įrodyti, kad gandai neatitinka tikrovės.“
Kai ši moteris lankėsi mano seminare, jai grėsė atleidimas iš darbo. Visa ši susidorojimo akcija, kai buvo pakenkta žmogaus darbui, sveikatai ir reputacijai, užtruko tris keturis mėnesius.
Dažnai gandai įmonės viduje būna sąmoningai piktybiški, kai veikia nesveika konkurencija, nesveikas pavydas.
Tada žmonės imasi gandų, nes tai paprasčiausia.
Gandų nereikia įrodinėti. Juos užtenka paleisti, ir tiesa tampa nebeįdomi.
Paneigti gandus daug sudėtingiau negu paskleisti. Todėl kovoti su jais – bergždžias reikalas.
– Ir asmeniniame gyvenime gandai gali sugriauti santykius, pasitikėjimą. Pavyzdžiui, anyta nekenčia marčios ir sūnui vis kartoja, kad vaikas visiškai į jį nepanašus.
– Tokių istorijų apstu. O jų priešistorė gali būti banali, kai vyras iš toli pamato į savo žmoną panašią moterį, bendraujančią su kitu vyru, ar išgirsta gandų, neva moteris yra neištikima.
Tada jis prašo atlikti tėvystės nustatymo testą.
Mano praktikoje buvo istorija, kai dėl vienos tikrovės neatitinkančios frazės vos neiširo šeima, o moteris vos netapo psichikos ligone.
Į mane kreipėsi moteris, kuri tikino išgyvenanti šeimos dramą. Viskas prasidėjo tuomet, kai iš pažįstamos ji išgirdo, kad ši jos vyrą neva matė su kažkokia dama flirtuojančius.
Šis gandas moteriai buvo kaip griaustinis iš giedro dangaus. Mat su savo sutuoktiniu ji daugiau kaip dešimt metų gyveno darnoje ir santarvėje. Kai atėjo į konsultaciją, buvo apimta isterijos.
Tiesioginių neištikimybės įrodymų ji neturėjo, bet atvirai pasikalbėti su vyru jai neužteko nei proto, nei drąsos. Tuomet moteris savyje pradėjo kaupti emocijas ir vyrą paslapčia sekti, tikrinti jo telefoną.
Įtarumas ir pavydas pasiekė tokį mastą, kad ji pradėjo matyti tai, ką nori matyti. Pavyzdžiui, stebėjo, kaip jos vyras, pardavimų vadybininkas, susitiko su klientu.
Atėjusi pas mane ji pareiškė, kad jos vyras yra gėjus.
„Aš stovėjau už kampo ir mačiau, kaip mano vyras žiūri į tą klientą“, – ašarojo moteris.
Bandžiau sakyti, kad pardavėjas, norėdamas parduoti kokį nors produktą, turi klientą sudominti ir įtikinti pirkti. Ir kad čia svarbi įtaiga, akių kontaktas.
Moteris nieko nenorėjo girdėti. Atėjusi į konsultaciją kitą kartą pareiškė: „Aš jį vėl pasekiau. Mačiau su moterimi. Manau, kad jis ne gėjus, jis – ištvirkėlis.“
Ji pradėjo kurti įvairiausius scenarijus, galiausiai pasakė, kad mato vienintelę išeitį – skyrybas.
Moteris ėmė skaičiuoti, kiek su vyru turėjo intymių aktų. Paaiškėjo, kad jie per mėnesį pasimylėjo vienu kartu mažiau nei prieš trejus metus.
„Vadinasi, jis manęs nenori. O nenori, nes turi meilužę“, – įsikalusi į galvą kartojo palūžusi moteris.
Gandai šiuo atveju sugriovė ne jos santuoką, o jos psichiką. O tai – tiesus kelias į santuokos griūtį.
Gerai, kad ji susiprato ateiti pas psichologą. Mes daug kalbėjomės – po truputį ji nurimo, galiausiai su vyru atėjo į porų terapiją. Santuoka nesugriuvo. Per kelis seansus jie išsiaiškino visą tiesą.
– Taigi ką daryti, jeigu apkalbos žmogų apraizgo kaip voratinklis ir pradeda slėgti?
– Geriausia terapija yra gyvenimas. Jeigu pateikiami kokie nors faktai, juos reikia tikrinti, aptarti.
Jei faktų nėra arba jie neatitinka tikrovės, vadinasi, visa tai – tik mūsų įsitikinimai.
Kad per apkalbas ir iliuzijas nenusiristum į duobę, reikia dirbti, analizuoti klaidingus įsitikinimus.
– Kaip išvengti apkalbų viruso?
– Daug ką lemia asmenybės ypatumai. Bendro patarimo nėra, bet aš visuomet kviečiu dėmesį telkti į tai, kas vyksta realybėje, o ne mūsų galvoje ir fantazijose. Jeigu dėl gautos informacijos kyla bent minimali abejonė, siūlau įjungti kritinį mąstymą.
Tai geriausias sujauktų emocijų priešnuodis.
Žinoma, jeigu girdite įtarimų jums keliančią informaciją, nereiškia, kad visada turite ją atmesti – joje gali būti ir grūdas tiesos.
Tačiau gali būti, kaip mano klientei, kad apkalbos pradės trikdyti psichiką. Visada gali išgelbėti atviras pokalbis, grįstas faktais.
– Ar girdėjote, kad apkalbos kam nors pakeitė gyvenimą teigiama prasme?
– Pozityvūs gandai labai aktyviai naudojami įvairiausių viešųjų ryšių agentūrų, pramogų pasaulyje ir apskritai tarp pagyrūnų. Kai žmogus nori susikurti teigiamą reputaciją, jis sukuria sau palankių legendų.
Vienas pažįstamas gyrėsi, kad 20 minučių kalbėjosi su popiežiumi Pranciškumi apie filosofiją ir šis jo labai įdėmiai klausęs.
Nuotraukų iš susitikimo neturėjo, tačiau paaiškino, kad Vatikane su popiežiumi negalima fotografuotis. Paklausiau, gal yra koks nors įrodymas?
Sakė, yra nuotrauka, kur jis Vatikane prie Šv.Petro bazilikos įsiamžinęs.
Man pačiam padeda gandas, kad esu milijonierius. Kodėl? Todėl, kad norėčiau būti milijonieriumi.
Tas gandas mane skatina tobulėti.
Į gandus reikia žvelgti kritiškai ir su ironija. Taip pat svarbus pasitikėjimas savimi.
– Neseniai išleidote psichologinę knygą „Pokyčių vadovas. Lengvumas“. Ką daryti norint nusimesti slegiančią sujauktų emocijų, apkalbų naštą ir gyventi lengviau, nebijant nesėkmių ir nepritarimo?
– Mano tikslas – mokyti žmones, kaip pasiekti lengvumo.
Tai tokia būsena, kai neslegia emocijų našta, kaltės jausmas, kai gali žvelgti žmogui į akis ir ramiai su juo kalbėtis, kai gali nusišypsoti sau. Jeigu užsiauginote per didelį emocinį svorį, reikėtų laikytis emocinės dietos.
Kaip gyventi lengviau
Kokia yra „lengvumo dieta“ pagal A.Kaluginą? Psichologas siūlo aštuonis dalykus, kuriuos reikėtų atlikti kasdien.
Nors vieną gerą darbą per dieną.
Nors 1 minutę įsiklausyti į save ir dėmesingai pakvėpuoti.
Nors vieną kartą per dieną maloniai pasvajoti.
Nors kartą per dieną sudėtingą dalyką supaprastinti, kad galėtum iš tikrųjų sąžiningai (pridėjęs vieną delną prie širdies, kitą – prie kaktos) pasakyti: „Čia man viskas aišku. Kodėl gi ne? Tebūnie.“
Nors kartą per dieną ką nors nustebinti.
Nors vieną kartą per dieną susilaikyti nuo įrodinėjimų ir priešgyniavimų.
Nors 10 kartų per dieną padėkoti, nesvarbu, kam ir už ką.
Nors vieną kartą per dieną išbandyti lengvą eiseną.
Idealu atlikti visus 8 dietos komponentus kasdien. Jei dėl įvairių priežasčių to negalite padaryti, geram rezultatui gali užtekti 4 pasirinktų dalių. Atlikimo laikas, vieta, eiliškumas neturi jokios reikšmės. Jau po mėnesio pasijusite labiau atsipalaidavę.
