Rusijos centre, Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas), gimęs ir užaugęs A.Geibuchas nuo paauglystės domisi psichologija ir nuolat gilina savo žinias.
Jo mokytojo Michailo Litvako knygos „Psichologinis aikido“, „Kaip pažinti savo likimą“ yra išverstos ir į lietuvių kalbą.
Aleksandrą taip pat labai domina tai, kas lemia žmogaus likimą, ar kiekvienas galime susikurti norimą gyvenimo scenarijų. Kokią įtaką tam turi charakterio bruožai? Kas lemia vyrų ir moterų santykius?
Per savo pirmąjį vizitą į Lietuvą A.Geibuchas susitiko su įvairiais žmonėmis, stebėjo gyventojų elgseną ir lygino mūsų šalies ir Rusijos gyventojų bendravimo būdą, tapatumus bei skirtumus.
Kodėl A.Geibuchą sudomino Lietuva? Pasirodo, šių metų pradžioje Rusijos Nebugo kurorte prie Juodosios jūros vykusiame seminare jis susipažino su klausytoja iš Lietuvos.
Ji ir pakvietė atvykti į mūsų šalį, kur pati surengė seminarą.
– Kokie elgsenos ir bendravimo ypatumai jus labiausiai domina?
– Pastaruoju metu tyrinėju žmonių savivokos subtilybes, kurios daro įtaką mūsų gyvenimo kokybei.
Tokie jausmai kaip nerimas, kaltė, gėda, pavydas, įvairios nuoskaudos, perdėtas kuklumas, neveiklumas atsispindi žmogaus kasdieniame gyvenime, jo kokybėje.
Per seminarus žmonėms aiškinu, kaip susiformuoja pagrindiniai savivokos tipai, charakterio, elgsenos bei mąstymo bruožai, kokią įtaką savivoka daro visose gyvenimo srityse – nuo asmeninių santykių iki karjeros laimėjimų.
– Ar yra bendražmogiškos elgsenos problemos, kurios neturi sienų ir nacionalinių bruožų? Kokios jos?
– Visos problemos ir rūpesčiai būdingi visiems. Skirtumas tik tas, kokie bruožai labiau būdingi konkrečiai šaliai.
Jūs patys tai daug kartų stebėjote savo gyvenime. Esu tuo įsitikinęs!
Tarkime, drovumas arba perdėtas kuklumas. Jokio skirtumo, kokios tautybės yra žmogus.
Jeigu tik nepasitiki savimi ir drovisi, jis bet kokioje aplinkoje stengsis tarsi pasislėpti.
Tokį žmogų galima atpažinti iš skurdžios mimikos, judesių ribotumo. Viskas vyksta tarsi po uždanga, kad tik niekas jo nepastebėtų.
Ir, kas keisčiausia, jam nepavyksta pasislėpti. Kuo labiau stengiasi, tuo labiau visi atpažįsta kuklų žmogų.
Tiesa, yra žmonių, kurie neturi vadinamojo elgsenos komponento, tam tikro psichologinio kodo.
Išoriškai jie atrodo visiškai normalūs, tačiau kai tenka su kuo nors bendrauti, jiems tai tampa nepakeliama našta ir suteikia milžinišką nepatogumą. Tokių žmonių sutiksite visame pasaulyje.
– Kokių žmonių sutikote viešėdamas Lietuvoje? Gal pastebėjote tik lietuviams būdingų bendravimo ir elgesio bruožų?
– Man teko laimė pabendrauti su labai skirtingais žmonėmis. Turėjau ir dalykinių, ir draugiškų susitikimų prie kavos puodelio, vaikštinėjau po parduotuves, turgų.
Pirmiausia, kas krinta į akis bendraujant su lietuviais, – geranoriškumas. Ir tai teisingas kelias, nes įtartinai žvelgti į kiekvieną be galo sudėtinga, tai vargina. Visur blogus kėslus įtariantys žmonės gyvena apimti nuolatinės įtampos, tikrame vidiniame pragare. Lietuvoje daug iniciatyvių žmonių, lengvai užmezgančių ryšius ir laisvai bendraujančių. Tai, manau, europietiškumo bruožas.
– Kokie dar elgsenos bruožai būdingi lietuviams?
– Sprendžiant iš bendravimo, Lietuvos gyventojus prilyginčiau vakarų europiečiams. Ir ne tik todėl, kad daugelis moka užsienio kalbų, kurios atveria daug bendravimo galimybių. Lietuviams būdinga vidinė laisvė ir nuoširdumas bendraujant.
Prieš atvažiuodamas į Lietuvą perskaičiau daug atsiliepimų žmonių, kurie čia jau lankėsi, todėl perskaičiau ir nemažai blogų straipsnių.
Rusijos viešojoje erdvėje dažnai galima rasti komentarų, esą Lietuvos kavinėse ir restoranuose atsisakoma aptarnauti rusiškai kalbančius lankytojus.
Aš buvau tik Vilniuje, mieste, turinčiame gražią daugiakultūrę istoriją, tad mano patirtis visiškai kitokia.
Pradžioje kalbėdavau angliškai ir, jeigu kas nors pasiteiraudavo, iš kur esu atvykęs, mielai prabildavo rusiškai. Kad tiktai man patogiau būtų!
Vienoje kavinėje teko stebėti sceną, kai padavėja atsisakė aptarnauti akivaizdžiai alkoholio padauginusią kompaniją. Tarpusavyje jie kalbėjo viena europietiškų kalbų.
Tad jokio skirtumo, iš kur esi. Visose šalyse yra pagarbos vertų žmonių ir tokių, kurie menkina savo tautą.
– O kokius elgsenos ypatumus Lietuvos gyventojams patartumėte patobulinti?
– Tobulintina sfera laikyčiau priklausomybę nuo kitų nuomonės.
Pastebėjau, kad daugelis žmonių lengvai pasiduoda kritikai arba pagyroms.
Iš karto akivaizdžiai pasikeičia žmogaus savivoka po kritikos arba gero žodžio. Tai nėra gerai.
Žmogui gyvenimas turėtų būti lengvas – jei kas nors sunku, vadinasi, reikia dirbti su savimi. Tokį teiginį iliustruoja mano mokytojo M.Litvako žodžiai: „Žizn štuka prostaja“ (liet. „Gyvenimas yra paprastas dalykas“). Ir jis visiškai teisus.
– Tai kaip padėti žmonėms susikurti laimingo gyvenimo pagrindus?
– Lietuvoje mane sužavėjo nepaprasta ramybė, tarsi į stalčiukus sudėliotas gyvenimas. Galbūt tai ir klaidinga nuomonė, tačiau ramybė mane lydėjo visą viešnagės laiką.
Nerimo apraiškų nebuvimas tiesiog žavi. Tai nuteikia puikiam darbui. Lietuvoje žmonės gali daug pasiekti.
Visa aplinka tarsi kalba – tu tik dirbk. O juk darbas, mėgstama veikla suteikia laimės pojūtį.
Kai atsiduodi darbui ir atsakingai atlieki savo pareigas, organizmas pradeda gaminti laimės hormonus, tuomet žmogus jaučiasi gerokai laimingesnis.
