Psichoterapeutas Andrius Kaluginas pabandė paaiškinti, kokia tikroji smurto ir agresijos kilmė ir esmė, kodėl ne visi žmonės vienodai agresyvūs, ir kaip veiksmingiausia su šiuo reiškiniu kovoti.
– Iš kur apskritai kyla polinkis į smurtą? Galbūt tai gamtinis savisaugos instinktas, gyvų būtybių kovos už būvį apraiška, ar visgi kažkas įgyto per neteisingą auklėjimą, aplinkos poveikį?
– Pažvelgus labai giliai į žmogaus fiziologiją ir į istoriją, turime pripažinti, kad smurto šaknys yra instinktuose. Smegenyse yra centrai, atsakingi už išgyvenimo instinktą. Tame instinkte užkoduota reakcija „pulk, bėk arba ginkis“.
Todėl agresija ir būna dviejų rūšių: puolamoji, kai žmogus kažką agresyviai puola, arba gynybinė, kai žmogus nuo kažko agresyviai ginasi. Jeigu žmogus puola visur ir visada, pasitelkia fizines priemones, galim sakyti, kad jis yra tiesiog perdėtai agresyvus.
Tačiau psichologine prasme įdomesnis dalykas – agresyvi gynyba, kai žmogaus sąmonė dėl kažkokių priežasčių – psichinių sutrikimų, nuovargio, streso, asmenybės ypatumų, – tam tikrą dirgiklį interpretuoja kaip grėsmę. Tada žmogus taiko agresyvią puolimo taktiką ir tampa agresyvus.
Bet ne visada tie grėsmės dirgikliai yra objektyviai keliantys grėsmę. Tuomet galime sakyti, kad žmogus, interpretuodamas grėsmės šaltinį, perdėtai reaguoja.
– Ar gali būti atvejų, kai agresija yra pateisinama?
– Agresyvumas kare yra pateisinamas, jeigu tu gini savo tėvynę. Agresyvumas pateisinamas, jeigu tu esi sportininkas ir bokso ringe gini savo tėvynės garbę.
Problema tai tampa tada, kai agresyvus elgesys tampa nepateisinamas visuomenės kontekste, kuomet tu peržengi visuomenės priimtų pateisinančių normų ribas. Pavyzdžiui, smurtauji prieš silpnesnį, neįgalųjį, vaiką, naudoji smurtą kartu su socialine, tarnybine padėtimi. Tėvai smurtauja prieš bejėgį vaiką, vyras smurtauja prieš fiziškai silpnesnę moterį. Tai yra nepriimtina, tai – socialinių normų peržengimas.
– Dėl ko kai kuriems žmonėms agresyvumo lygis padidėja labiau, nei kitiems? Kalta visuomenė, auklėjimas, o gal temperamentas?
– Nemažai yra įgimtų dalykų, tai asmenybės ypatumai – čia priklauso ir temperamentas, ir jautrumas stresams, ir bendras žmogaus emocinis fonas. Vieni žmonės būna tiesiog agresyvesni už kitus.
Antra dalis, kuri yra be galo svarbi – vadinamasis socialinis išmokimas. Tai apima, kokioje aplinkoje mes augame, kokius pavyzdžius matome vaikystėje, koks mūsų tėvų, bičiulių, artimos aplinkos elgesys.
Jeigu žmogus auga agresyvioje aplinkoje, jis nuo vaikystės, paauglystės pripranta naudoti agresyvias reakcijas, kurios toje aplinkoje yra norma. Jis išmoksta kumščiais spręsti bet kokias problemas ir klausimus, jam tai tampa natūraliu dalyku. Jis nemoka kitaip elgtis. Kalbėtis ir diskutuoti jam nepriimtina, nes jis to niekada nei bandė, nei darė, nei matė.
– Jeigu agresijos šaknys slypi instinktuose, ar teisinga sakyti, kad smurtas labiau būdingas tiems, kurie menkiau išsilavinę, daugiau vadovaujasi instinktais, nei protu, yra galbūt iš žemesnio socialinio sluoksnio? Ar polinkis į smurtą nepriklauso nuo išsilavinimo ir socialinės padėties?
– Taip interpretuoti galima. Ar yra moksliškai patvirtintos koreliacijos tarp agresyvios elgsenos ir išsilavinimo ir finansinės padėties? Statistika greičiausiai parodys, kad kaimo vietovėse, regionuose problemos kumščiais sprendžiamos dažniau.
Bet nepamirškime kito rodiklio – tuose pačiuose regionuose ir svaigalų vartojimas yra daug didesnis. Kai žmonės dažnai geria, nebesvarbu, kokį jie turi intelektą. Jeigu protelis aptemęs ir esi linkęs į agresiją, gali būti baigęs nors ir penkis universitetus – būdamas girtas automatiškai leisi kumščius.
Įvertinę šiuos du rodiklius galime sakyti, kad žemas išsilavinimo lygis kartu su aukštu alkoholio vartojimo lygiu skatina agresyvų elgesį. Statistika greičiausiai būtent tai parodytų.
Tačiau iš psichoterapinės pusės aš taip griežtai nesiečiau agresyvios elgsenos ir išsilavinimo ar finansinio statuso. Mano psichoterapinė patirtis rodo, kad smurtas, fizinis ir psichologinis, egzistuoja ir itin palankioje socialinėje aplinkoje, tarp žmonių, gyvenančių didžiuosiuose miestuose, išsilavinusių, pasiturinčių. Tiesiog apie jį niekas nekalba, gal tik psichoterapeuto kabinete vienas kitas papasakoja.
– Ar žodinio smurto – įžeidinėjimo, žeminimo, – prigimtis ta pati, kaip fizinio?
– Taip. Ją sąlygiškai galima vadinti gynyba-puolimu. Agresija gali būti pasyvi arba aktyvi, fizinė, bet šiuo atveju raktinis žodis lieka „agresija“.
Pasyvi agresija yra įžeidimas žodžiais, elgesiu, ignoravimas, pašaipos, žeminimai, užgauliojimai, bet tai vis tiek yra agresija. Tik į ją kreipiama mažiau dėmesio, nes ji nėra tokia akivaizdi, kaip fizinė agresija, kurią tu gali pamatuoti per abdukciją, suskaičiuoti sulaužytus šonkaulius.
– Kaip tokiu atveju vertinti vienas kito žeminimą internete – „trolinimą“, persekiojimą, savo aštraus sąmojo demonstravimą, siekiant pažeminti oponentą? Ar tai irgi smurtas ir agresija?
– Šitą atvejį galime taip pat priskirti prie pasyvios agresijos. Tai žodiniai dalykai, nesvarbu, ar raštu, ar garsiai pasakyti. „Trolinimas“ bet kuriuo atveju yra agresija. Tačiau virtuali agresija turi vieną ypatingą savybę. Jos priežastis yra moderni – tai ne tiek senoji instinktyvi gynyba per puolimą, kiek dėmesio sutelkimas į save.
Kaip sakoma, žmogui reikia duonos ir žaidimų. O žaidimai senovės Romoje buvo kraujas – gladiatorių kovos. Taigi, iš esmės reikia maisto ir kraujo. Pažiūrėkime į naujienas – visiems įdomu kraujas metaforine prasme. „Trolinimas“ yra žmonių erzinimas pralieti tą kraują, susiremti virtualioje erdvėje ir taip gauti dėmesio.
Ir tai yra šiuolaikinės visuomenės problema – gilaus vienišumo pojūtis. Ji pasireiškia būtent per pasyvią agresiją virtualioje erdvėje.
– Kartais manoma, kad žodžiais išsidergę asmenys mažiau smurtauja kumščiais. Kiek čia tiesos?
– Yra tokia tendencija: kuo labiau žmogus linkęs į pasyvią agresiją, žodžiais kitus užgaulioja, tuo mažiau jis linkęs į fizinę agresiją. Ir priešingai, jeigu žmogus yra linkęs į fizinę agresiją, jis dažniausiai ilgai nešneka, o iš karto (ar beveik iš karto, po kelių žodžių) trenkia į nosį. Jeigu žmogus daug šneka, daug užgaulioja, mažesnė tikimybė, kad jis padarys fizinę žalą.
– Ar galima sakyti, kad psichologinis smurtas mažiau kenksmingas, nei fizinis?
– Ne, negalima, kategoriškai. Jokiam smurtui išvis negalime taikyti apibūdinimo „mažiau ar daugiau kenksmingas“. Smurtas absoliučiai kenksmingas bet kuriame pavidale. Negalima galvoti, kad geriau aš įžeidinėsiu, bet svarbu, kad žandikaulio nelaužysiu.
Kadangi žmonės yra skirtingi, mes niekada nežinome, su kokio jautrumo asmeniu šnekamės. Vienas žmogus gali labai rimtai įsižeisti dėl juoko forma pasakytos pravardės (storas, plikas), nors kitam tai nubėgs kaip nuo žąsies vanduo. Ir jam ši žodžiu pasakyta strėlė bus daug mirtinesnė už suduotą smūgį.
O kitam – priešingai, tu gali šnekėti, ką nori, bet jeigu suduodi smūgį, taip tu sugriauni jo visą pasitikėjimą savimi, sukeli bejėgiškumo pojūtį. Bet kuriuo atveju, ar pasyvios, ar aktyvios agresijos pasekmės gali būti žlugdančios.
– Ypač mokyklose mėgstama kartoti, kad tas, kuris smurtauja fiziškai ar žodžiais (tyčiojasi), pats yra silpnas, savimi nepasitikintis, kompleksuotas. Ar tai tiesa?
– Negalima vienareikšmiškai sakyti, kad daužosi, žemina, užgaulioja tik nepasitikintys savimi žmonės. Labai dažnai smurtas būna gynybinė reakcija, o ją sukelti gali labai skirtingi dalykai – ar kompleksai, ar žema savivertė, ar priešingai – narcicizmas, egoizmas, savo pranašumo pojūtis.
– Vis dėlto smurtaujantis žmogus kažką gina, dėl kažko jaučiasi nesaugus?
– Jis kažkodėl subjektyviai interpretuoja kitą žmogų kaip grėsmę jam. Smurtaudamas žmogus nori įtvirtinti savo pranašumą prieš kitą. Klausimas, kodėl jis nori įtvirtinti tą pranašumą, kodėl jam neužtenka tik viduje jaustis pranašesniu ir tuo pasitenkinti, o būtina pademonstruoti savo pranašumą? Bet tai jau labai gilūs žmogaus psichologijos klodai.
– Ar nežinant tikrųjų giluminių smurto priežasčių įmanoma rasti efektyvią priemonę prieš jį? Bausmės, moralizavimai, religija? Kas efektyviau?
– Man yra tekę matyti tyrimų, kad žmonės, kurie atranda savo dvasinį kelią, nesvarbu, ar per religiją, ar per kitas dvasines pakraipas, mažiau smurtauja fiziškai. Dvasinis kelias apeliuoja į vertybes. Kuo labiau žmogus laikosi bendražmogiškų vertybių, kuo labiau laikosi toje visuomenėje socialiai priimtinos pozicijos, tuo labiau mažėja smurtas.
Toks žmogus ramiai gyvena, bet kada reikės, jis galės stoti ginti tėvynės mūšio lauke ir būti agresyvus. O su šeima, artimaisiais, vaikais jis vertina taiką, ramybę, meilę. Tad vertybinis ugdymas yra tikrai geras priešnuodis tramdyti agresijai.
Bausmės už agresyvų elgesį – labai retai pasiteisinanti priemonė. Negalima jos visiškai nurašyti, bet 99 proc. atvejų bausmės už parodytą agresiją yra neefektyvios, kadangi bet kuriuo atveju bausmė taip pat yra agresyvus elgesys. Jeigu mes agresija atsakome į agresiją, žmogus supranta, kad viskas taip ir turi būti, šį kartą jis truputį silpnesnis už tą žmogų, kuris jį nubaudė. Pavyzdžiui, už tėvą, už mamą, už mokytoją, už direktorių. Bet jis pamankštins savo psichologinius arba fizinius raumenis kitą kartą atkirs, kai bus tam pasiruošęs.
– Bet žvelgiant į visą visuomenę, vargu ar sutramdytume agresiją, policininkus pakeitę dvasiniais vadovais ir moralizuojančiais mokytojais.
– Jeigu žmogus yra ne asocialus – tada jis be jokių bausmių laikosi priimtų socialinių normų, įtvirtintų baudžiamajame, administraciniame kodekse. Jis neperžengia tos ribos, kad jau reikėtų policijos.
Dauguma vairuotojų paiso Kelių eismo taisyklių ir stengiasi vairuoti neagresyviai. Tačiau jeigu žmogus yra agresyvus ir nepaiso šių taisyklių, jas pažeidžia ir daro tai piktybiškai, tu statyk policininkus ar nestatyk – jis vis tiek tai darys. Tai vertybiniai dalykai. Todėl labai svarbi yra švietimo dalis. Bendražmogiškos vertybės turi būti skiepijamos nuo mažens šeimose, mokyklose, kitoje edukacinėse aplinkoje.
– Kokią matote situaciją Lietuvoje? Ar yra ženklų, kad judama teisinga linkme, stengiantis kovoti su smurtu ir agresija ne per bausmes, o per švietimą ir vertybių ugdymą?
– Kol kas, aišku, yra situacijų, kai be konkretaus baudimo tu niekaip neišsisuksi, žmogus kitaip dar nesupranta. Tačiau stebiu gerų tendencijų, orientuojantis į švietimą, ugdymą, bendravimą. Vykdoma daug gražių projektų mokyklose ir šiaip socialinių projektų. Jau vien šis interviu tą patvirtina, mes apie tai šnekamės, analizuojame. Ši tendencija labai teigiama.
„Rinkis gyvenimą“ – turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
