Kaip geriau suprasti perfekcionistus ir kaip išmokti pasirūpinti savimi, jei toks/ tokia esate? Patarimais dalijasi koučingo specialistė ir kognityvinės elgesio terapijos praktikė Raminta Girdvainė.
Įsisąmonink, kad tobulumo siekimas yra iliuzija.
Apsidairyk aplink – ar matai tobulų žmonių, medžių, pastatų? Ar tikrai yra nors vienas dalykas, kuriam negalėtum sugalvoti pasiūlymų, kaip jį pagerinti? Tobulumas – abstrakcija, baigtinis dalykas, kuris net nelabai egzistuoja, juk viskas nuolat keičiasi. Tobulumo net nelabai rasi gamtoje, o mes, žmonės, to kažkodėl vaikomės.
Kitas dalykas – mes dažniausiai negalime kontroliuoti rezultato (kaip ir daugelio kitų dalykų gyvenime), tad net didelės pastangos nereikš, kad tikrai pasiseks. Tai kam investuoti į tobulumą, kuris egzistuoja tik mūsų galvoje ir sukuria daugiau kančios nei laimės? Mokykis priimti savo ir kitų netobulumą, silpnąsias ir stipriąsias puses. Suprasti, kad gyvenimas susideda iš sėkmių ir nesėkmių, negatyvių ir pozityvių emocijų – ir kitaip nebus, telieka su tuo susitaikyti. Kontroliuok tai, kas priklauso nuo Tavęs, o visa kita – paleisk. Kam investuoti tiek energijos ir laiko ten, kur nieko negali įtakoti ar pakeisti? Tai saviapgaulė, dėl kurios mūsų lūkesčiai dažniausiai nepatenkinami, o tai kelia didžiulį nusivylimą.
Jei negali pakeisti – išmok tuo pasimėgauti. Kam trankyti galvą į duris, kad jos atsidarytų? Yra paprastesnis ir lengvesnis požiūris į gyvenimą.
Atsisakyk kategoriškumo.
Perfekcionistai turi mąstymo klaidą „Viskas arba nieko“, t.y. viską vertina kraštutinumais – juoda arba balta: arba aš labai sėkminga(s) arba visiškai nevykėlis(-ė), arba aš turėsiu savo svajonę arba nieko absoliučiai man nereikia, arba noriu geriausias partnerio, arba tada jau jokio. Geriau pagalvojus – tai visiškai nelogiška. Gyvenime yra daug daugiau spalvų nei juoda ir balta, viskas vyksta/ išsidėlioję skalėje (kontinuume) – vienądien geriau, kitą blogiau. Tad dažniausiai situacija ar savijauta nebūna tik labai gera ar tik labai bloga – tame sutelpa daug skirtingų emocijų ir galimų požiūrių.
Įdomu, kad toks mąstymas ir tobulumo siekimas užkerta kelią pokyčiams. Jei perfekcionistai jaučia, kad jiems neįkandamas aukščiausias laiptelis, kurį jie užsibrėžė – tuomet jie išvis net nepradeda arba ilgai atidėlioja, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, žinant jog perfekcionistai tikrai darbštūs ir atsakingi. Pamėgink kritiškai įvertinti savo „viskas arba nieko“ požiūrį, susigalvoti mažesnių tikslų, kuriuos lengviau pasiektum ir galėtum pasidžiaugti – taip užauginsi motyvaciją didesniems iššūkiams. Geriau daryk netobulai nei nedaryk iš viso – orientuokis į veiksmą, o ne apmąstymus.
Sumažink lūkesčius sau.
Išgirdę šį patarimą paprastai žmonės išsigąsta – jei susimažinsiu lūkesčius, ar nenutiks taip, jog nieko gyvenime nebesieksiu ir nepasieksiu? Baisiausias dalykas perfekcionistams – būti vidutinybe. Tačiau paradoksalu tai, kad jų didžiulis atkaklumas ir darbštumas niekada neleidžia apsiriboti mažais ar vidutiniais rezultatais – net ir mažiau stengiantis jiems vis tiek dažniausiai pavyksta.
Tačiau kai jie nekelia sau didelių reikalavimų ir būtinumo laimėti – sumažėja įtampa, o atsipalaidavę žmonės paprastai pasiekia geresnius rezultatus, juk jie labiau mėgaujasi tuo, ką daro, yra kūrybiškesni, lengviau improvizuoja, mažiau pervargsta – tad yra ir produktyvesni.
Nematuok savo ir kitų vertės pasiekimais.
Perfekcionistai turi trapią savivertę, jie giliai įsitikinę, kad turi pasauliui ir sau įrodyti/ užsidirbti savo vertę atkakliu darbu, pasiekimais, „tobulais“ rezultatais. Jie tiki, kad sulaukę kitų žavėjimosi jie jausis vertingesni, nors išties labai norėtų tiesiog būti mylimi besąlygiškai.
Deja, jie įpratę nuolat matuoti/ lyginti tiek save, tiek kitus – tai sukuria nuolatinį nepasitenkinimą, juk visada gali atsirasti sėkmingesnių, gražesnių, protingesnių, tad ar verta lygintis? Tai absurdiška – kas pasakė, kuriais kriterijais žmonės galėtų būti skirtomi yra geresnius ar prastesnius? Gal kažkam pasiekimai apskritai nėra vertybė – ar jį tai daro blogu žmogumi? Tikrai ne. Visas šis matavimas yra subjektyvus, tad neteisinga ant to statyti visos savo savivertės. Žmogus vertingas savaime.
Išmok save girti ne tik už didelius pasiekimus, bet ir už mažas pergales bei nesėkmes (juk iš jų pasimokei), už tai koks/ kokia esi – už savo būdo savybes, gyvenimo patirtį. Tai suteiks Tau daug daugiau džiaugsmo. Kaip ir kitų mylėjimas nekeliant jiems tokių didelių reikalavimų – su tobulais žmonėmis nesinori draugauti, prie jų baisu „susimauti“. O juk tikrai norime artimo ryšio su kitu ir būti mylimi? Pradėkime nuo savęs.
