Keiksmažodžių nauda: kai žmonės pradėjo keiktis, nebesimėto akmenimis

Ne vienas mūsų atsidūrėme situacijoje, kai į autobusą įlipa keli paaugliai ir pradeda garsiai keiktis. Vieni keleiviai susigūžia ir kenčia, drąsesnis bando raminti įsismaginusius jaunuolius, kyla dar didesnis konfliktas, susierzina visi. O keikiasi ne tik paaugliai, bet ir inteligentai, ir politikai, ir blogi, ir geri žmonės. Kas mums visiems yra? Psichologai sako, kad keiksmažodžiai yra tam tikra žmogaus pykčio iškrova, agresijos proveržis ir kad keiktis neužmušant žmogaus yra sveika.

 Psichologai sako, kad keiksmažodžiai yra tam tikra žmogaus pykčio iškrova, agresijos proveržis ir kad keiktis neužmušant žmogaus yra sveika.<br> 123rf nuotr.
 Psichologai sako, kad keiksmažodžiai yra tam tikra žmogaus pykčio iškrova, agresijos proveržis ir kad keiktis neužmušant žmogaus yra sveika.<br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Dalia Bikauskaitė, ve.lt

Jan 29, 2020, 4:54 PM, atnaujinta Jan 29, 2020, 4:54 PM

Bene labiausiai keiksmažodžiai mane nustebino prieš daugybę metų Atlanto vandenyne žvejybos laive, kai tralų meistras kalbėjosi su ant denio dirbančiais žvejais. Baisesnių rusiškų keiksmažodžių gyvenime neteko girdėti. Pamatęs mano sutrikusį veidą, tralų meistras teisinosi: jeigu jis kalbėtų normalia kalba, žvejai jo tiesiog neišgirstų. Tada pamaniau, kad žmones keiktis verčia sunkus, alinantis darbas.

Keiksmažodžiai – civilizacijos ženklas

Pasak Rasos Kuodytės-Kazielienės, VšĮ Humanizmo centro direktorės, psichologės, visuomenės sveikatos specialistės, Nacionalinės švietimo agentūros psichologės, metodininkės, remiantis elgesio agresyvumo tendencijomis ir psichoanalizės tėvu vadinamo Zigmundo Froido teorija, keiksmažodžiais žmogus išsako savo nepasitenkinimą, pyktį.

„Esame pikti, nes kažkas netenkina mūsų lūkesčių, idėjų, ir mums keiksmažodžiai tiesiog išsprūsta. Taip mes išsiliejame. Pagal Z. Froidą, keiksmažodžiai yra civilizacijos ženklas, nes anksčiau supykę žmonės žudydavo vienas kitą. O kai žmonės pradėjo keiktis, nebesimėtė akmenimis vienas į kitą. Smurtas kyla iš nepasitenkinimo. Civilizacija išmokė mus susivaldyti. Keiksmažodis vis dėlto ne tas pats, kas akmuo ar ginklas,ir juo mes nenužudome kito asmens. Žinoma, jį įžeidžiame, įskaudiname. Keiksmažodžiai yra tam tikra pykčio iškrova, – aiškina psichologė. – Važiuoju su vaiku autobusu. Jis pradeda veblenti, o koks nors pagiringas žmogus pradeda keiktis ant mano vaiko. Suprantu, kad ne mano jėgoms jį sustabdyti. Man patinka, kai įsiterpia kiti žmonės. Vienas vyras jį tiesiog išmetė už pakarpos kitoje stotelėje. Manau, kad tokius dalykus mes turime stabdyti. Lygiai taip pat autobusuose besikeikiantys paaugliai turi būti stabdomi. Jiems turi būti pareikšta, kad bus kviečiama policija. Paaugliai jos bijo, nes ji kreipsis į tėvus, kurie juos nubaus.“

Keikiamasi dėl patirtų traumų

Beje, keiksmažodžiai yra susiję ir su trauminėmis patirtimis. Žmogus pradeda keiktis iš beviltiškumo. Pavyzdžiui, kai motina palaidoja vaikus. „Žmogus supranta, kad pasaulio pakeisti negali, bet jis gali keiktis. Keiktis yra sveika. Jeigu nėra pykčio iškrovos, tai kenkia sveikatai, susergama lėtinėmis ligomis, vystosi depresija.

Keiktis reikia neužmušant žmogaus. Viskas yra gerai, jeigu tai vartojama su saiku ir išlaikomos ribos. Su žmogumi, kuris nuolatos keikiasi, kiti nelabai nori bendrauti“, – sako psichologė.

R. Kuodytės-Kazielienės manymu, pykčiui, norui keiktis įtakos turi ir patirtos traumos. Pavyzdžiui, vaikai, patyrę seksualinę prievartą, net to neprisimindami, būna agresyvūs, pikti arba pradeda nei iš šio, nei iš to keiktis. Tėvai nesupranta kodėl.

„Man teko dirbti su seksualinę prievartą patyrusiais vaikais. Jų keiksmažodžiai parodo, kad jie kažko nebeatsimena, kad kažkas yra užblokuota, tačiau kyla pyktis, reikalinga iškrova. Keiksmažodžiai pasitarnauja kaip geras dalykas traumos atveju. Žmogus išsikeikia, išsirėkia ir jam palengvėja. Dažnai girdime patarimą: „Eik į mišką ir išsirėk.“ Kad žmogus neišprotėtų, turi išrėkti, kas jame susikaupę. Jau geriau, kai žmogus keikiasi, nei tyli, o paskui žudosi. Keiksmažodžiai šiaip sau iš niekur neatsiranda. Keiksmažodis yra tam tikras žmogaus šauksmas“, – sakė psichologė.

Vaikų pyktį gali iššaukti ir mažesni dalykai, pavyzdžiui, mokykloje jį užgavo draugas ir jis supyksta, net nesuprasdamas, kad būtent dėl to kilo tokia emocija. „Suaugęs žmogus žino, kodėl jis yra piktas – susipyko su viršininku ar kt. Jis gali tai verbališkai išsakyti. O vaikai to nesugeba. Mes girdime, kad paaugliai labai daug keikiasi. Vienas dalykas – būna toks bendraamžių būrelis, kuriame visi turi keiktis, bet gali būti keiksmažodžių priežastis ir kita todėl, kad vaikas negali verbalizuoti savo jausmų.

Kaip mes patys bendraujame, kaip kalbame, taip ir mūsų vaikai kalbės. Ką tu gali pasakyti vaikui, kurio tėvai nuolatos keikiasi?“ – klausia R. Kuodytė-Kazielienė.

Jos teigimu, jeigu su paaugliais palaikomas ryšys, jie po kurio laiko nustoja keiktis, bet jeigu jie paliekami gatvėje be dėmesio, jiems imponuoja jos kultūra.

Valstybė nesikeikdama suėda žmogų

Pasak psichologės, žmonių nepasitenkinimas valstybėje, kurioje nekuriama jų gerovė, ypač akivaizdus. Jos žmonės pikti, neramūs, konkuruoja, stumdosi tarpusavyje, pradeda keikti vienas kitą.

Anot R. Kuodytės-Kazielienės, priešingai nei norvegai, lietuviai skundžia vienas kitą. „Lietuviai ne tik keikiasi, bet ir skundžiasi. Jie tai daro ne iš piktos valios, o todėl, kad jiems labai negera. Visą kultūrą šalyje kuria ir mūsų politikai. Žmonės mato, kaip jie tarpusavyje bendrauja ir nepagarbiai elgiasi su turinčiais kitą nuomonę. Kol mes neišsigydysime savo vidinių skaudulių, kol nesuprasime, kad jeigu skauda, pirmiausia reikia spręsti savo problemas, tol nieko nepasieksime.

Vaikams nepakanka sakyti, kad negražu taip kalbėti, jie turi matyti pavyzdį.

Bet jeigu vaikas mato tik piktą visuomenę, kurioje populiarus šūkis „sudorok kitamintį“, ar jis užaugs kitoks? Lietuvoje dėl neteisingumo pojūčio žmonėms kyla labai daug sveikatos problemų. Jeigu žmogus kiekvieną dieną ujamas darbe, jis jaučiasi nesaugus. Visa sistema nukreipta prievartauti žmogų. Lietuvoje nėra saugu gyventi, joje per 10 metų socialinė atskirtis padidėjo 7 proc., todėl tokia didelė emigracija. Pati valstybė, nors ir nesikeikia kaip žmogus, bet ji gali suvalgyti žmogaus gyvenimą, jeigu jis nepatiko kam nors iš aukščiau sėdinčiųjų. Apie tai, kaip keikiasi aukštas pareigas einantys žmonės, mes nekalbame“, – aiškino pašnekovė, kokios yra keiksmažodžių atsiradimo priežastys.

Psichologė sako pastebėjusi, kad ten, kur ramesnė aplinka, pavyzdžiui, Švedijoje, Londone, Indijoje, Vokietijos Niurnbergo miestelyje, kur nėra didelės konkurencijos, skubėjimo, žmonės ramesni, nesigirdi jokių keiksmų. Ji mano, kad jeigu žmogus laimingas, jis nesikeiks.

Labai svarbu ir kultūra, kurioje žmogus augo. Psichologai akcentuoja, kad reikia vaikus gelbėti nuo skurdo ir smurto. „Kartais iš kartos į kartą pereina asociali aplinka. Taip yra visame pasaulyje. Jeigu vaikai gyvena aplinkoje, kur smurtas, narkotikai, alkoholis, jie keikiasi ir jiems tai yra natūralu“, – teigia psichologė.

Mergaitės keikiasi labiau

Pasak psichologės, keiksmažodžiai būdingi įvairioms žmonių grupėms. Pavyzdžiui, bamba, keikiasi ir seni žmonės, nes jie pikti dėl savo sveikatos. Kartais senolius erzina vaikai.

„Senjorų nepasitenkinimas ir nuolatinis bambėjimas, kad ir be keiksmažodžių, irgi problema“, – sakė pašnekovė.

R. Kuodytė-Kazielienė pastebi, kad mergaitės keikiasi labiau, bet jų keiksmažodžiai yra kiek švelnesni nei vaikinų. Pasak jos, moterys apskritai turi daugiau verbalinės agresijos. Vyrai kartais teisinasi, kad moteris privedė prie to, kad jis ją mušė.

„Moterys kandžiojasi žodžiais. Jos vartoja ne keiksmažodžius, bet negražius, vyrą žeminančius žodžius, priekaištus, kurie sukelia psichologinį smurtą. Tai, galima sakyti, irgi yra keiksnojimas“, – mano psichologė.

Pasak jos, keiksmažodžiai gali būti labai įvairūs. Pavyzdžiui, prezidentės pavadinimas Dalyte jai buvo tarsi keiksmažodis, nors iš esmės tai labai gražus žodis. Pasirodo, dar yra ir toks aspektas, kad žodis vienam žmogui gali būti keiksmažodis, o kitam – visai ne.

Socialinis reiškinys

„Keikimasis yra socialinis reiškinys ir visuomenėje jis turi reikšmę. Jei žmogus inteligentas, mes žinome, kaip jis turi atrodyti ir elgtis. Paauglys – dažniausiai maištininkas, žaliai nusidažęs plaukus. Tokios mūsų asociacijos. Visuomenėje yra priimta, kad keiksmažodžiai yra tam tikri uždrausti žodžiai, neatitinkantys jos normų. Žmogus juos vartodamas jaučiasi esąs maištininkas, kažkuo ypatingas, drąsus, įžūlus“, – sako savęs pažinimo ir savireguliacijos centro „Išmokykla“ steigėjas, kaunietis saviugdos treneris Jevgenijus Černyšas.

Anot jo, keikimasis prasideda nuo tada, kai vaikai ima kopijuoti suaugusiuosius. Vaikas vartoja tuos žodžius, net nesuprasdamas jų reikšmės. Jam draudžiama, bet jis nori greičiau prilygti suaugusiajam. Tada ateina paauglystė ir tai dar labiau sustiprėja.

Vėliau žmogus patenka į tam tikrą kompaniją ir elgiasi atitinkamai. „Daug kas priklauso nuo požiūrio. Vienoje gentyje, jeigu vyras pareina parsinešdamas nukirstą galvą, žmona pyksta ant jo, nes kaimynas parnešė tris. Ir ten tai nėra nieko blogo, nes taip yra priimta. Bet mums, civilizuotiems žmonėms, tai baisu“, – sako saviugdos treneris.

Ar galima nustoti keiktis?

J. Černyšas sako sukūręs nemažai savęs ugdymo technikų. Anksčiau jis buvo normalus žmogus – ir keikėsi, ir išgerdavo, bet dabar sau to neleidžia, ir ne todėl, kad jam kažkas uždraudė tai daryti ar nubaudė. Jis tiesiog priėmė sprendimą pats, kad nenori toks būti, ir ieškojo būdų keistis.

„Pirmiausia reikia suprasti, kad yra negatyvūs žodžiai ir energijos. Jeigu mus valdo pozityvi energija, savijauta vienokia, o jeigu negatyvi – nieko nesinori daryti, o jei darai, tai ką nors destruktyvaus. Paskui reikia identifikuoti savyje, kas tavyje sukyla ir kokios priežastys tai iššaukė. Tada po truputį šalinti tas priežastis, kurios kelia blogas emocijas. Žmonės galvoja, kad egzistuoja kokie nors burtažodžiai ar supertechnologijos, pavyzdžiui, pasidėsi ką nors po pagalve, ryte nubusi ir nebesikeiksi. Tai nerealu. Anatolijaus Kašpirovskio laikai jau praėjo“, – sako J. Černyšas.

Saviugdos trenerio teigimu, emocinio intelekto valdymas yra toks pats reiškinys, kaip plaukimas, vairavimas, važiavimas dviračiu, slidinėjimas.

Tai yra įgūdis, kuris lavinamas. Kaip lavinti emocinio intelekto valdymą mūsų niekas nemokė. Bet šiais laikais pasaulis jau daug pažengė ir žmogus pradeda suvokti, kad jis gali save pakeisti. Saviugda yra dabartinio amžiaus naujovė ir tendencija. Bent jau Europoje nebėra badaujančių žmonių. Vos ne pusė jos žmonių nori atsikratyti per didelio svorio.

„Mes gyvename pasakišką gyvenimą, visko turime, bet su savo emocijomis iki šiol nieko nedarėme. Buvo svarbu išgyventi, išmaitinti šeimą. Dabar laikas kitiems dalykams – norui įveikti baimę, neigiamas emocijas“, – sako J. Černyšas.

Saviugdos treneris sako, kad pirmas pagerėjimo proveržis būna po dviejų trijų mėnesių, o visiškai žmogus pradeda save valdyti po metų ar dvejų.

„Tačiau kai tenka dirbti metus, dažnas į tai numoja ranka“, – apgailestavo J. Černyšas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.