„Žmonės dabar turi šiokį tokį aiškumą. Dabar yra karantinas, dabar yra blogai, dabar viskas sustoję. Paradoksalu, tačiau tai teikia savotiško saugumo jausmo. Visi laukiame – visai kaip toje pjesėje „Belaukiant Godo“. Tikimės, kad kai karantinas pasibaigs, viskas bus gerai. Bet tas „gerai“ nebūtinai bus toks, kokį mes įsivaizduojame“, – sako D. Balčiūnienė.
Bet kokiu atveju karantinas į tolesnį gyvenimą atneš daug pokyčių. O kiekvieną pokytį žmogaus psichika nuskaito kaip dalinę netektį, taigi, anot psichologės, pasibaigus šiam etapui kiekvienam iš mūsų teks jį išgedėti.
Keičiasi jausmų paletė
„Asmens sveikatos klinikos“ specialistė atkreipia dėmesį, kad žmonės suvokia situacijos sudėtingumą ir patys stengiasi pasirūpinti savo jausena, tad tik nedidelė dalis atsisako psichologų paslaugų. „Net ir tie žmonės, kurie gyvena ne vieni, išradingai stengiasi atrasti laiko ir erdvės pokalbiui su psichologu. Skambina iš vonios, rūsio, mašinos ar balkono. Dalis netgi džiaugiasi, kad sutaupo laiko kelionei į psichologo kabinetą“, – dalinasi D. Balčiūnienė.
Dauguma žmonių dabar jaučia nerimą: o kas bus ateityje, kaip bus su pinigais, darbu. Anot psichologės, keičiasi ir jausmų paletė. „Pirmą savaitę netikėtai užsidarius namuose galėjo norėtis partneriui perkąsti gerklę, antrą savaitę, kol vaikams dar neprasidėjo nuotolinis mokymasis, dauguma dar tvarkėsi, tačiau trečią jau atsirado daug pakrikimo, kurį lydi apatija. Kuo toliau, tuo įvairesni jausmai mus apima“, – sako psichologė.
Lengviausiai prisitaiko tie, kurių darbinė situacija stabilesnė. Tačiau ir juos gali apimti apatija, pvz., žmogus gali nebeprisiversti net šiukšlių išnešti.
Pažeidžiamiausi dabar yra tie, kurie turi mažiausiai socialinių ryšių. Tokiais gali būti ir tie, kurie gyvena poroje ar šeimoje, bet jaučiasi vieniši. Psichologė atkreipia dėmesį, kad didžiausia pagalba sau šiuo metu – bandymas suvokti kylančius jausmus, dalintis jais su kitais. „Jei žmogus neturi su kuo pasikalbėti, kreiptis pagalbos, jaučiasi vienas, apleistas, neįgalus materialiai – jis jau yra rizikos grupėje“, – sako psichologė.
Anot „Asmens sveikatos klinikos“ specialistės, sunkiau karantiną išgyvena ir tie, kurie yra užsidarę ypač mažoje erdvėje, bei žmonės, kurie labai stipriai orientuoti į ateitį, turi susidarę aiškią viziją bei planą, koks bus gyvenimas. Jie nebegali kontroliuoti situacijos ir išgyvena dvigubą netektį: to, kas buvo, nebėra, o tai, kas bus, irgi pasikeitė.
„Net ir prabėgus kelioms savaitėms, galima sakyti, jog mes vis dar esame šoko, neigimo fazėje. Viruso, kaip ir radiacijos, nesimato, dėl to suvokti viską iki galo gan sunku. Tačiau reikia pasiruošti, kad po to ateis ir daugiau sunkių jausmų: daugiau depresijos, liūdesio, apatijos, baimės. Gali padaugėti ir mirčių dėl emocinės būklės, streso padarinių. Turint omenyje ir įprasta Lietuvos savižudybių statistiką, esame tikrai jautrūs ir linkę jaustis nesaugiai, vieniši, niekam nereikalingi“, – sako psichologė.
Ką gero galime išsinešti iš karantino?
Pasikeitusios aplinkybės moko mus lankstumo. Ko aš noriu ir ką dabar galiu? Nes galiu norėti labai daug, bet realybė yra kitokia, tad dabar metas iš to, ką turiu ir ką galiu, susikurti gerą gyvenimą.
Be to, anot D. Balčiūnienės, dabar daug žmonių perkainoja ir savo vertybes: daugiau laiko praleidžia su šeima, daugiau mato savo vaikus. Dalis supranta, kad pinigų ir ne tiek daug ir reikia, kad jaustųsi laimingi. Nuolatinis bėgimas, statuso vaikymasis, vergavimas prekės ženklams – visa tai dabar mažėja. Daugeliui patinka ir sustiprėjęs bendrystės jausmas – žmonės padeda vieni kitiems, nuperka maisto kaimynams ir pan.
Ji atkreipia dėmesį, kad dabar geras metas išmokti aiškiai struktūruoti laiką, apibrėžti ribas: susitarti su kitais šeimos nariais, kada kas ką daro, nespausti savęs, kad nesusitvarkote su darbais, jei įmanoma, pasiskirti laiką „ne ilgiau kaip“. Nedirbti savaitgalį. Svarbu – kiekvieną dieną rasti bent penkioliką minučių sau, pvz., išeiti į lauką. Buvimas lauke vengiant kontakto su kitais žmonėmis, labai padeda psichologiškai.
