Karantinas keičia kasdienybę. Tai – situacija, kuri ypatinga dėl savo masto ir didelio neapibrėžtumo.
Vilnietis psichologas Paulius Rakštikas neslepia, kad bet koks pokytis kasdienybėje kelia įtampą, todėl žmonės sunkiai emociškai keičia darbus, gyvenamąją vietą ar profesiją.
Bet karantinas nesitaiko prie mūsų individualumo, todėl šį reiškinį visi išgyvename skirtingai. Lengviau tiems, kurie iki karantino mokėjo greičiau priimti sprendimus, prisitaikyti prie kintančių aplinkybių.
– Kokius jausmus kelia karantinas? – paklausiau psichologo P.Rakštiko.
– Karantinas, kaip netikėtas sukrėtimas, turi panašumų į kitus skaudžius išgyvenimus – gedėjimo stadijos gali padėti suvokti tai, kurioje stadijoje esate.
Toks palyginimas padeda suprasti, kad žmonės panašiai išgyvena ir susidūrę su rimta krize. Visi susiduriame su tomis pačiomis stadijomis – neigimu, pykčiu, derybomis, depresija, susitaikymu. Kuo greičiau pereisime prie susitaikymo ir realios situacijos priėmimo, tuo greičiau nustosime kentėti.
– Kokie požymiai rodo, kad žmonės jau pavargo nuo karantino?
– Vieni žmonės tampa dirglūs, pradeda nesisaugoti arba nuvertinti situaciją, taip tarsi nukreipdami vidinį nepasitenkinimą į aplinką, ignoruodami padėties rimtumą.
Bet viskas gali būti priešingai – kai kurie žmonės vis labiau užsisklendžia, susikausto ir atsiradusį pasyvumą tarsi nurašo karantinui.
Darbas namuose yra iššūkis, ypač tiems, kurie anksčiau nėra taip dirbę.
Net jei darbas yra mėgstamas, jo zona turi būti atskirta nuo poilsio zonos. Darbas neturi užgožti bendravimo su artimaisiais, o jei viskas susimaišo, nukenčia ir kitos sritys.
Karantinas yra išbandymas ir santykiams – tiek porų, tiek tėvų ir vaikų. Daug kas ieško naujų modelių, nes praleidžia kartu daug laiko. Sunkumai akivaizdesni tiems, kurių santykiai dar iki karantino buvo įtempti.
Gera žinia galbūt yra ta, kad galime priimti šią situaciją kaip ilgai atidėliotą, galime skirti daugiau laiko kokybiškiems pokalbiams, apmąstyti santykius ir susikurti naujas taisykles, kurios padės, kai nebeliks karantino.
– Kuo pavojinga lėtinė įtampa? Kaip nerimas dėl sveikatos ir baimė užsikrėsti gali paveikti žmonių įpročius ir kasdienį gyvenimą? Kodėl silpsta imunitetas?
– Emocinė įtampa ir nuolatinis vidutinio dydžio stresas yra pavojingesnis nei stiprūs momentiniai išgyvenimai. Nors organizmas tarsi prisitaiko prie nuolatinės įtampos ir geba ją ištverti, šis prisitaikymas sekina ir gali vėliau susargdinti.
Emociškai išsekintas žmogus pasidaro imlesnis įvairioms infekcijoms, gali paūmėti autoimuninės ligos. Ypač tada, kai jausdami įtampą žmonės gyvena savaites, mėnesius, o kartais ištisus metus.
Nuolatinė emocinė įtampa, netikrumas dėl ateities gali keisti žmonių bendravimą, kai nesinori su niekuo susitikinėti, fizinį aktyvumą, kurio norisi vis mažiau, sveikas darbo ir poilsio režimo proporcijas.
Vadinasi, yra kompleksas priežasčių, dėl kurių nukenčia imunitetas, užsisuka neigiamų patirčių ratas.
– Kokiais būdais įmanoma susidoroti su stresu, nemiga? Nuo ko reikėtų pradėti?
– Nenorėkime susidoroti su stresu, nes stresas mums primena, kad esame gyvi. Geriau klauskime savęs, ko šis stresas gali išmokyti, kaip jį galima panaudoti arba kaip sumažinti.
Tokie klausimai bus gera pradžia padėti sau. Emocinei sveikatai svarbi įvairių gyvenimo sričių pusiausvyra – miegas, mityba, fizinis aktyvumas, santykiai, darbas, poilsis.
Dar nesutikau žmogaus, kurio gyvenime viskas idealiai derėtų, nes harmonija yra labiau siekiamybė, o ne nuolatinė situacija.
Tad klauskime savęs ir aiškinkimės, kuri sritis labiausiai nukenčia dėl karantino, ir ieškokime sprendimų.
Numalšinti bendravimo alkį padeda technologijos, fiziniam aktyvumui dairykimės įvairių galimybių ir namuose, tobulindami santykius kurkime naujus modelius, taisykles ir dienotvarkę, ieškokime naujų poilsio ir pomėgių formų.
O vienas didžiausių iššūkių – gal išdrįsime kaip tik dabar kokybiškai keisti tai, kam anksčiau niekada neradome stiprybės?
