Pasaulyje koronaviruso protrūkis daugeliui sukėlė streso. Tai ekstremali situacija, į kurią žmonės reaguoja skirtingai.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medicinos psichologė Evelina Sabaitytė tikino, kad sunku parengti universalių patarimų, kurie tiktų visiems.
Daliai žmonių, kurie dėl lėtinių ligų iki karantino jautėsi pažeidžiami, ilgainiui baimė užsikrėsti gali sustiprėti.
Krizių ir katastrofų specialistai žino, kad įvykus nelaimei reikia kuo greičiau pašalinti nukentėjusiuosius iš įvykio vietos ir paskirti jiems kokį nors vaidmenį.
Kiekvienas žmogus krizės metu nori būti reikalingas.
Turėdamas savo darbą ar kokią nors veiklą jis įprasmina save, o tai užima smegenis, todėl mažėja nerimas, žmogus jaučiasi kuriantis pridėtinę vertę.
Psichologė E.Sabaitytė patarė ne tik savo klientams, bet ir nukentėjusiems karantino metu ieškoti būdų, kurie padėtų jaustis reikalingiems ir naudingiems.
Šią temą palietusi Santaros klinikų socialinių tinklų paskyroje psichologė E.Sabaitytė priminė, kad nedidelis stresas tarsi sutelkia organizmą, o nuolatinis nerimas kenkia.
– Kaip susidoroti su prieštaringomis emocijomis ir padėti sau?
– Pandemija visuomenei – vienas didžiausių iššūkių, kurio niekas nesitikėjo ir nesiruošė. Emocijų kalneliai, kai vieną dieną norisi ranka numoti į koronaviruso grėsmę, o kitą dieną baisu net iš namų išeiti, būdingi daugeliui.
Panašiai elgiasi žmonės, sužinoję apie sunkią ligą. Iš pradžių kyla šokas, tada norisi viską paneigti, kyla pyktis, liūdesys ir tik perėję visas šias emocijas sugebame priimti situaciją tokią, kokia yra, ir ieškome būdų, kaip ištverti.
Naujos karantino taisyklės sukėlė tam tikrą pasipriešinimą, nes pakeitė įprastą gyvenimo būdą. Žmonės ėmė piktintis, kad pažeidžiamos jų teisės, o tai sukėlė pyktį.
Tačiau pyktis yra nuostabiausia emocija, kurią turi žmogus. Daugelis tai girdėdami sutrinka, nes nuo vaikystės buvo mokomi, kad pykti negražu, negarbinga ir žema. Bet pyktis duotas tam, kad žmogus sugebėtų sukaupti energiją, kuri būtina norint pakeisti situaciją arba joje išbūti.
Išgyvendami pyktį ir nukreipdami tinkama linkme galime ieškoti naujų išraiškos būdų, išmokti naujų dalykų. Išmokome naujai planuoti kasdienybę.
Jei rudenį sulauksime antrosios koronaviruso bangos, turėsime kur kas geresnę patirtį, kaip su ja tvarkytis.
– Kada nerimas jau būna liguistas?
– Nerimas – sveikas būdas reaguoti į situaciją. Jis gali būti pagrįstas ir nepagrįstas. Koronavirusas yra neapčiuopiamas, bet mes nuolat galvojame, kad jis gali būti šalia mūsų. Normalu, kad tai sukelia nerimą, įtampą ir baimę. Maža to – nerimas didina budrumą, norą rūpintis savimi.
Tačiau užsitęsęs nerimas tampa savęs kankinimu, pradedame daugiau iš savęs reikalauti, nei reikia, todėl turime pasverti, kiek nerimas realus. Kita vertus, baimė sujungia mūsų instinktus, todėl galėsime pasijusti ramiau ir pasitikti antrąją bangą.
– Ar pandemija davė kokios nors naudos?
– Tuo nė kiek neabejoju. Per karantiną daugelis tapome kulinarais, dizaineriais, siuvėjais ir visų galų meistrais. Iki karantino galėjome skųstis, kad trūksta laiko, negalime skirti dėmesio tam tikriems dalykams. Pandemija mums padovanojo laiko.
Kitas klausimas, ar sugebėjome pamatyti tokią galimybę ir ją įvertinti. Kurie sugebėjo įžvelgti tokią galimybę ir ja pasinaudoti, pasijuto apdovanoti.
Iš savo pacientų esu išgirdusi ne vieną prisipažinimą – atradau tiek daug dalykų, kuriuos seniai buvau užmetęs, supratau, kad ne tik pajamos yra gyvenimo tikslas, esu reikalingas savo vaikams, ėmiau skaityti knygas, kurioms anksčiau neturėjau laiko.
Jei nepatyrėme tokių skaudžių praradimų kaip finansiniai nuostoliai, darbo netekimas, artimųjų mirtis, galėjome grįžti prie esminių vertybių. O tai mus papildė ir sustiprino kaip žmones.
– Kodėl psichikos sveikatos specialistai įspėja, kad gali būti ilgalaikių karantino pasekmių?
– Dirbdama su rizikos grupės žmonėmis, onkologiniais ligoniais, manau, kad vėliau dalis jų gali susidurti su vadinamuoju potrauminio streso sindromu. Tai emocinis sutrikimas, kai nuolat atsikartoja baimė užsikrėsti, susirgti.
Įvairiomis lėtinėmis ligomis sergantys žmonės ir taip jaučiasi pažeidžiami, o karantino metu nuolat buvo kalbama apie tai, kad jie priklauso rizikos grupei.
Norėdami jais pasirūpinti, akcentavome dar didesnį jų pažeidžiamumą ir nuolat primindavome, kad jie turi likti namuose, vengti bendravimo.
Nors ateityje rizika užsikrėsti gali sumažėti, tokie žmonės gali ir toliau labai jautriai reaguoti. Gali būti ilgalaikių emocinių pasekmių. Laimė, su jomis įmanoma susitvarkyti – juk yra būdų, kaip padėti tokiems žmonėms.
– Kada reikėtų susirūpinti emocine būkle?
– Dalis psichologų kalba apie klinikinius simptomus, depresiją, nerimą, bet yra kur kas paprastesnių būdų suprasti, kad kažkas ne taip.
Daugeliui pacientų patariu: kai pradėsite jaustis ne savimi, kai ateis jausmas, kai nebežinosite, ką daryti, tai yra ženklas, kad reikia ieškoti pagalbos. Yra ir daugiau negalavimų, rodančių, kad reikia pagalbos, – sumažėjęs apetitas, nemiga, liūdesys, sumažėjęs domėjimasis tuo, kas anksčiau teikdavo džiaugsmo, neramumo ir baimės jausmas.
Kai svyra rankos, nebėra jėgų, nesinori nieko daryti, vadinasi, atėjo metas sustoti ir paklausti savęs, kas iš tikrųjų vyksta.
Studijos universitete mane išmokė, kad kiekvienas žmogus turi visko, ko jam reikia, kad sugebėtų ištverti krizę. Mes, psichologai, tampame tarsi veidrodžiais, kurie padeda pamatyti žmonėms, kuo jie stiprūs, tačiau negalime pateikti sėkmės formulės ar duoti stebuklingos tabletės.
– Kokie yra pagalbos sau būdai? Nuo ko pradėti?
– Galime kalbėti apie teorinius principus, kaip padėti sau – yra nemažai mokslinės literatūros. Aš mėgstu pradėti nuo vadinamosios greitosios pagalbos sau.
Pirmiausia turime fiziškai pasitraukti iš situacijos, kuri trikdo, pavyzdžiui, norint nutraukti įkyrių minčių srautą, galima atsistoti, nueiti nusiplauti rankas, palįsti po dušu, duoti kūnui darbo, kad jis atsibustų ir pradėtų mąstyti tarsi iš kitos pusės. Taip pat padeda įvairūs atsipalaidavimo pratimai, pavyzdžiui, kvėpavimo, tinka ir fizinis krūvis, nes jo metu išsiskiria vadinamieji laimės hormonai endomorfinai.
Dar patariu vadinamąjį trijų žingsnių savęs skenavimą. Pirmas žingsnis – apžiūrėti savo kūną, ar su juo viskas gerai, ar jis sotus, išsimiegojęs, ar šiltai aprengtas, ar jam ne per karšta.
Antras žingsnis – keliauti prie savo minčių ir klausti savęs, apie ką aš galvoju.
Jei atkapstau, kad yra kažkokia mintis, kuri neduoda ramybės, galima ją užrašyti ant popieriaus, o šalia pateikti argumentus, kurie ją patvirtina, taip pat argumentus, kurie ją paneigia.
Patikėkite, toks pratimas suteikia šiek tiek ramybės, stabilumo ir padeda suvaldyti mintis.
Trečias žingsnis – valdyti jausmus. Nėra nereikalingų jausmų, jie visi būtini, kad galėtume gyventi sveikai.
Bet turime leisti jausmui nuveikti savo darbą, mes jo neturime užspausti, sumažinti ar išdidinti. Jausmai neturi savo buveinės, jie ateina ir nueina, o tada jaučiame palengvėjimą.
Jausmai užsilieka tik tada, kai juos pamaitiname savo mintimis. Vadinasi, jei žmogus jaučiasi negerai, turi išsiaiškinti, apie ką galvoja.
Dar vienas svarbus dalykas – įprasminimo jausmas. Kiekvienas žmogus turi rasti būdų, kaip jaustis reikalingam.
Jei tai pavyks, kur kas geriau pasijus ne vienas. Juk nuolat žiūrint televizijos žinias, skaitant pranešimus apie užsikrėtusius ir mirusius žmones kyla nerimas.
Vadinasi, turime riboti informacijos srautą ir ryžtingiau veikti, išlaikyti kasdienybės rutiną, suplanuoti dieną taip, kad reguliariai valgytume, tuo pačiu metu eitume miegoti, nes būtina laikytis darbo ir poilsio režimo. Turime neužmiršti meilės sau.
Sindromą sukelia nuolatiniai stresai
Potrauminio streso sindromas – emocinis sutrikimas, kuris gali pasireikšti kaip reakcija į fizinį smurtą, seksualinę prievartą, karo baisumus, įvairių rūšių katastrofas, stichines nelaimes.
Šį sindromą sukeliantys stresai būna susiję su mirties baime, siaubu, beviltiškumu. Būdingas požymis – pasikartojantys trauminiai efektai.
Kenčiantiems nuo potrauminio streso sindromo sunku sutelkti dėmesį, sutrinka atmintis, miegas, vystosi perdėtas dirglumas, emocinis bukumas ar fiziniai sutrikimai.
