Viceministras džiaugėsi, kad situacija politikoje keičiasi: „Jei prieš keletą dešimtmečių buvo gajus stereotipas, kad moteris aukštojoje politikoje yra išimtis, o ne taisyklė, kad dėl politinės karjeros moteriai reikėtų paaukoti šeimą ir vaikus bei kovoti negailestingoje politinėje arenoje, tai šiandien aš manau ir tikiuosi, kad Europoje tai nebėra tiesa.“
A.Pranckevičius pastebėjo, kad šiandien tapo normalu ir natūralu, kad moterys užima pačius aukščiausius postus vyriausybėse, parlamentuose ir kitur. Anot viceministro, politika nėra jokia išimtis nuo verslo ar bet kurios kitos srities – įvairovė sukuria daug stipresnes komandas.
„Kuo komanda yra įvairesnė, tuo ji stipresnė. Kuo universitetas, miestas, organizacija ar valstybė yra įvairesnė – tuo ji yra stipresnė. Pamenu savo buvusio vadovo Martino Schulzo komandą, kurioje tarp 16 žmonių turėjome 11 skirtingų tautybių, o vyrų ir moterų buvo po tiek pat. Turėjome ir labai jaunus, entuziastingus pareigūnus ir jau daug patyrusius, netoli pensijos esančius žmones, kurie buvo labai išmintingi. Aš žavėjausi, kaip tokia įvairovė sukūrė be galo stiprią komandą ir kaip M. Shulcas sąmoningai skyrė dėmesio tai įvairovei pasiekti. Jis tai padarė ne dėl to, kad parašyta, jog yra gerai taip balansuoti, o dėl to, kad jis norėjo gerai dirbti, būti pats stipriausias Europos Parlamento pirmininkas istorijoje ir toks ir tapo. Ir dėl to ir lyčių lygybė yra tokia svarbi, nes visi įnešame skirtingus požiūrius, patirtį ir įgūdžius. Manau, kad įvairovės nebuvimas yra ydingas. Kur dominuoja vien tik vyrai ar vien tik moterys – nieko gero, o kur yra įvairovė tarp lyčių ir bendras sutelktas darbas, ten mes dažniausiai sugebame įgalinti visus ir rasti stiprybę“, – kalbėjo A. Pranckevičius.
Trys bruožai, būdingi politikėms
Savo pranešime viceministras išskyrė ir tris bruožus, kuriais žavisi, stebėdamas politikes lyderes.
„Visų pirma, tai kantrybė ir ištvermė. Ir čia iškart man prieš akis iškyla Angela Merkel, kuri, būdama vienoje svarbiausių ES lyderių pozicijų, demonstravo fantastišką kantrybę klausytis ir išklausyti, išsėdėti be galo ilgas derybas: ar tai būtų dėl „Brexit“, Graikijos skolų ar 2015 m. migracijos krizės, kuri pačią A. Merkel palietė labai asmeniškai. Visose tose derybose kanclerė Merkel buvo beveik paskutinė, kuri pakilo nuo stalo, visose jose ji demonstravo nerealią kantrybę ir ištvermę, ne tik fiziškai, bet ir morališkai, psichologiškai. Visose jose ji nedemonstravo Vokietijos stiprybės, nors visur ten atstovavo pačią stipriausią Europos ekonomiką ir politiškai stipriausią valstybę, tačiau ji visų pirma išklausydavo kitus prie stalo, ypatingai mažesnes ir vidutines valstybes, ir tik tada kalbėdavo pati“, – sakė A. Pranckevičius. Anot viceministro, A. Merkel visada stengdavosi vokišką poziciją ne primesti kitiems, bet vokiškoje pozicijoje kiek įmanoma atspindėti visų interesus, rasti kompromisą ir jau vėliau kalbėti taip, kad ta vokiškoji pozicija dažniausiai ir tapdavo tuo aukso viduriu bei sprendimu.
„Aš žavėjausi būtent tokia lyderyste, kuri yra telkianti, o ne skaldanti. Mes Briuselyje kartais juokaujame, kad kai A. Merkel galvoja apie Vokietiją, ji visų pirma galvoja apie Europą – kas bus gerai Europai, tas bus gerai ir Vokietijai. Kai E. Macronas galvoja apie Europą, jis visų pirma galvoja apie Prancūziją, kaip Prancūzijos interesai bus atspindėti Europoje, ir kaip Prancūzija žibės toje šviesoje. Todėl jis diskusiją pradeda nuo idėjos, pasiūlo dažnai romantišką, idealistišką, provokuojančią idėją, bet po to stebisi, kad niekas neseka paskui, kad visi kritikuoja ir yra skeptiški. Nes tai nėra telkianti lyderystė, telkianti lyderystė yra būtent A. Merkel pavyzdys. Tai laiko ir kantrybės išklausyti bei suprasti visus turėjimas, tai gebėjimas rasti sprendimą, kur visi gali save atspindėti, kur visi gali jaustis jo autoriais, o ne, kad tas sprendimas yra jiems primestas“, – sakė viceministras.
Antras bruožas – konsensuso paieška ir diplomatija. „Man į galvą ateina dabartinė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. Ji perėmė vadovavimą labai sudėtingu laikotarpiu. Niekas nežinojo, kad vos po kelių mėnesių pasaulį užklups pandemija ir jos naują komandą iš esmės apibūdins pandemija ir atsakas į ją. Aš stebėjau, kaip ji į tai reaguoja, kaip buria krizinę komandą, bando sutelkti, kiek daug kantrybės ir ištvermės išgyventi tą periodą ji turi. Mačiau, kiek daug ji pastangų dėjo ieškodama konsensuso tarp visų, rodydama didžiulę diplomatiją“, – kalbėjo A. Pranckevičius.
Viceministro manymu, Ursulai von der Leyen padėjo ir jos pačios asmeninė istorija. „Ji yra ES simbolis, žmogus, kuris gimė būtent Briuselyje, vokiečio, Europos komisijos pareigūno šeimoje. Jos tėvas buvo pirmasis Europos komisijos konkurencijos departamento generalinis direktorius iš Vokietijos. Jų namuose kiekvieną vakarą prie vakarienės stalo diskutuodavo įvairūs komisarai ir aukšti Europos pareigūnai. Ji jau nuo mažumės kalbėjo keletu kalbų, studijavo skirtingose šalyse, 16 metų praleido su A. Merkel jos vyriausybėje, ir kuri tapo pirmąja moterimi Europos komisijos vadove. Ji paneigė stereotipą, kad reikia aukoti kažką vardan karjeros politikoje, ji yra 7 vaikų motina. Man ji – labai įkvepiantis pavyzdys.“
Trečia – ryžtas ir sugebėjimas laikytis prisiimto sprendimo. „Aišku, yra ir vyrų, kurie tai daro, bet aš stebėjau, kaip moterys dažnai tą daro efektyviau. Verta paminėti mūsų buvusią prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri yra ryžto ir sugebėjimo daryti sprendimus bei jų laikytis pavyzdys. Bet taip pat yra ir tokių pavyzdžių kaip Margaret Thatcher, kuri iki šiol laikoma labai kontroversiška figūra, labai kritikuojama ir gerbiama tuo pačiu, tačiau kuri niekada nebuvo populistė, niekada nebandė apeliuoti į žemiausius visuomenės instinktus ir nuomones. Kuri yra pasakiusi: įtikink minią, kuri paskui tave eis, o ne bandyk sekti paskui ją. Priimti sprendimą ir jo laikytis bei įgyvendinti iki galo – labai svarbu politikoje. Ir reikalauja daug ryžto.“
