– Ar visus pomėgius ir aistras galima paversti pelno šaltiniu?
– Jei tiki idėja, kad norint niekada nedirbti, reikia paversti savo pomėgį darbu – taip. Priėmus sprendimą monetizuoti mėgstamą veiklą ir taikant versle reikalingus žingsnius, bet koks hobis gali tapti pajamų šaltiniu. Galima pragyventi iš papuošalų kūrimo, rankdarbių, tapybos, sąmoningo kvėpavimo, juoko terapijos ir bet kurios kitos mėgstamos veiklos.
– Nuo ko reikėtų pradėti?
– Pirmiausia reikia priimti sprendimą, kokią mėgstamą veiklą norime monetizuoti. Tada įgyti pakankamai žinių, kad šia veikla galėtume užsiimti profesionaliai. Sukurti savo paslaugą ar produktą, prekinį ženklą ir pasiūlyti jį pasauliui.
– Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduriama pomėgį siekiant paversti pragyvenimo šaltiniu?
– Pirmiausia atsiranda emocinių kliūčių. Daugumai sunku pinigais įvertinti savo veiklą: „kaip imti pinigus, jei man malonu tuo užsiimti?“. Dažnai būna sudėtinga įsivertinti kaštus, kurie reikalingi produktui ar paslaugai sukurti. Ypač nevertiname savo laiko. Pavyzdžiui, portretui nutapyti gali prireikti kelių dienų ar net savaitės, tačiau kartais jis nekainuoja daugiau 100 eurų.
Į kainą turėtume įskaičiuoti laiką ir dėmesį, kurį skyrėme tobulindamiesi, išlaidas, kurias patyrėme ieškodami kliento ir pirkdami priemones. Jei norime pragyventi iš mėgstamos veiklos, turime įveikti emocinį iššūkį ir nusistatyti realią produkto ar paslaugos kainą – kiek investavau ir kiek man turi sugrįžti, kad galėčiau tęsti savo veiklą, ją atlikti profesionaliai ir rasti klientų.
– Vis dar nemaža dalis visuomenės gyvena pagal standartus – mokykla, universitetas, samdomas darbas pagal profesiją. Kodėl tai tinka ne visiems?
– Nemažai universitetus baigusių žmonių sako, kad studijos jiems nieko nedavė. Manau, kad taip sakyti neteisinga. Viskas, ką mes darome ir kur esame, kaupia asmeninės patirties bagažą. Išsilavinimas yra labai reikšmingas ne tik profesinių žinių prasme. Studijuojant sutikti dėstytojai, studentai neišvengiamai keičia mūsų pasaulio matymą, plečia akiratį. Niekada nesumenkinčiau išsilavinimo, nes jis formuoja žmogaus asmenybę ir suteikia galimybę savirealizacijai. Tiesiog gal tuo metu nesuvokiame, kaip įgytos žinios ir patirtys pravers ateityje. Žvelgiant iš šiandienos taško, viskas, ką nuveikiau iki sprendimo aistrą praversti pragyvenimo šaltiniu, man praverčia.
– Kaip atpažinti, kad samdomas darbas mums netinka?
– Supratimas ateina per patirtį. Tačiau aš nelinkusi supriešinti samdomo ir savarankiško darbo. Jie vienas kitą papildo, o samdomas darbas jaunam žmogui suteikia pirminę profesinę patirtį, išmoko, kaip elgtis skirtingose situacijoje, supažindina su verslo užkulisiais, leidžia pasibandyti save skirtingose pozicijose. Taip pat dirbant samdomą darbą, galima susitelkti tik į vieną sritį, siekti joje meistriškumo, kol už kitas atsakingi yra kiti darbuotojai. Manau, kad samdomas darbas yra puiki galimybė pasitreniruoti, įgyti tam tikrų įgūdžių, perprasti kas veikia ir kas ne, surasti mentorių tarp vadovų ar kolegų. Tai pravers, jei priimsi sprendimą dirbti savarankiškai.
Problema atsiranda tada, kai žmogaus samdomas darbas netenkina, bet jis nestabteli pamąstyti, kodėl netenkina, ir nepriima sprendimo kažką keisti. Daugybė žmonių nepradeda dirbti savarankiškai, nes žino, kad teks prisiimti atsakomybę už viską – nuo pat idėjos iki pinigų atsiradimo sąskaitoje. Ryžto trūkumas priverčia dar kurį laiką (o kartais ir visą gyvenimą) sėdėti samdomoje pozicijoje ir nepradėti dirbti sau. Blogai, kai tau tai nepatinka, bet imti pokyčių nesiryžti.
– Kokių asmeninių savybių reikia savarankiškam darbui? Ar tikrai svarbu būti versliam?
– Verslumas nėra užkuoduotas genetiškai, jo galima išmokti. Mano nuomone, šalia drąsos, pasitikėjimo auginimo ir profesinių žinių labai svarbią vietą užima komunikabilumas. Bendrauti tikrai reikės: siūlant paslaugą, komunikuojant su būsimais klientais, atliekant nedidelį rinkos tyrimą, kai prieš pradėdami veiklą apsiklausinėjame, ar tokia paslauga arba produktas būtų aktualus, ir kt. Nuo gebėjimo bendrauti labai daug kas priklauso. Tiesa, intravertai neturėtų baimintis, nes komunikabilumą galimą ištreniruoti.
– „WoW University“ Gamma klubo paskaitose perspėjate ir apie pavojus, kurie iškyla hobį verčiat darbu. Kokie jie?
– Pagrindinis pavojus – kad mėgstama veikla nebeteiks tiek malonumo. Dirbant savarankiškai, pačiam tenka atlikti visus reikalingus žingsnius: vienus darome su džiaugsmu ir lengvai, o kiti sekasi sudėtingiau, reikia prisiversti, norisi atidėlioti. Čia reikalingas sprendimas – tam tikrus darbus deleguoti kitiems. Galbūt samdyti išorinę komandą arba burti vidinę – kurti nedidelę įmonę. Svarbiausia dirbant savarankiškai yra suvokti, kad dalis veiklos gali būti labai panaši į darbą, bet galiausiai vis tiek turime galimybę užsiimti tuo, ko trokštame, įgyvendinti kūrybines idėjas. Taigi, mūsų tikslas – gyventi iš mėgstamos veiklos – yra įgyvendintas.
Dar vienas pavojus – uždirbti per mažai arba apsisunkinti save. Reikia suprasti, kad uždarbis, nebūdamas pagrindiniu mūsų veiklos tikslu, vis tiek yra labai svarbus. Be pinigų negalėsime tobulėti, investuoti į prekių ar paslaugų kokybę, užsiimti marketingu ir kt. Reiktų nenuvertinti savęs ir atsikratyti stereotipo, kad darbas turi būti sunkus. Jei mums lengva ir malonu dirbti savo darbą, tai nereiškia, kad jis turėtų būti mažiau vertinamas.
– Kaip atrasti savo stipriąsias puses, gebėjimus, į kuriuos reiktų koncentruotis ieškant veiklos, kurią galime monetizuoti?
– Tie vidiniai perliukai yra mūsų sukaupta patirtis, įgūdžiai, pomėgiai, asmeninės savybės. Išgryninti juos gali padėti savirefleksija, bendravimas su žmonėmis, žvilgsnis iš šalies, praktiniai užsiėmimai, karjeros konsultacijos. Įvairiuose saviugdos, mentorytės seminaruose atliekamos užduotys bei asmenybės testai padeda išskirti stipriausias savybes, į kurias reiktų susitelkti. Labai naudinga žinoti, kuria kryptimi eiti – taip sutaupysime ir laiko, ir pinigų.
– Kodėl svarbu dirbti mėgstamą darbą?
– Sakoma, kad gyvenimas be darbo yra kaip paveikslas be rėmo. Darbas mus tarsi įrėmina, bet tas rėmas gali būti toks, kokį pasirinksime. Du trečdalius savo gyvenimo pradirbame ir, jei užsiimama mėgstama veikla, nelaukiame pensijos, nes norime kuo ilgiau būti darbo rinkoje ir siūlyti savo paslaugas. Mėgstamas darbas suteikia savirealizaciją, dovanoja teigiamas emocijas. Nesvarbu, ar dirbame samdomą darbą, esame įmonės įkūrėja, ar hobį paverčiame darbu. Jei profesinė veikla mums tinka, ji kasdien augina, jaučiamės save realizavę, gyvenantys prasmingą profesinį gyvenimą. Kai žmogui patinka tai, kuo jis užsiima, tai jaučia ir klientai. Visai kitas jausmas pirkti prekę ar paslaugą iš žmogaus, kuris tuo užsiima su ugnele. Tos ugnelės visiems labai linkiu.
