Kauno apskrities vyrų krizių centro vadovė psichologė yra pastebėjusi, kad pastaruoju metu emocinės paramos vis labiau reikia vyrams. Jos iniciatyva įsteigtos telefoninės Vyrų linijos specialistai sulaukia vyrų skambučių iš visos Lietuvos.
Vyrai kenčia, kai moterys juos žemina, kritikuoja, tyčiojasi netgi girdint vaikams. Taip griaunamas ir vyro, kaip tėvo, autoritetas.
Žmonos bambėjimas, nuolatinis nepasitenkinimas, kad vyras per mažai rūpinasi šeima, neskiria dėmesio jai, gali sukelti sunkią depresiją, netgi minčių apie savižudybę.
– Ar dažniau į psichologus kreipiasi jauni darbingo amžiaus žmonės, ar pensininkai? – paklausėme Kauno apskrities vyrų krizių centro vadovės D.Bubnienės.
– Kreipiasi įvairaus amžiaus vyrai. Sunkumai įvairiausi, pavyzdžiui, šeima turi banko paskolą, viskas brangsta, o vyro verslas stringa dėl pandemijos, užklumpa įvairios sveikatos ar tarpusavio santykių bėdos.
Pagalbos prireikia ir studentams, o vyriausias asmuo, kuris kreipėsi dėl konsultacijos, buvo gerokai per 80 metų vyras, kurio šeimoje iškilo bendravimo sunkumų su žmona ir vaikais. Krizes patiriantys vyrai vis dažniau ieško emocinės paramos.
– Ar jūsų vadovaujamas krizių centras skirtas tik vyrams, ar gali kreiptis ir moterys?
– Kiek leidžia mūsų galimybės, konsultuojame ir moteris, bet labiau orientuojamės į pagalbą vyrams.
Dažnai pasitaiko atvejų, kai sunerimusios dėl savo vyro, sūnaus ar brolio pagalbos ieško moterys.
– Kaip atsitiko, kad stiprioji lytis tapo silpnoji?
– Nenorėčiau vartoti tokių sąvokų skirtingoms lytims. Manau, yra gerai, jei susidūrę su sunkumais vyrai neužsidaro savyje, ieško profesionalios pagalbos. Kai kurie jų prisipažįsta, kad anksčiau niekada nebuvo susimąstę apie tai, kad išdrįs ieškoti psichologo.
Ne vienas jų prisipažino, kad konsultacijos padeda pažvelgti į save iš šalies, todėl prasiplečia galimybės suvaldyti psichologinę krizę. Manau, yra gerai, kai vyrai nebijo išsakyti savo emocijų ir pasirodyti silpni. Ir mes apie tai kalbame kaip apie stiprybę.
– Ar tiesa, kad permainų metu moterys lengviau prisitaiko nei vyrai?
– Nebūtinai gebėjimas prisitaikyti priklauso nuo lyties. Tačiau vyrai jaučiasi kur kas vienišesni, jeigu nemoka išsakyti savo jausmų. Toks negebėjimas kalbėtis gali didinti susvetimėjimą ir atskirtį, nes nesidalijantieji jausmais netenka galimybės sulaukti grįžtamojo ryšio, emocinės paramos iš savo artimųjų. Pastaruoju metu vyrai vis drąsiau kreipiasi pagalbos, todėl nelieka užribyje.
– Dažnai kalbama, kad karantinas neprisidėjo prie geresnio psichologinio klimato šeimoje. Yra duomenų, kad psichologinis ir fizinis smurtas tarp keturių sienų tik didėja. Ar jūsų klientams smurtas yra dažna tema?
– Vyrai pas mus neretai išsako su smurtu artimoje aplinkoje susijusius dalykus. Kai kurie jų smurtą patiria patys, kiti smurtauja prieš šeimos narius.
Pandemija ir karantinas sukėlė papildomos įtampos, streso, nerimo, atsirado nesaugumo pojūtis, apskritai pablogėjo emocinė psichologinė būsena.
Per mažai uždirbu, per mažai skiriu laiko šeimai ir vaikams, per mažai dalijuosi savo išgyvenimais – panašūs skundai nėra reti. Vyrai prisipažįsta, kad jaučiasi įvaryti į kampą jiems keliamų reikalavimų.
– Jei vyrai tampa smurto aukomis, kaip jie randa išeitį?
– Jiems, kaip ir moterims, nėra lengva išsivaduoti iš smurtinių santykių, palikti žmogų, kuris smurtauja. Ir dėl įvaizdžio, ir dėl vaikų, finansinių dalykų. Fizinis smurtas įvardijamas lengviau, daug sudėtingiau atpažinti psichologinio smurto požymius.
Konsultuodama pastebėjau, kad kalbėdami apie sudėtingus santykius šeimoje ir patirtą psichologinį smurtą vyrai vėliau ir patys suabejoja, ar iš tikrųjų tokius santykius galima vadinti smurto apraiškomis.
– Ar savo praktikoje dažnai matote verkiančius vyrus?
– Tai nėra retas reiškinys, vienkartinių nosinaičių visada turime ant lentynos. Vyrai taip pat verkia, kai pasakoja apie patiriamus sunkumus. Būna ir taip, kad sukilus emocijoms pradeda virpėti balsas, drebėti rankos, jie jaučiasi sutrikę ir nematantys išeities.
– Ar smurtaujantys vyrai prisiima atsakomybę už savo elgesį?
– Įvairiai. Kai kurie prisiima iškart. Kiti bando kaltinti antrąją pusę. Kai kada tiesiog gėda prisipažinti padarius blogų dalykų.
– Ar pasitaiko savižudiškų ketinimų turinčių klientų?
– Taip. Nėra lengva kalbėti su žmogumi, praradusiu prasmę ir tikėjimą. Vis dėlto skatiname ateiti ir kalbėtis apie tai. Namiškiai gali nieko nežinoti apie jo dvasines kančias ir net nusivylimą gyvenimu. Kai vyras nuolat jaučiasi apatiškas, susilpnėja jo valia ir noras ką nors keisti, kaltė dažnai suverčiama tik blogai nuotaikai, esą blogam charakteriui, nors tai gali būti depresijos ženklas.
Todėl vyrą geriau palydėti pas gydytoją, o ne koneveikti jį dėl nevalyvumo, apsileidimo ar nenoro rūpintis savimi.
Vis dar manoma, kad tikri vyrai neverkia. Pavargę nuo konfliktų jie griebiasi kraštutinės, nepateisinamos priemonės – savižudybės.
Svarbiausia tokius vyrus įtikinti, kad jie išsipasakotų, neužsisklęstų su skausminga drama viduje, nes pasekmės gali būti labai sunkios.
Vyrai dažniausiai skausmingai ir impulsyviai reaguoja į tikrą ar tariamą partnerės neištikimybę. Užvaldytas pykčio vyras gali smogti, net sumušti moterį, o po to graužtis, net puola į neviltį suvokęs savo veiksmų beprasmiškumą.
– Kaip išvengti krizių šeimoje? Kaip turėtų elgtis moterys?
– Gerus santykius turi kurti abi pusės, tai priklauso nuo to, kiek jie įdės pastangų į šį darbą.
Vyrams yra atviros Kauno apskrities vyrų krizių centro durys, turime ir pagalbą telefonu – Vyrų liniją, kuri veikia visoje šalyje.
