Džiaugsmas, įniršis, liūdesys – jausmai, kurie formuoja mūsų gyvenimą. Be jų nebūtume tie, kas esame. Bet tradicinėje medicinoje jausmai neturi, šmaikščiai sakant, geros reputacijos. Jais negalima pasitikėti, jie per mažai konkretūs ir kiekvienas jaučia kitaip.
Specialistų teigimu, kasdieniame gyvenime neįvertiname savo jausmų svarbos – būdami sveiki ar sirgdami. Pozityvus požiūris į savo emocijas yra svarbi sąlyga ne tik likti sveikiems. Tai – raktas į savigydą.
Emocijų specialistės Carlottos Welding nuomone, vis mažiau stengiamasi įsigilinti ir pažinti savo jausmus, juos įvertinti ir tuomet nuspręsti, ką daryti toliau. Kodėl atsainus požiūris kenkia ir kodėl būtina labiau gilintis į savo jausmus – šiomis temomis Berlyne (Vokietija) dirbanti gyvenimo būdo trenerė C.Welding rašo savo knygoje „Fuhlen lernen“ („Mokytis jausti“).
Viena pagrindinių autorės minčių – kad vis dažniau nebesuprantame savo jausmų. Vakarų pasaulyje įsigali izoliacijos ir vienatvės tendencija. Tai būdinga jau paaugliams, kurie prisipažįsta, kad patiria mažiau džiaugsmo nei jų bendraamžiai prieš 20 metų.
Tai itin pasireiškia tapus suaugusiu žmogumi: vis labiau stiprėja mažos šeimos tendencija. Nebeliko tvirtų giminystės ryšių: dažnai šeima – vienas ar du vaikai ir tėvai arba tik tėvai. Dėl to turime mažiau bendravimo patirties ir sektinų pavyzdžių – tarsi atsiduriame ribotų galimybių pažinti jausmus ir išmokti juos suprasti stovykloje.
Knygos autorė teigia, kad anksčiau buvusios didelės šeimos turėjo svarbią reikšmę emocinio gyvenimo suvokimui. Kuo vienišesnis ir labiau izoliuotas žmogus – o tai dabar pasitaiko vis dažniau – tuo sunkiau jis gali susitvarkyti su tuo, kas vyksta jo viduje.
Jausmai tam tikru mastu – žmogaus elgesio orientyrai. Užuot įsigilinę į streso, įtampos, tuštumos, beprasmiškumo, liūdesio ar neveiklumo priežastis ir padarę atitinkamas išvadas, su tuo susitaikome.
Susitaikome su tuo, kad dirbame darbą, kuris nepatinka, toleruojame pašlijusius partnerystės santykius, kuriuos dar labiau klibina dėl vaikų patiriamas stresas. Dažnai tiesiog tik džiaugiamasi, kad diena jau praėjo. Bet tai nėra normalu.
C.Welding išskiria šešis bazinius visiems būdingus jausmus: džiaugsmą, nustebimą, baimę, liūdesį, susierzinimą ir pasibjaurėjimą. Psichoanalitikė Hilary Jacobs Hendel dar įvardija ir septintą – seksualinį susijaudinimą.
Visi baziniai jausmai yra vienodai svarbūs, nes visada užtikrina išgyvenimą. Pavyzdžiui, nustebimas turi įspėjamąją funkciją. Akmenuotoje gatvėje pamačius parkritusį žmogų nustembama. Bet juk tuomet atidžiau žiūrima po savo kojomis. Pamačius vilką bėgama, nes apima baimės jausmas.
Bet ir liūdesys turi evoliucinį psichologinį paaiškinimą, nes šis jausmas padeda pažinti paguodą, pasijusti bendruomenės nariu ir gali suteikti ramybę.
Kai kurie jausmai šiais laikais nepageidaujami, kaip antai įniršis. Tai reiškia, kad neturime prarasti savo jausmų kontrolės.
Esame visuomenės nariai, todėl nuolat privalome būti veiklūs ir darbingi. Įniršis – trukdys, nes lemia socialinių žmonių santykių konfrontaciją.
Šis jausmas – grėsmė sistemai, kuri dieną ir naktį turi likti veiksminga. Įniršis mažiau būdingas moterims, nes tai nedera su kultūriniu dailiosios lyties paveikslu.
Dažnai moteris neparodo savo įniršio, jį pakeičia švelnesniais jausmais, pavyzdžiui, liūdesiu. Juk nusiminusi, prislėgta kolegė priimtina socialiniu požiūriu, ją galima užjausti. Ji galbūt nervina, bet neužkerta kelio kitiems aplinkinių jausmams kaip žmogus, apimtas įniršio.
Gal dabar esame labiau linkę į negatyvius jausmus, nes patiriame daug streso? Gal visais laikais žmonės buvo vienodai laimingi ar nelaimingi?
C.Welding įsitikinimu, dabar procentine išraiška nelaimingų žmonių galbūt tiek pat kiek anksčiau, bet šiais laikais dažniau esame paliekami vieni su savo jausmais.
Ar dabar kreipiamės į dvasininką, kaip būdavo anksčiau, kuris išklauso ir atleidžia visas klaidas? Ir nesvarbu, kaip atrodo šis ritualas, bet tai buvo bent emocinė kančių „gaudyklė“.
Nejaugi negalima susitvarkyti vienam?
Ne, nes daugelis to neišmokome vaikystėje, nes to neišmoko ir tėvai. Tad nieko nuostabaus, kad suaugęs žmogus dažnai jaučiasi bejėgis.
Bet esama ir geros žinios: tie, kurie nori, gali išmokti! Esama daug pagalbininkų – knygų, ekspertų. Laimei, vizitas pas psichologą ar gyvenimo būdo specialistą dabar nesulaukia pašaipos ar neigiamo požiūrio.
Specialistai pastebėjo požiūrio į emocijas pokytį, prasidėjusį maždaug prieš 30 metų. Tai reiškia, kad tik tuomet emocijos tapo tyrinėjimo objektu.
Apie psichinę sveikatą ir psichikos ligas dabar kalbama daug daugiau ir atviriau nei prieš daugelį metų. Gerai, kai nevengiama garsiai prabilti apie depresiją ar valgymo sutrikimus.
Bet yra ir viena bėda – dažnai save laikome pernelyg svarbiais. Per didelis noras stebėti save, atkreipti aplinkinių dėmesį ir rodyti nereikšmingiausias savo gyvenimo akimirkas gali virsti liguista meile sau – narcisizmu. Tai ryškiai atskleidžia socialinės medijos, pirmiausia instagramas.
Nuolatinis savęs stebėjimas ir perdėtas dėmesys savajam „aš“ kenkia žmonių tarpusavio santykiams, nes niekas nenori bendrauti su tuo, kuris įsimylėjęs save. Negana to, toks žmogus nėra laimingas. Juk negalima išsivaduoti iš savo jausmų kreipiant dėmesį tik į save.
Pastarojo meto bėda – koronaviruso pandemija – pakeitė jausmus. Žmonės turi dar mažiau socialinių kontaktų – nebesusitinka su bičiuliais, neišsipasakoja, nepasiguodžia dėl nesėkmių. Tai kelia didžiulę įtampą tiems, kurie gyvena vieni ir vakarus buvo įpratę leisti su draugais.
Įveikti problemas padeda ir terapija, ir rašymas
- Vokietijos atlikėja, 2010-ųjų „Eurovizijos“ konkurso nugalėtoja Lena Meyer-Landrut (30 m.) prieš keletą metų nutraukė savo muzikos albumo įrašinėjimą, nes sušlubavo jos psichikos sveikata.
„Ilgą laiką jaučiausi taip, lyg būčiau įstumta į tunelį, buvau praradusi save, gyvenau kažkieno kito gyvenimą“, – interviu sakė dainininkė.
L.Meyer-Landrut dažnai užplūsdavo liūdesys, ji jautėsi išsekusi ir dėl to padarė pertrauką savo karjeroje. Atlikėja sako, kad atrasti kelią į savąjį „aš“ buvo sunku, nes ji yra profesionalė, kuriai negatyvias mintis būtina nuslopinti.
- Prieš daugelį metų vokiečių aktorė Christina Hecke (42 m.), knygos „Mal ehrlich: mein Blick hinter unser Leben“ („Atvirai: mano žvilgsnis į mūsų gyvenimą“) autorė, nusprendė labiau įsiklausyti į savo poreikius, net jei jie ją erzina.
- Buvusi vaikų žvaigždė, amerikiečių aktorė Alyson Stone (28 m.) kenčia nuo aleksitimijos – nesugebėjimo žodžiu pašnekovui išreikšti savo emocijų, suprasti kito asmens jausmus. Ši psichologinė problema – pažinimo ir emocijų išsiderinimas – dažnai pastebima per vėlai arba visai nepastebima.
- Amerikiečių aktorė Kerry Washington (44 m.), išgarsėjusi krizių valdymo ekspertės vaidmeniu ABC dramos seriale „Skandalas“ („Scandal“), susidūrė su valgymo sutrikimų problema.
„Valgymas padėjo slopinti nemalonumus ir neigiamas emocijas. Valgiau viską, kas pakliuvo po ranka“, – sako K.Washington.
Suvaldyti nenumaldomą potraukį prie maisto aktorei padėjo terapija.
- Režisierė Doris Dorrie (66 m.) po sutuoktinio mirties savo jausmus išliejo knygoje „Gyventi, rašyti, kvėpuoti“. Būtent rašymas, kaip sako vokiečių kino režisierė, padėjo išgyventi mylimo žmogaus netektį.
- Savo biografijoje Vokietijos aktorė Annabelle Mandeng (50 m.) atskleidė skaudžius įvykius, paženklinusius jos gyvenimą. Ji prisipažįsta, kad buvo sunku atskleisti savo išgyvenimus, bet tai buvo savotiška terapija.
Aktorė, rašydama apie savo gyvenimą daugelyje šalių ir įvairius skaudžius įvykius, galėjo nuslopinti tai, kas ją jaudino.
- Būdamas 19-os aktorius Timas Wilde (52 m.) mėgino pabėgti iš buvusios socialistinės Vokietijos – VDR. Bet bandymas nepavyko ir jis atsidūrė „Stasi“ (Valstybės saugumo ministerijos) kalėjime.
Dėl to vėliau aktoriui buvo skirtas gydymas. „Medikai patarė rūpintis dvasine savijauta. Man padėjo autogeninės (savitaigos) treniruotės, tuo užsiimu 30 metų. Dabar su „App Store“ programėle“, – sako T.Wilde.
- Holivudo žvaigždę Gwyneth Paltrow (49 m.) gimus antram vaikui užklupo depresija.
„Buvau tarsi zombis. Negalėjau nieko jausti, neturėjau jokio ryšio su kūdikiu. Tai buvo siaubinga. Dėl to taip svarbu apie tai kalbėti“, – sako G.Paltrow.
Parengė Ona Kacėnaitė
