Advento ir Kalėdų tradicijos: virusas sustiprina švenčių prasmę

Senos kalėdinio laikotarpio tradicijos dabar atitiktų karantiną. Juk iki koronaviruso pandemijos didžiąsias metų šventes pasitikdavome maišais pirkdami dovanas, šėldami trankios muzikos koncertuose, ruošdami kalnus vaišių, o protėviams toks šventimas atrodytų kaip tradicijų niekinimas. Kaip reikėtų gyventi per adventą ir švęsti Kalėdas?

L.Anglickienė namuose puoselėja kalėdinę tradiciją kasmet kepti imbierinį namelį.
L.Anglickienė namuose puoselėja kalėdinę tradiciją kasmet kepti imbierinį namelį.
L.Anglickienė namuose puoselėja kalėdinę tradiciją kasmet kepti imbierinį namelį.
L.Anglickienė namuose puoselėja kalėdinę tradiciją kasmet kepti imbierinį namelį.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Dec 2, 2021, 1:05 PM, atnaujinta Dec 2, 2021, 1:05 PM

Dažnai apgailestaujama, kad anksčiau buvo švenčiama prasmingiau, turiningiau, o dabar – nykiau. Pamirštame, kad tos senosios švenčių tradicijos buvo būdingos žemdirbiams, agrarinis ūkis buvo svarbus didžiajai daliai visuomenės, kuri turėjo savo darbų ciklą, bendruomeninį gyvenimo būdą, su gyvenamu laikotarpiu susijusius poreikius, siekius, norus.

„Laikai pasikeitė, pasikeitėme ir mes. Šiuo metu gyvenantys žmonės iš kaimo yra persikraustę į miestus, todėl turime išmokti savęs negraužti, negailėti „tų senų gerų laikų“ ir susikurti mums svarbias ir prasmingas šeimos tradicijas.

Aišku, iš senųjų paimdami tai, kas mums atrodo tinkama ir pritaikoma, kas mus džiugina ir suteikia prasmės“, – patikino Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedros vedėja Laima Anglickienė.

Tyrimai rodo, kad dar daug šeimų yra išlaikiusios nemažai senųjų tradicijų ar sukūrusios naujų, bet joms labai smagių ir prasmingų, pavyzdžiui, keičiasi dovanomis – vienas žmogus tikslingai perka ar savo rankomis padaro dovaną konkrečiam šeimos nariui – seneliui, tėvui ar seseriai. Dovanos pagal susitarimą gali būti tam tikros tematikos, nebūtinai brangios. Netikėta, asmeninius poreikius atitinkanti dovana suteikia džiaugsmo tiek dovanotojui, tiek apdovanotajam.

Pastaraisiais metais išpopuliarėjo tiek Kūčių, tiek šv.Kalėdų dienomis žaidžiami įvairūs stalo žaidimai, suburiantys smagiai pasibūti visą šeimą.

– Didžiosios metų šventės daugelio šios kartos žmonių laukiamos dėl dovanų pirkimo, šurmulio kalėdinėse miestų mugėse, popmuzikos koncertuose, namų puošimo, vaišių ruošimo. Tačiau adventas – tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų laikas iki Kalėdų – skirtas ne linksmybėms. Ko šiuo laikotarpiu negalima daryti? – paklausiau etnologės L.Anglickienės.

Adventas – keturių savaičių rimties ir susikaupimo laikotarpis. Įprastai jis prasidėdavo nuo Šv.Andriejaus dienos (lapkričio 30 d.) ir trukdavo iki Kalėdų. Oficialusis Romos katalikų advento laikotarpis trunka nuo 22 iki 28 dienų ir priklausomai nuo to, kada pasitaiko sekmadienis, prasideda tarp lapkričio 27 ir gruodžio 3 dienos.

Advento metu visi krikščionys laukia kūdikėlio Kristaus atėjimo į šį pasaulį šventės. Šiuo laiku galiojo draudimas linksmintis, tačiau suvaržymai nebuvo tokie griežti kaip per gavėnią. Iki Pirmojo pasaulinio karo advento laikotarpiu visoje Lietuvoje kaimo gyventojai rinkdavosi bendrai vakaroti. Susirinkę vyresnieji šnekučiuodavosi, dirbdavo kai kuriuos darbus, žaisdavo kortomis.

Senoliai pasakodavo vaikams apie sutiktus vaiduoklius ir velnius, o jaunimas pramogaudavo žaisdamas įvairius žaidimus – eidavo ratelius, dalindavo žiedą, mušdavo žiužį (susuktą skarinį).

Tarpukariu bendri kaimo vakarojimai sparčiai nyko. Ilgiausiai vakarojimo tradicija išsilaikė Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Dzūkai advento vakarojimo metu ne tik žaisdavo žaidimus, bet ir dainuodavo advento dainas, kurias vadino giesmėmis. Per adventą buvo laikomasi ir pasninko.

Advento laikas buvo laikomas palankiu įvairiems spėjimams ir burtams. Buvo susilaikoma ir nuo kai kurių darbų. Pavyzdžiui, kaimo gyventojai nepildavo pagalvių, nes tikėjo, kad varnos žąsyčius ir kitus naminius paukščius išnešios, nekirpdavo avių, nes kito kirpimo vilnos būsiančios kietos ir šiurkščios.

Seniau Kūčių ir Kalėdų laikotarpis, žiemos saulėgrįža žymėjo vienų metų pabaigą ir kitų pradžią. Sausio 1-ąją švenčiami Naujieji metai išpopuliarėjo tik sovietmečiu, kai jie turėjo pakeisti savo prasme vienas svarbiausių tiek ikikrikščioniškame, tiek ir krikščioniškame kalendoriuje Kūčių ir Kalėdų šventes.

– Kūčios – Kalėdų išvakarėse, gruodžio 24-ąją, švenčiama šventė. Dabar tai paprastai yra šeimos ar artimiausių draugų vakarienė. Ar mūsų senoliai prie Kūčių stalo kviesdavosi kaimynus, gimines ar vienišus žmones? Kas šiais laikais praplėtė Kūčių vakarienės supratimą?

– Prie Kūčių stalo susėsdavo visa šeima. Tradicinėje visuomenėje ją sudarė kelios kartos: vaikai, tėvai, seneliai. Tais atvejais, kai sąlygos neleisdavo susirinkti visai šeimai (tarnaujant kariuomenėje, išvykus į tolimą kelionę), šeimos bendrumas būdavo pabrėžiamas išsiunčiant negalinčiam atvykti šeimos nariui dalį prie Kūčių stalo laužyto kalėdaičio.

Net XX amžiaus pradžios tradicijoje kaimo gyventojai savo mirusius artimuosius suvokė esant kaip vienos gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenės narius. Per Kūčių vaišes dėmesys mirusiems protėviams pastebimas jau ruošiant Kūčių stalą.

Jei namuose tais metais būdavo miręs šeimos narys, jo vieta prie stalo būdavo paliekama neužimta, jam būdavo padedama lėkštė ir ant stalo apverstas šaukštas. Prieš pradėdami valgyti Kūčių vakarienę namiškiai prisimindavo mirusius artimuosius.

Aiškiausiai mirusių protėvių kultą atspindi paprotys, kai nakčiai buvo paliekamas nenukraustytas Kūčių stalas. Tikėta, kad naktį vaišintis ateina mirusiųjų vėlės. Šių papročių ir dabar laikosi kai kurios lietuvių šeimos.

Visoje Lietuvoje Kūčių ir Kalėdų šventinio ciklo dienomis būdavo vaišinami nepasiturintys kaimo gyventojai, elgetos. Laikantys bites nešdavo medaus neturtingiems senukams tikėdami, kad priešingu atveju nesiseks bitininkauti.

Per Kalėdas maisto būdavo nešama ir pavargėliams prie bažnyčios.

Su mirusiųjų pasauliu siejosi ir kitos svetimųjų vaišinimo formos. Ūkininkai dažnai kviesdavo drauge valgyti Kūčių vakarienės vienišus, nepasiturinčius kaimynus. Taip elgtis juos vertė tikėjimas, kad Kūčias turi valgyti porinis skaičius žmonių, nes kitaip mirusieji atliekamą (neporinį) gali išsivesti su savimi. Panašiai buvo tikima, kad Kūčių dieną į namus užklydęs praeivis ar elgeta būtinai turi būti pakviestas valgyti Kūčių.

– Ar anksčiau pirmą Kalėdų dieną būdavo mandagu eiti į svečius?

– Kalėdos – viena didžiausių krikščioniškojo pasaulio švenčių, Jėzaus Kristaus gimimo diena. Kalėdos švenčiamos kelias dienas. Pagal bažnytinę liturgiją šventės kulminacija – Kalėdų nakties ar ankstyvo rytmečio vadinamosios Bernelių, arba Piemenėlių, mišios. Tačiau kalendoriuje kur kas svarbesnė antroji Kalėdų (Šv.Stepono) diena, kurią einama į svečius, lankomi giminės ir artimieji, prasidėdavo įvairios kaimo jaunimo linksmybės.

Pirmąją Kalėdų dieną neaptiksime ryškesnių apeigų, išskyrus vaišes, tačiau reikšmingumu pastarosios neprilygo Kūčių vakarienei. Kaip ir per visas svarbiausias šventes, laikytasi tam tikros maginės praktikos. Pavyzdžiui, pasibaigus rytinėms pamaldoms kaimo gyventojai skubėdavo kuo greičiau grįžti namo.

Tikėdavo, kad kas pirmas grįš namo iš Piemenėlių mišių, tas pirmas kitąmet nueis nuo laukų, tai yra pabaigs visus ūkio darbus. Pagal į svečius atėjusių žmonių skaičių ar lytį burdavo ūkio sėkmę arba ėriukų, kurių atsives avys, skaičių.

Pirmąją Kalėdų dieną šeima praleisdavo namie, o antrąją keliaudavo aplankyti artimųjų ir giminių. Nuo antrosios Kalėdų dienos kaime prasidėdavo šventinių linksmybių metas: jaunimas rengdavo vakarėlius, o Šiaurės Rytų Lietuvoje po kaimus vaikščiodavo persirengėliai. Linksmybių metas tęsdavosi visą tarpušventį, iki pat Trijų karalių, sausio 6-osios.

Ir dabar, nors svečiuojamasi ir pirmąją Kalėdų dieną, kaip ir anksčiau, pirmoji diena labiau išlieka šeimos šventė, o į svečius vykstama dažniausiai antrąją dieną.

Per Kalėdas žmonės daugiau bendrauja, sveikina vieni kitus su švente telefonu arba per kitas dabar populiarias bendravimo platformas, vyksta į svečius ir patys juos priima namuose.

– Kada tradiciškai teikiamos Kalėdų dovanos – po Kūčių vakarienės ar pirmąją Kalėdų dieną?

– Kalėdų dovanos Lietuvoje yra labai nesena tradicija. Etnologai teigia, kad XX amžiaus pradžioje ėmė plisti vaikų apdovanojimo tradicija, po Pirmojo pasaulinio karo kai kur dovanomis pradėjo keistis ir suaugusieji.

Tiesa, ne visi vaikai, o tuo labiau suaugusieji, dovanų sulaukdavo ir po Antrojo pasaulinio karo. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje dovanomis keičiamasi arba jos įteikiamos po Kūčių vakarienės arba pirmosios Kalėdų dienos rytą. Dovanojimo laiko pasirinkimas priklauso nuo susiformavusių vidinių šeimos tradicijų.

– Kokių vaišių reikėtų neštis einant į svečius per Kalėdas?

– Šiomis dienomis mūsų visų stalai lūžta nuo gausių vaišių, tačiau einant į svečius tinka neštis savo iškepto pyrago, kitų ilgiau galinčių stovėti saldumynų ar patiekalų, kurie būtų suvalgomi ir vėliau.

– Vieniems atrodo, jog svarbiausia nepamiršti kam nors nupirkti dovanos, kitiems – kad būtina per Kalėdas paskambinti giminėms, pažįstamiems ir juos pasveikinti su šventėmis, užuot tai padarius socialiniuose tinkluose ar telefonu išsiuntus žinutę, treti vis dėlto renkasi atsiriboti nuo švenčių ir pailsėti namuose, o gal net šiltuosiuose kraštuose. Ką būtų prasmingiausia padaryti per Kalėdas?

– Kalėdos šiuo metu tebėra itin populiarios ir drauge su Kūčiomis sudaro neatskiriamą šventinį ciklą. Bet abi šios dienos šiek tiek skirtingos savo svoriu.

Ir šiais laikais Kūčios yra laikomos svarbesnėmis, išlaikė dar daug senųjų tradicijų. Kalėdos – svarbi šventė, bet Lietuvoje ji švenčiama šiek tiek ramiau ir turi mažiau veiksmo.

Vis dėlto galime pastebėti, kad iki mūsų dienų išliko daug senųjų Kūčių tradicijų elementų. Žmonės būtinai stengiasi praleisti Kūčių vakarą su savo šeima – ruošiama dvylikos patiekalų pasninko vakarienė, ant stalo daugelis vis dar deda šieno, stalą užtiesia balta staltiese, puošiama eglutė, jeigu dar nebuvo papuošta iki tol.

Vakare susėdus prie šventiškai paruošto Kūčių stalo prisimenami mirę ar dėl objektyvių priežasčių prie Kūčių stalo drauge nesantys artimieji, laužomas kalėdaitis, valgomi specifiniai Kūčių patiekalai, stengiamasi paragauti visų 12 paruoštų valgių.

Po vakarienės vaikai ar merginos dažnai ir šiais laikais buria, kai kurie žmonės vėlai vakare eina į šv.Kalėdų nakties mišias arba stebi jas per televizorių. Kalėdų dieną valgomi gausūs šventiški pusryčiai su prabangesniais mėsos patiekalais, pyragais ir saldumynais.

Tikintieji Kalėdų rytą ar dieną eina į bažnyčią, žmonės išeina pasivaikščioti prie miestų ir miestelių aikštėse papuoštų eglučių. Per Kalėdas žmonės daugiau bendrauja, sveikina vieni kitus su švente, vyksta į svečius ir patys juos priima namuose.

Prasmingiausia, ką mes padarome per šventes, yra tai, kad susiburiame šeimomis, giminių ir draugų rateliuose, taip dovanodami vieni kitiems savo laiką, dėmesį, prisimindami gražiausias praėjusių metų dienas. Tai turbūt pati prasmingiausia dovana, kurios niekaip neužgoš materialios dovanos.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.