Kai kuriuos sudėtingus išgyvenimus, kurių metu kyla grėsmė gyvybei, lydi potrauminio streso sindromas, apsunkinantis gyvenimą ilgesniam laikui. Tai gresia ir tuomet, kai trauma patiriama, susidūrus su smurtu artimoje aplinkoje.
Vilnietė Aistė (vardas pakeistas) pasakojo su savo vyru praleidusi iš viso aštuonerius metus, iš kurių pirmieji dveji buvo puikūs, bene geriausi metai jos gyvenime, dar vieni ar dveji – neblogi, o likusieji – pilni barnių, nuolatinės įtampos ir grėsmės nuojautos.
Pati Aistė augo nedarnioje šeimoje, jos tėtis girtavo, mama vaikais rūpintis stengėsi, bet neretai juos bardavo dėl visiškų niekų. Suprantama, Aistė sau kartojo, kad tėvų klaidų ji nekartos, jos šeima bus graži ir darni.
Kai sutiko savo būsimą vyrą, jis tikrai atrodė labai geras, rūpestingas ir supratingas. Santykiai apkarto, jiems oficialiai susituokus ir susilaukus vaiko. Vyro rūpestis virto perdėtu noru viską kontroliuoti ir nurodinėti, jis dažnai ant žmonos rėkdavo. Kai kartą Aistė pabandė griežtai jam paprieštarauti, jis ją sugriebė, pradėjo purtyti ir daužyti į sieną.
Nuo tada moteris kentėjo tyliai. Neretai ji jautėsi kalta ir kažką daranti neteisingai, nors ir nesuprasdavo, ką. Tikėjosi, kad viskas bus geriau, kai vaikas paaugs, o ji grįš į darbą, tačiau vyras įtikino, kad dirbti jai neverta – pardavėjos alga maža, o namais ir vaiku rūpintis jai, pasak jo, ir taip labai sudėtinga. Aistė tapo priklausoma nuo vyro ir finansiškai, jis toliau ją koneveikdavo ir žemindavo, o ji tik gūždavosi, bijodama sulaukti smūgio.
Moteris norėjo skirtis, tačiau bijojo, kad nepavyks susitvarkyti gyvenimo – juk gyveno vyro bute, būstų nuomos kainos Vilniuje didžiulės, o darbo ji visai neturėjo.
Skirtis Aistė ryžosi po to, kai vyras užsipuolė išdaigą iškrėtusį sūnų – šaukdamas jį purtė ir atrodė, jog tuojau trenks į sieną. Moteris su vaiku trumpam apsistojo pas savo sesę, paskui apsigyveno Vilniaus miesto krizių centre.
Čia gyvendama ji sulaukia psichologės pagalbos, kuri padeda atsigauti ir į viską pažvelgti kitomis akimis.
Kartais pajunta baimę, jog išėjus iš centro įsitvirtinti gyvenime ir vienai rūpintis sūnumi bus sunku, bet ji neabejoja, kad palikusi smurtautoją pasielgė teisingai, tik galvoja, kad reikėjo tiek nesikankinti ir tą padaryti greičiau.
Specialistai niekaip neperkalbėjo
Su smurtautojų niekaip nepaliekančiomis moterimis neretai bendrauja Alytaus krizių centro konsultantė Janina Zagurskienė.
Ji pasakojo: „Iš policijos gaunamuose pranešimuose matome, kad kai kuriuose namuose smurtas nuolat kartojasi. Dėl kai kurių moterų net baisu, kad kitą sykį jų neužmuštų, o jos vis tiek nesiskiria.“
J.Zagurskienei iki šiol akyse stovi vaizdas, kai bene prieš dešimtmetį į jų centrą, tuomet teikusį ir trumpalaikio apgyvendinimo paslaugas, buvo atvežta moteris sudaužyta galva ir išrautais plaukų kuokštais. Tąsyk ji labai pyko ant šitaip ją sužalojusio vyro, bet vis tiek grįžo pas jį. Šis jos lankyti į centrą atėjo su gėlėmis ir pažadais, kad daugiau taip nedarys.
Iki šiol maždaug kas kelis mėnesius policija sulaukia kvietimų į šią šeimą dėl vėl ir vėl pasikartojančio smurto.
„Ir mes, centro darbuotojos, ir policijos prevencijos skyriaus atstovai, kiti specialistai tai moteriai patarėme, kad tokius santykius verta nutraukti, siūlėme jai įvairią paramą. Savivaldybės atstovai net buvo parūpinę jai su vaikais būstą, bet ji vis tiek grįžo pas tą vyrą“, – sakė J.Zagurskienė.
Kodėl kai kurios moterys net tokiais atvejais nesiryžta skirtis? „Tikriausiai trūksta pasitikėjimo savimi ir baisu pagalvoti apie tai, kaip gyvens toliau. Dažnai jos jaučiasi priklausomos nuo vyrų ekonomiškai. Kai kuriais atvejais, manau, tikrai sulaiko ir meilė, o gal ir savotiška priklausomybė“, – svarstė J.Zagurskienė.
Tesiekia išgyventi šią dieną
Psichologė Pojauta Vilkauskaitė sakė, kad dėl patirtos fizinės, psichologinės ar seksualinės prievartos gali išsivystyti potrauminis sindromas, dėl kurio žmogus gali jausti pasekmes ir tolimesniame savo gyvenime.
„Traumą patyręs žmogus baiminasi vėl atsidurti analogiškoje situacijoje, gali pasikeisti jo mąstymas, požiūris į save ir pasaulį, jam sudėtinga valdyti savo emocijas, o tai gali turėti ir neigiamos įtakos ir santykių su kitais žmonėmis kūrimui“, – galimas patirto smurto pasekmes vardijo psichologė.
Kaip gana didelę grėsmę smurtiniuose santykiuose psichologė įvardino ir šeimos izoliaciją, kai pora užsidaro, tarsi pasislepia nuo kitų. Smurto aukai sunku ištrūkti, nes ji negali net pati sau pripažinti, kad tai, kas vyksta jos gyvenime, nėra normalu.
P.Vilkauskaitės teigimu, izoliacijoje atsidūrusi smurto auka neretai kelia sau vienintelį tikslą – išgyventi šią dieną, kad nekiltų konfliktas, nepatirtų naujų smūgių. Visos kitos emocijos, tikslai, gyvenimo planai tarsi nebeegzistuoja. Todėl jai labai sunku adekvačiai vertinti susiklosčiusius santykius ir suvokti, kokie jie pavojingi.
Pasak jos, kalbėtis su smurto auka, padėti atpažinti, įvardinti daiktus tikraisiais vardais jau ir yra pagalbos priemonės. „Kai smurtiniuose santykiuose esantis žmogus pradeda suvokti, jog sprendimą smurtauti priima būtent smurtautojas, o jis nėra atsakingas už šio elgesį, neturi jausti kaltės ar gėdos jausmo, tada jam jau tampa lengviau priimti sprendimą nuo tokių santykių atsiriboti“, – teigė psichologė.
Mėlynes maskuoja pudra
Marijampolės apskrities moters veiklos centro vadovė Adolfina Blauzdžiūnienė taip pat pastebėjo, kad iš patiriamo smurto rato išeiti aukoms dažnai labai sunku – jų savivertė nukentėjusi, sunku priimti sprendimus.
Neretai toks santykių modelis keliauja iš kartos į kartą. Kenčiančios vyrų išpuolius moterys negali įveikti baimės ir gėdos, juo labiau, kad vaikystėje buvo įpratusios matyti, kaip smurto pasekmės yra slepiamos nuo visuomenės: kaimynų, pažįstamų, bendradarbių. Smurto aukos irgi renkasi tą patį kelią: užmaskuoja mėlynes pudra, apsimeta, kad viskas gerai, kad tik niekas nieko nesužinotų ir neįtartų.
A.Blauzdžiūnienei gana dažnai tenka girdėti smurto aukų pasiteisinimus, kodėl gyvena kančioje ir nenori keisti savo gyvenimo: „Aš pakentėsiu, ne pirmas kartas, o vaikams tai jis geras“, nors po to paaiškėja, kad dėl išgyvento streso vaikams prireikia specialistų pagalbos. Pavyzdžiui, vaikas pradeda mikčioti ar šlapintis į lovą, mokykloje jaučiasi susikaustęs, nepilnavertis, tampa bendraamžių patyčių auka.
Rūpestis vaikų išgyvenimais bei savijauta ir yra vienas pagrindinių argumentų, kalbantis su potrauminio streso sindromą patiriančiomis smurto aukomis. Pasak A. Blauzdžiūnienės, centro specialistai gali pasiūlyti pagalbą, specialistų konsultacijas, bet sprendimą išsivaduoti iš smurtinių santykių auka turi priimti pati.
„Visada patariu pasiimti baltą popieriaus lapą, braukti brūkšnį ir surašyti savo gyvenimo pliusus ir minusus, vaikų likimas, ar jiems nėra blogai augti smurtinėje aplinkoje – tai vienas iš svarbiausių argumentų“, – sakė centro vadovė.
Rūpestis vaikų išgyvenimais bei savijauta ir yra vienas pagrindinių argumentų, kalbantis su potrauminio streso sindromą patiriančiomis smurto aukomis.
Pasak A.Blauzdžiūnienės, centro specialistai gali pasiūlyti pagalbą, specialistų konsultacijas, bet sprendimą išsivaduoti iš smurtinių santykių auka turi priimti pati.
