Bandydami racionalizuoti savo emocijas nedaug pasieksime – galime protą įtikinti, kad esame saugūs ir nėra dėl ko nerimauti, tačiau jausmai juntami kūnu ir nėra taip lengvai paveikiami argumentų. Vienas iš būdų pasijusti geriau – penkių žingsnių metodas emocijų paleidimui.
1 žingsnis – įvardinti ir pripažinti emocijas
Tai vienas iš svarbiausių dalykų siekiant pasijusti geriau: kartais žmonės neleidžia sau prisipažinti, kad jaučia nemalonius jausmus, nes juk racionalusis protas gali sakyti, kad nėra dėl ko. Skirkite laiko trumpai savirefleksijai – kaip aš jaučiuosi? Kokios emocijos mane dažniausiai aplanko šiomis dienomis? Ar aš bijau? Ar aš nerimauju? Ar aš pykstu? Ar jaučiuosi kaltas? Ar man gėda? Neieškokite praktinių įrodymų ir argumentų, kodėl galite ar negalite taip jaustis, tiesiog įvardinkite dabartines emocijas, pripažinkite jų teisę egzistuoti.
2 žingsnis – emocijos kaip objektai
Kai jaučiame tam tikras emocijas, vertiname jas kaip neatskiriamą savasties dalį. Mano baimė, mano nerimas, tarsi mano kūno dalis – koja, skrandis ar neuronas smegenyse. Toks požiūris trukdo gerai savijautai, nes juk su mus sudarančiomis dalimis atsisveikti nenorėtume! Todėl siūlau pasitelkti vaizduotę ir pajusti, kur konkrečiai jūsų kūne gyvena tam tikras nemalonus jausmas. Kaip jis atrodo? Kokios formos? Kokios spalvos? Koks jis būtų, jei jį paliestumėte? Šio žingsnio tikslas – sukurti atstumą tarp savęs ir emocijos, kad iš subjekto ji taptų objektu.
3 žingsnis – emocijos išraiška
Emocijų raiška gali būti labai individuali, bet nebūtinai susijusi su mūsų pomėgiais ar gebėjimais. Vienam galbūt paveiku jausmą išdainuoti, išrėkti ar išstaugti, kitam – nutapyti, nulipdyti ar išrašyti, trečiam – išbėgioti, iššokti ar dar kažkaip kitaip išprakaituoti. Svarbi intencija – perkelti emociją iš kūno į išorę, į tam tikrą objektą (kaip meno kūrinį) ar tiesiog išleisti kaip oro kvėpsnį, skleidžiamą garsą ar spinduliuojamą šilumą. Atliekant konkretų veiksmą – rašant, šokant ar piešiant – svarbu sąmoningai patirti, kaip emocija iš kūno pereina
į išorę.
4 žingsnis – atsisveikinti ir paleisti
Pripažindami tam tikro jausmo teisę egzistuoti ir suteikdami jam (tikro ar įsivaizduojamo) objekto pavidalą sudarome galimybę su juo atsisveikinti. Galime padėkoti emocijai už tai, ką jis mums davė vertingo, tarkim, baimė dėl ateities leido suvokti, kas mums svarbiausia, pyktis padėjo išsigryninti vertybes ir mobilizavo jėgas savanorystei, nerimas privertė atidžiau rūpintis savo psichohigiena. Jei turime konkretų objektą – laišką emocijai ar jos piešinį, galime jį tiesiog fiziškai sunaikinti – suplėšyti, sudeginti, išmesti į šiukšliadėžę. Vėlgi svarbu, kad veiksmą lydėtų aiški intencija – aš paleidžiu baimę, aš paleidžiu nerimą, aš paleidžiu pyktį.
5 žingsnis – refleksija ir savistebėsena
Po tam tikro laiko svarbu įsivertinti, ar šis metodas leido efektyviai pagerinti savijautą. Galbūt norėtųsi išbandyti kitą emocijos išraiškos priemonę – kvėpuoti įsivaizduojant kaip oras keliauja į kūno vietą, kurią lokalizavote kaip emocijos buveinę, išmasažuoti šią kūno vietą (nes realiai raumenys ten gali būti stipriai įtempti) ar išlankstyti origamį, kuris simbolizuotų šį jausmą. Atidesnis savęs stebėjimas leidžia greičiau atpažinti kylančias emocijas, įvardinti ir pripažinti jas, taigi būti emociškai raštingesniais. Laiku atliekama psichohigiena yra ypač svarbus veiksnys, lemiantis gerą savijautą.
Psichologės Jovitos Kiežės teigimu, labai svarbu emocinį intelektą lavinti nuo mažų dienų. Tėvams turėtų būti aktualu ne tik tai, ką vaikai valgo ir su kokiais žaislais žaidžia, bet ir kaip jie jaučiasi bei ką daro užplūdus stiprioms emocijoms. Neseniai išleistoje knygelėje „Avelė Austėja ir spalvoti debesys“ jos autorė Jovita Kiežė per žaismingus personažus moko vaikus susidraugauti su savo jausmais. Juk gyvenimas be emocijų būtų nespalvotas!
Skirkime laiko rūpinimuisi savimi, leiskime sau jausti tai, ką jaučiame, o paskui – paleiskime!
