Kas dedasi V. Putino galvoje? Žvalgybininkai nustatė nerimą keliančių faktų

Daugelį metų jie siekė perprasti V. Putino mintis, kad geriau suprastų jo ketinimus.

Rusijos kariams įstrigus Ukrainoje, tai tapo dar aktualiau, nes jie bando išsiaiškinti, kaip jis reaguos esant spaudimui.

Norint išvengti krizės peraugimo į dar pavojingesnius dalykus, labai svarbu suprasti jo psichinę būseną.

Buvo spekuliacijų, kad Rusijos lyderis serga, tačiau daugelis analitikų mano, kad jis iš tikrųjų tapo izoliuotas ir užsisklendė bet kokioms alternatyvioms pažiūroms.

Jo izoliacija buvo akivaizdžiai matoma jo susitikimų nuotraukose, pavyzdžiui, kai jis susitiko su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, abu sėdėdami tolimuose ilgo stalo galuose. Tai buvo akivaizdu ir V.Putino susitikime su savo paties nacionalinio saugumo komanda karo išvakarėse.

Pirminis V.Putino karinis planas atrodė kaip sugalvotas KGB karininko, aiškino vienas Vakarų žvalgybos pareigūnas.

Jis buvo sukurtas siauro „sąmokslininkų rato“, pabrėžiant slaptumą. Tačiau rezultatas buvo chaosas. Rusijos kariuomenės vadai nebuvo pasiruošę, kai kurie kariai perėjo sieną nežinodami, ką daro.

Vakarų žvalgybininkai iš nenurodomų šaltinių apie tuos planus žinojo daugiau, nei didžioji dalis Rusijos vadovybės. Tačiau dabar jų laukia naujas iššūkis – suprasti, ką toliau darys Rusijos lyderis. Ir tai nėra lengva.

„Iššūkis suprasti Kremliaus žingsnius yra tas, kad V.Putinas yra vienintelis sprendimų priėmėjas Maskvoje“, – aiškino Johnas Sipheris, anksčiau vadovavęs CŽV operacijoms Rusijoje. Ir nors jo nuomonė dažnai išsakoma viešuose pareiškimuose, žinoti, kaip jis pasielgs, yra sunkus iššūkis žvalgybai.

„Sistemoje, kuri taip gerai apsaugota, kaip Rusija, labai sunku gauti patikimą žvalgybos informaciją apie tai, kas vyksta lyderio galvoje, ypač, kai tiek daug jo paties žmonių nežino, kas vyksta“, – sakė buvęs Didžiosios Britanijos MI6 vadovas seras Johnas Sawersas.

V.Putinas, anot žvalgybos pareigūnų, yra izoliuotas savo paties sukurtame burbule, į kurį prasiskverbia labai mažai išorinės informacijos, ypač tos, kuri gali prieštarauti jo nuomonei.

„Jis yra savo paties propagandos auka ta prasme, kad klauso tik tam tikro skaičiaus žmonių ir blokuoja visa kita. Tai sudaro jam iškreiptą pasaulio vaizdą“, – sakė psichologijos profesorius Adrianas Furnhamas, netrukus pasirodysiančios knygos „Šnipų ir šnipinėjimo psichologija“ autorius. Riziką kelia vadinamasis „grupinis mąstymas“, kai kiekvienas sustiprina savo požiūrį. „Jei jis yra grupinio mąstymo auka, mums reikia žinoti, kas sudaro tą grupę“, – sakė prof. A.Furnhamas.

Tų, su kuriais V.Putinas kalbasi, ratas niekada nebuvo didelis, bet kai buvo priimtas sprendimas įsiveržti į Ukrainą, jis susiaurėjo iki kelių žmonių – Vakarų žvalgybos pareigūnų nuomone, iki visų tų „tikrųjų fanatikų“, kurie mąsto kaip V.Putinas ir turi tas pačias obsesijas.

Įspūdis, koks mažas tapo jo vidinis ratas, ypač išryškėjo, kai jis nacionalinio saugumo posėdyje prieš pat invaziją viešai pajuokė savo Užsienio žvalgybos tarnybos vadovą – toks žingsnis atrodė žeminantis pareigūną. Po kelių valandų pasakyta jo kalba taip pat atskleidė, kad jis yra apimtas pykčio ir apsėstas minčių apie Ukrainą ir Vakarus.

Tie, kurie jį stebėjo, sako, kad Rusijos lyderį skatina noras įveikti tariamą Rusijos pažeminimą, įvykusį dešimtajame dešimtmetyje, taip pat įsitikinimas, kad Vakarai nori sužlugdyti Rusiją ir atimti iš jo valdžią. Vienas asmuo, susitikęs su V.Putinu, prisimena, kaip jis lyg apsėstas žiūrėdavo vaizdo įrašus, kaip buvo nužudytas Libijos pulkininkas M.Gaddafi po to, kai 2011 metais buvo nuverstas nuo valdžios.

Kai CŽV direktoriaus Williamo Burnso buvo paprašyta įvertinti V.Putino psichinę būklę, jis pasakė, kad V.Putinas „daugelį metų troškinosi degiame nuoskaudų ir ambicijų derinyje“ ir apibūdino jo požiūrį kaip „užkietėjusį“, ir kad jis „labai izoliuotas“ nuo kitų požiūrių.

Ar Rusijos prezidentas išprotėjo? Toks klausimas kyla daug kam Vakaruose. Tačiau mažai ekspertų mano, kad verta to klausti. Vienas psichologas, atlikęs ekspertizę šioje srityje, sakė, kad klaidinga taip manyti: nesuvokdami tokio sprendimo, kaip įsiveržimas į Ukrainą, mes jį priėmusį asmenį įvardijame kaip „beprotį“.

CŽV turi komandą, kuri atlieka „lyderystės analizę“ asmenims, užsienyje priimantiems sprendimus, remdamasi tradicija, prasidėjusia nuo bandymų suprasti Hitlerį. Jie tiria kilmę, santykius ir sveikatą, remdamiesi slapta žvalgybos informaciją.

Kitas šaltinis – tiesioginį kontaktą turėjusių asmenų, pavyzdžiui, kitų lyderių, pasisakymai. Pranešama, kad 2014 metais Angela Merkel JAV prezidentui Barackui Obamai pasakė, kad V.Putinas gyvena „kitame pasaulyje“. Tuo tarpu Prancūzijos prezidentas E.Macronas, neseniai sėdėjęs su V. Putinu, pastebėjo, kad Rusijos lyderis yra „labiau sustabarėjęs, labiau izoliuotas“, lyginant su ankstesniais susitikimais.

Ar kažkas pasikeitė? Kai kurie spėlioja, neturėdami daug įrodymų, apie galimą sveikatos pablogėjimą ar vaistų poveikį. Kiti atkreipia dėmesį į psichologinius veiksnius, tokius kaip jausmas, kad jo paties laikas tiksi, ir jo lieka vis mažiau įvykdyti tai, ką jis laiko savo lemtimi, apsaugant Rusiją ar atkuriant jos didybę. Rusijos lyderis koronaviruso pandemijos metu akivaizdžiai atsiribojo nuo kitų, ir tai taip pat galėjo turėti psichologinį poveikį.

„Tikėtina, kad V.Putinas nėra psichiškai nesveikas ir nepasikeitė, tačiau pastaraisiais metais jis labiau skuba ir, panašu, yra labiau izoliuotas“, – sakė buvęs JAV vyriausybės gydytojas ir diplomatas Kenas Dekleva.

Tačiau dabar susirūpinimą kelia tai, kad patikima informacija vis dar nepatenka į uždarą V. Putino burbulą. Galbūt jo žvalgybos tarnybos prieš invaziją nenorėjo jam pasakyti nieko, ko jis nenorėjo girdėti, pateikdamos rožinius vertinimus, kaip vyks invazija ir kaip bus sutinkama Rusijos kariuomenė. Ir šią savaitę vienas Vakarų pareigūnas sakė, kad ponas Putinas vis dar gali nesuvokti, kaip blogai sekasi jo paties kariams, nors apie tai žino ir Vakarų žvalgyba. Tai kelia susirūpinimą dėl to, kaip jis galėtų reaguoti, susidūręs su blogėjančia Rusijos padėtimi.

Pats V.Putinas yra pasakojęs, kaip vaikystėje vijosi žiurkę. Kai jis įvarė ją į kampą, žiurkė sureagavo užpuldama jį ir privertė jaunąjį Vladimirą iš besivejančio tapti bėgančiuoju. Vakarų politikos formuotojai kelia klausimą, o ką, jei V. Putinas dabar jaučiasi įspraustas į kampą?

„Iš tikrųjų kyla klausimas, ar jis padvigubins žiaurumą ir griebsis ginklų sistemų, kurias yra pasirengęs naudoti“, – sakė vienas Vakarų pareigūnas. Buvo susirūpinta, kad jis gali panaudoti cheminį ginklą ar net taktinį branduolinį ginklą.

„Nerimą kelia tai, kad jis nepasielgtų neįtikėtinai neapgalvotai, piktybiškai paspausdamas mygtuką“, – sakė Adrianas Furnhamas.

Pats V.Putinas gali apsimesti, kad yra pavojingas ar net neracionalus – tai gerai žinoma taktika (dažnai vadinama „bepročio teorija“), kuomet kažkas, turintis prieigą prie branduolinio ginklo, bando priversti savo priešininką atsitraukti tikindamas, kad jis gali būti pakankamai išprotėjęs, kad jį panaudotų, nepaisant galimybės, kad visi gali žūti.

Vakarų žvalgybai ir politikos formuotojams suprasti V.Putino ketinimus ir mąstyseną šiandien ypač svarbu. Jo atsako numatymas yra labai svarbus nustatant, kiek jį galima spausti nesukeliant pavojingos reakcijos.

„Putino savęs įsivaizdavime neleistinos nesėkmės ar silpnumas. Jis niekina tokius dalykus, – sakė K.Dekleva. – Į kampą įspraustas, nusilpęs Putinas yra pavojingesnis Putinas. Kartais geriau leisti lokiui išbėgti iš narvo ir grįžti į mišką.“