Pora kraujo lašų nuvarvėjo ant mobiliojo telefono, bet drebanti Alina atsitokėjo tik jam pradėjus skambėti. 21 metų mergina atvirai pasakojo, prisimindama kiekvieną tos dienos detalę. Dienos, kai bandė nusižudyti.
„Alina, susižalojai?“ – paklausė jos draugas. Ji sėdėjo savo bičiulės, kuri ją vežė į greitosios pagalbos skyrių, automobilyje. Telefonas vis skambėjo ir skambėjo.
„Kur esi?“ – per „WhatsApp“ programėlę paklausė mama. Alina atsakė, kad su drauge Lena atvažiavo į užkandinę. Mamos geriau nejaudinti, įsitikinusi Alina. Be to, jos ne itin geri santykiai su tėvais, kuriems jaučiasi esanti našta.
Jų šeimoje dažnai kyla konfliktų, tėvas turi liguistą potraukį į alkoholį. Alinai nemalonu girdėti jo ir motinos barnius ir ginčus. Kai kartais užplūsta niūrios mintys, ji tikrai mano, kad nebėra prasmės gyventi.
Psichologai jau seniai nerimauja dėl tokių jaunų žmonių kaip Alina išaugusio depresijų skaičiaus ir padažnėjusių vadinamosios Z kartos jaunuolių bandymų nusižudyti. 1995–2010 metais gimusios kartos, kurios, kaip patys jaunuoliai teigia, dažnai nesupranta.
Tai asmenukių aistruolių, vidinių prieštaravimų draskoma, neužgrūdinta ir pernelyg didelius reikalavimus sau kelianti karta. Daugeliui ilgas karantinas dėl koronaviruso pandemijos ir socialinių kontaktų apribojimai sukėlė rimtų psichologinių problemų bangą.
Naujausia, bet dar nepaskelbta Eseno (Vokietija) universitetinės klinikos studija atskleidė, kad 2021-ųjų pavasarį bandė nusižudyti apie 500 vaikų ir jaunuolių. Keturis kartus daugiau nei prieš metus.
Koronaviruso pandemija tik padidino problemą, kuri jau daugelį metų aštrėja. Pasaulio sveikatos organizacija nustatė, kad psichinė Europos paauglių sveikata dramatiškai blogėjo jau 2014–2018 metais.
Amerikos psichologų asociacijos atlikta apklausa atskleidė, kad tik 45 proc. Z kartos vaikų savo protinę ir emocinę sveikatą įvardijo kaip gerą.
Naujojo tūkstantmečio kartos 56 proc. vaikų taip įvertino savo būklę, o kūdikių bumo (gimusių 1946–1964 m.) – net 70 proc. jautėsi gerai. Kodėl Z karta tokia pesimistė?
Pateikus šį klausimą vokietei Katharinai ji tik spėliojo. Ji nežino, kas jai sukelia liūdesį. Dar mokydamasi šeštoje klasėje ji jautė, kad kažkas ne taip. Būdama 15-os pirmą kartą kreipėsi į psichologą, pradėjo gydymą.
Ar koronaviruso pandemija turėjo poveikį jos ligai?
„Iki pandemijos gerai suvaldydavau depresines nuotaikas. Joms užklupus visada buvo svarbu bendrauti su draugais ar sportuoti“, – prisipažino Katharina. Karantino metu ji vėl nugrimzdo į didelę depresiją, iš kurios gniaužtų ilgai negalėjo išsivaduoti.
Per koronoviruso pandemiją ir karantiną daugeliui jaunų žmonių viskas atrodė beviltiška. Tokią būseną lėmė jų baimė dėl šeimos narių ir padidėjęs naršymas po socialinius tinklus.
Gyvenimas sustojo, ir didžioji dalis jaunimo labiau nei bet kada anksčiau paniro į skaitmeninį gyvenimą – „Instagram“, „Snapchat“ ar „TikTok“.
O daugelis mokslininkų turi vienodą nuomonę: socialinės medijos daro neigiamą poveikį psichikos sveikatai, pirmiausia mergaičių.
„Dėl socialiniams tinklams skiriamo laiko – dviejų ar daugiau valandų per dieną – padidėja rizika psichikos sveikatai. Virtualiai erdvei skiriamas laikas nuo penkių ar daugiau valandų kelia kur kas didesnę savižudybės ir pesimistinių nuotaikų riziką“, – aiškino amerikiečių psichologė Jean Twenge.
Z karta – pirmoji, kuri nepažino pasaulio, buvusio iki interneto atsiradimo. Dauguma nesusimąsto, kokią žalą daro socialiniai tinklai – būdami vieni jauni žmonės dažnai valandų valandas praleidžia naršydami po internetą, save lygina su nepasiekiamais idealais.
Depresijos ir nerimo, baimės priežastis nebūtinai glūdi „Instagram“, bet čia sustiprėja. Pasaulis, kurį savo išmaniajame telefone mato jauni žmonės, suteikia be galo daug galimybių ir gyvenimo planų.
Studijos kitoje šalyje, o gal kitame mieste? Kaip iš tūkstančių tobulinimosi galimybių pasirinkti vieną? O gal metus skirti savanoriškai socialinei veiklai? Gal pabandyti auklės darbą?
Tėvai, filmai ir milijonai socialinių tinklų profilių teigia: „Tu gali tai pasiekti! Daryk ką nors!“
Su jais siejami tėvų, artimųjų lūkesčiai gali žlugti arba jie gali jaustis taip, lyg tie lūkesčiai žlugo.
Jauni žmonės net būdami kartu yra vieniši. Sėdėdami kavinėje prie vyno taurės ramiai bendrauja kokias dvidešimt minučių. Paskui kas nors skaito atsiųstas žinutes ir į jas atsako. Tiesioginiai kontaktai baigiasi ir persikelia į virtualiąją erdvę.
Nejau jauni žmonės neturi ko vienas kitam papasakoti?
Dar ir kaip turi! Bet juk naršyti po internetą taip lengva, o gyventi daug sunkiau.
Ir ankstesnės kartos patyrė politinių neramumų, ekonominių krizių. Dar sunkesnių karų.
Dauguma Z kartos atstovų augo stabilios politinės padėties sąlygomis ir bent jau gerai aprūpinti.
Nepaisant to, ši karta kiekvieną krizę jaučia daug dramatiškiau. Jos smegenys yra nuolatinės, vaizdžiai sakant, karinės parengties būsenos – dėl naujienų svetainių tiesioginių pranešimų, naujausių žinių srauto.
Pirmą kartą istorijoje ši karta patyrė teroristinius išpuolius net realiuoju laiku – transliuojamus per platformas. Viskas buvo arti ir matoma tiesiogiai.
„Jauni žmonės susidūrė su koronaviruso pandemija, patiria klimato pokyčių ir didėjančio socialinio neteisingumo pasekmes. Tai daugelis suvokia kaip grėsmę“, – aiškino Marburgo (Vokietija) universiteto vaikų ir jaunimo psichologijos profesorė Hanna Christiansen.
Psichikos ligų priežastis dažnai lemia ir psichosocialinė sritis. Turi reikšmės ir nestabilios gyvenimo aplinkybės, tėvų ligos ar nusikalstamumas ir smurtas šeimoje.
Viena Lauros depresijos priežasčių buvo finansinės problemos. Nuo kada 20-metė kenčia nuo šios ligos, ji pati tiksliai nežino.
Pirmą kartą gydėsi aštuntoje klasėje dėl šunų baimės.
Tuomet buvo nustatyta, kad jau 13-os ji patyrė lengvą depresijos formą. Vėliau prasidėjo valgymo sutrikimai ir socialinės aplinkos baimė.
Šiuo metu Laura gydoma vienoje Berlyno klinikų.
„Jaučiausi vieniša ir svetima“, – prisipažino mergina. Bet jai sunku rasti tinkamų žodžių savo būsenai apibūdinti. Kodėl ji jaučiasi apleista ir nereikalinga?
Jau pradinėje mokykloje Laura patyrė ilgalaikį psichologinį terorą, kuris iki šiol daro įtaką jos savivertei. Ir šeimoje jautė įtampą. Kaip ir kodėl – šito Laura nenori pasakoti.
Šeima – svarbi jaunų žmonių atrama, saugus prieglobstis.
Ir net jei trečdalis Z kartos vaikų yra iš išsiskyrusių šeimų, jiems tėvai niekada neskyrė pakankamai dėmesio, nesigilino, kas juos jaudino.
Daugelį mylėjo abu tėvai, stengėsi sukurti jiems gerovę. Z kartos vaikystė, palyginti su iki jų buvusiomis, buvo laimingesnė. Bet jiems teko patirti niūrią realybę. Finansų krizė, klimato pokyčiai, pandemija.
Z karta veikiausiai geriau nei jų tėvai suvokė, kad žmonijos istorijoje nebėra jokio tęstinumo. Greitai besikeičianti padėtis – nauja nuolatinė būsena, net jei tai negąsdina.
Tuo pat metu tėvai vis mažiau atlieka uolos vaidmenį bangų mūšos metu. Juk jie neturi supratimo apie skaitmeninį pasaulį, kuriame gyvena jų atžalos, kuris taip pat greitai keičiasi.
Kuo daugiau pasaulis nesupranta gimusiųjų 1995–2010-aisiais, tuo labiau tai atspindi popkultūra.
Tokios atlikėjos kaip Lana Del Rey (36 m.) ar jaunimo dievaitė Billie Eilish (20 m.) savo dainų tekstais, pavyzdžiui, „I Wanna End Me“, formavo tamsiąją Z kartos popkultūros pusę.
Jaunimo emocijų paletę atskleidžia ir serialai. JAV kabelinės televizijos transliuotojo HBO serialo „Euforija“ antrasis sezonas piešia tamsų, bet ne klaidingą Z kartos paveikslą. Mintys apie savižudybę, priklausomybė nuo narkotikų, savireklama ir seksualus įvaizdis socialinėse medijose.
Serialo veikėjų psichika yra labai nestabili. Su jais susitapatina Z karta, kuri nori būti ar galvoti kaip jie. Ir tokia buvo: merginos pamėgdžiojo jų madą ir makiažą „TikTok“. Nepaisant to, Z karta suvokia savo problemą.
Po virtualiąją erdvę keliauja estetiškais paversti tekstai, memai ir saviironija nuspalvinti juokeliai apie depresijas ir nerimo būsenas. Šiomis temomis Z karta kalbasi atvirai, nes socialiniai tinklai įteigė kitokio pažeidžiamumo tipą ir nepagražintą atvirumą.
Ne viskas taip jau gerai ar blogai. Ir „Instagram“ suteikia ne tik neigiamų emocijų dėl mažo skaičiaus patiktukų, bet ir viltį. Z karta turi kitokį požiūrį į savo protinę, emocinę savijautą.
Jaunimas visame pasaulyje keičiasi informacija, be padailinimų kalba apie savo problemas.
Z karta turi kitokį požiūrį į savo seksualumą, tapatybę ir psichikos ligas. Šios kartos jauni žmonės yra pakantesni, laužo tabu ir neigiamas nuostatas, vienas kitą drąsina į savo jausmus žiūrėti rimtai.
Vienos studijos rezultatai atskleidė, kad 37 proc. Z kartos vaikų ir jaunuolių bent kartą jau buvo skirta psichologinė terapija. Didesnis nei bet kokios kitos kartos skaičius.
Bet šiai jaunimo kartai svarbu turėti teisę į psichologinę pagalbą – kaip ir organizmo negalavimo atvejais. Net jei tai ne visada paprasta įgyvendinti.
Vokietijos psichologė H.Christiansen teigė, kad jos visų konsultacijų laikas jau užimtas iki 2023-iųjų vasario. Priėmimo laukia daugiau nei šimtas šeimų, kurioms reikia psichologijos specialistų pagalbos.
Parengė Ona Kacėnaitė
