Nukentėjusieji vis dar kenčia nuo stigmų
„Vilnius sveikiau“ vadovė Guoda Ropaitė-Beigė sako, jog visuomenėje vyraujančios seksualinio smurto stigmos neleidžia aukoms sulaukti taip reikalingos pagalbos. Anot jos, pernelyg didelė žmonių dalis ne tik vengia kreiptis į policiją, bet ir neieško būdų lydinčioms psichologinėms traumoms išspręsti. Visa tai dar labiau apsunkina smurtą patyrusių žmonių kasdienybę, neigiamai veikia socialinį gyvenimą bei sveikatos būklę.
„Mūsų visuomenėje seksualinio smurto tema vis dar laikoma užslėpta tema. Ne tik apie paties smurto faktą, bet ir apie daromas fizines traumas bei psichologinę žalą aukoms kalbama mažai, tad šias kančias patyrę žmonės dažnai nė nežino, kur reikėtų kreiptis pagalbos. Negana to, stigmatizavimas taip juos sugniuždo, kad šalia kitų skausmingų jausmų, nukentėjusieji neretai jaučia kaltę ir, žinoma, didžiulę gėdą“, – įvardija G. Ropaitė-Beigė.
Jai pritaria ir renginio moderatorė, biuro visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė psichikos sveikatos srityje Indrė Krivickaitė. Specialistė priduria, kad vykusio renginio tikslas buvo suteikti drąsos kalbėti seksualinio smurto tema, aptarti, ar šalyje teikiamos paslaugos atliepia nukentėjusiųjų poreikius, taip pat išsiaiškinti, kaip visuomenė gali prisidėti prie tinkamos pagalbos suteikimo.
„Ši tema daugeliui yra nejauki – ne visi žino kaip tinkamai apie tai diskutuoti. Žmonės pamažu atpažįsta ne tik fizinį smurtą, bet ir psichologinį, tačiau seksualinis smurtas, jo grėsmės, rizikos ir su tuo susiję psichikos iššūkiai dar nėra aptariami dideliu mastu. Negalime tylėti – apie visas šias žaizdas kalbėti yra būtina“, – sako I. Krivickaitė.
Patirtos traumos gali turėti rimtų pasekmių
Biuro psichologė Giedrė Dautartaitė pažymi, kad seksualinis smurtas iš tiesų daro labai didelę įtaką žmogaus psichikos būsenai – gali išsikreipti vaizdas ne tik į save, kaip asmenybę, bet ir į kitus asmenis, ypač bent kiek primenančius smurtautoją. Specialistė paaiškina, jog patirtos fizinės ar psichologinės traumos dažnai perauga į ilgalaikes problemas, o vėliau gali virsti sunkiais depresijos, nerimo, potrauminio streso sutrikimais, kuriuos norint įveikti, reikia profesionalų pagalbos.
„Nukentėjusių asmenų kasdienybę apsunkina ir aukų kaltinimo nuostatos, kurios vis dar slepiasi visuomenėje – jie bijo, kad patys bus kaltinami, jog išprovokavo seksualinį smurtą. Taip pat kartais atsiranda artimų žmonių ar net teisėsaugos atstovų kurie atkalba nuo kreipimosi pagalbos, gąsdindami, kad reikės daug apie tai kalbėti, tarsi vėl viską išgyventi. Tad natūralu, kad žmonės, nukentėję nuo seksualinio smurto, gerai įsivertina, ar jiems verta tos pagalbos ieškoti.
Deja, neišspręstos traumos gali turėti rimtų pasekmių. Juk, sulaukus pagalbos, po kurio laiko vėl galima atsistoti ant kojų ir gyventi visavertį gyvenimą – pasidalijus skausmingomis patirtimis su specialistais, jos tampa lengviau išgyvenamos“, – sako psichologė.
Svarbu pripažinti problemos rimtumą
Renginio „Nepatogu kalbėti“ partnerės, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ atstovė Aurelija Auškalnytė pastebi, kad ne visi psichikos sveikatos specialistai ir specialistės yra pasiruošę kalbėti apie lytinę prievartą. Anot jos, asmuo, esantis psichikos sveikatos krizėje, ne visada sulaukia erdvės papasakoti, kad patyrė prievartą ar smurtą, o tai – sumažina tikimybę gauti tinkamą pagalbą.
„Asmens psichika sužalojama stipriau, kai smurtas patiriamas ne iš nepažįstamųjų, o iš artimiausių žmonių, pavyzdžiui, romantinio partnerio. Stiprų poveikį turi ne tik fizinis smurtas ar seksualinė prievarta, bet ir, pavyzdžiui, kontroliavimas, spaudimas, kaip ir kokių lytinių santykių turėti, žeminimas. Atsigauti įmanoma tik tada, kai nukentėjusį asmenį supa saugi aplinka, tai reiškia, kai smurtautojo nebėra šalia. Todėl kreipimasis į policiją yra labai svarbus aspektas“, – sako A. Auškalnytė.
Specialistė visgi yra linkusi turėti vilties – ji atkreipia dėmesį, kad visuomenė, po daugybę metų vyravusių stigmų, pagaliau pripažino savižudybės temos svarbą. Ne tik daugiau apie tai kalbama, bet taip pat vykdomi mokymai specialistams, rengiamos įvairios gairės.
„Tikiu, kad toks proveržis gali įvykti ir šioje temoje. Pasaulio sveikatos organizacijos 2021 metų duomenimis, kas trečia moteris patiria fizinį ir seksualinį smurtą – tai dalis mūsų draugių, mamų, močiučių, dukrų, seserų, tačiau apie tai kalbama nebent pašnibždomis. Mes gyvename su šiomis žaizdomis ir jos pūliuoja. Nukentėjusiems žmonėms reikia ne tik tinkamos pagalbos, suprantant įvairių formų smurto poveikį, bet ir tvirtos mūsų visų nuostatos – kad tai niekada nėra pateisinama“, – pabrėžia A. Auškalnytė.
