Kalbėti mirties dula tapusią Dovilę įkvepia ir pastaruoju metu vis žiniasklaidoje pasirodanti informacija apie savižudybes. „Labai noriu pabrėžti, kad tai – ne išeitis. Kiekvienas mūsų turime dvasinių sunkumų, patiriame ir krizes, kartais – tokias sunkias, kad net gali atrodyti, jog paspausi mygtuką – ir visos problemos baigsis. Tačiau tai – tik iliuzija. Juk tie sunkumai yra mūsų viduje, po mirties netenkame kūno, bet dvasia lieka, o kartu su ja lieka ir jos sunkumai, kurie tampa tik dar didesni, nes tampa akivaizdu, kad nieko nebegalime pakeisti. O įprastame gyvenime išeitis visuomet yra, kad ir kaip bebūtų sunku“, – pabrėžė Dovilė.
Jai norisi kalbėti ir apie tai, kad pas mus trūksta informacijos apie galimą psichologinę pagalbą, žmonėms patiriant dvasines krizes. Viena iš krizių ištinka apie 33-iuosius gyvenimo metus. Būtent tokio amžiaus iš gyvenimo neseniai išėjo žinomas atlikėjas Donatas.
Pašnekovė išskiria, kad daugelis vaikų išgyvena krizę, sulaukę 7-erių, kai tarsi nutraukiama bambagyslė su tėvais, vėliau seka paauglystės krizė sulaukus 14-os, tuomet – 21-erių, kai žmogus susiformuoja kaip asmenybė.
Apie 33-iuos metus ištinkanti krizė gali būti ypač gili: tada žmogus jau turi darbą, dažnai ir namus, šeimą, jis pasijunta įsižeminęs ir pradeda svarstyti, kad visgi visa tai laikina, tad kas iš to, kokia viso to prasmė? Nustoja džiuginti dalykai, kurie anksčiau džiugindavo. Išgyvenančiam krizę žmogui ypač sunku, jeigu jis netikintis.
„Tai toks amžius, kai vyksta tarsi generalinis savo gyvenimo pertvarkymas, kai viską, kas sukaupta, išimi iš spintos, peržiūri ir pasveri kiekvieną dalyką – ar jis tau turi vertę, ar ne. Kartais lieka tuščia spinta ir viską turi susirinkti iš naujo. Įveikti krizę labai padės dėkingumas – reikia iš naujo mokėti pastebėti vertingus dalykus ir už juos padėkoti – už gamtą, taiką, sveikatą, mylinčius bei mylimus žmones ir pan.“, – sakė Dovilė.
Be to, išgyvenant krizę reikėtų nebijoti ieškoti pagalbos, užuot bandžius parodyti, kad esi stiprus ir gali viską ištverti pats – gyvenimas kartais būna tikrai sudėtingas dalykas, kai vienam susitvarkyti per sunku, ir tai visai normalu.
Yra ir kitas kraštutinumas – kai kurie gyvieji mirties paniškai bijo, juk šiais laikais gajus jaunystės kultas, kai bijomasi kiekvienos naujos raukšlelės ant veido, tad ką jau kalbėti apie tai, kas bus po senatvės... Tačiau daugiau pamąsčius apie mirtį ir ją priėmus kaip natūralią gyvenimo dalį, viskas ima atrodyti daug paprasčiau.
Anksčiau šie procesai būdavo natūralūs – visos kartos gyvendavo po vienu stogu, senoliai buvo karšinami, mirdavo ir būdavo šarvojami namuose. Dabar seneliai dažnai išvežami į globos namus, o tėvai nė nežino, ar vaikus vestis į artimųjų laidotuves. Pašnekovė visada pataria, kad jeigu vaikas nori, reikėtų jį atsivesti. Jeigu norime išauginti sveiką kartą, tai ji atsisveikinimo ritualus turi pažinti nuo mažens.
Palikime plyšelį šviesai
Dovilė pripažįsta, kad netikintieji jai kartais papriekaištauja, jog visi jos pasakojimai apie mirtį remiasi tuo, kad velionio siela gyvuoja toliau. Bet gal po mirties visiškai nieko nelieka? „Aš įsitikinusi, kad viskas taip paprastai nesibaigia, juk ir fizikos dėsnis byloja, kad niekas niekur nedingsta ir neišnyksta, tik pakeičia pavidalą – kaip vanduo virsta garais, taip ir dvasia pereina į kitą realybę. Galiausiai, mes visi galime pasirinkti, tikėti ar ne, tad kodėl gi vietoje neigimo nepasirinkus tikėjimo, kurio dėka gyvenimas tampa šviesesnis?“ – dėstė Dovilė.
Ji tiki, kad kelias dienas po mirties velionio siela būna šalia mūsų ir mato bei girdi, kaip su ja atsisveikiname – todėl atsisveikinimas ir turi būti gražus bei įprasminantis žmogaus nueitą kelią.
Pašnekovė pabrėžė, kad tikėjimas tai ne logika, ne įrodymas, bet bent jau prisileidus mintį, jog galbūt yra kažkas daugiau nei mūsų protas sugeba aprėpti, ši mintis įneš į tamsą šviesos – tik turime palikti plyšelį, pro kurį ta šviesa galėtų įeiti.
Pati brangiausia padėka
Mirties dula tapusi Dovilė padeda artimiesiems atsisveikinti su velioniu: norintiesiems paruošia gražią atsisveikinimo kalbą, groja kanklėmis, gieda giesmes, dalyvauja apeigose.
Ir tiems, kurie jos į laidotuves nemano kviesti, moteris pataria pasiruošti atsisveikinimo su mirusiuoju kalbą. Ja vertėtų tarsi nupiešti velionio portretą, išdėstyti tai, ką gražaus ir šilto apie jį galite pasakyti. Žodžius gali perskaityti kažkas iš artimųjų, galima to paprašyti ir kunigo.
Ši kalba tarsi apibrėžia velionio gyvenimą ir padeda ir artimiesiems, ir pačiam velioniui (jei tikime, kad jis mus girdi), įsisąmoninti, ką gražaus jam pavyko nuveikti, ir įprasmina jo gyvenimą.
Be to, dula laidotuvėse, artimiesiems pageidaujant, atlieka velionio mėgstamas dainas. Šių dainų, net jeigu jos yra gana linksmos, žodžiai atsisveikinimo kontekste nuskamba visai kitaip nei įprasta, o kartais tokios dainos paliečia artimųjų širdis labiau nei gražiausios giesmės.
Pasak pašnekovės, giedojimo esmė – tarsi pakylėti žmones nuo kapo duobės tamsos į dangų, kad atsisveikinimas būtų šviesesnis.
Tiesa, Dovilė yra girdėjusi ir kalbų, kad ji visa tai daro, siekdama kuo daugiau uždirbti iš skausmo prislėgtų artimųjų. Tačiau ji patikino, kad jos pragyvenimo šaltinis – kitas nuolatinis darbas, o dalyvavimas laidotuvėse jai yra labiau prasminga misija, už kurią piniginį atlygį paima tuomet, jei žmonės jį pasiūlo, norėdami atsidėkoti. Kartą jai velionės artimieji atsidėkojo jos austa lovatiese – ši padėka dulai buvo brangesnė už bet kokius pinigus.
Neįprastos tėvų laidotuvės
Mirties dula neragina per laidotuves vengti liūdesio. Kartais jai tenka stebėti, kaip velionio artimieji išgeria raminamųjų vaistų ir sėdi tarsi sustingę. Tačiau sielvartas vis tiek pasivys juos vėliau, skausmą teks iškęsti, na, o laidotuvės juk tam ir skirtos.
Atsisveikinimą Dovilė pataria rengti, negalvojant apie tai, ką pasakys aplinkiniai. Svarbiausia, kad jis būtų toks, koks būtų patikęs pačiam velioniui – juk tai paskutinė jo gyvenimo šventė. Tarkim, prieš porą dešimtmečių buvo neįprasta, kad pagyvenusi moteris karste gulėtų padažyta, su auksiniais auskarais, bet jeigu ji mėgo puoštis, tai kodėl gi ne?
Prieš porą metų vykusiose pašnekovės tėčio laidotuvėse skambėjo jo mėgstamo atlikėjo Vytauto Kernagio dainos. Kai kuriems vyresnio amžiaus žmonėms tai gal ir užkliuvo, bet Dovilė įsitikinusi, kad meniškos prigimties tėtis tuo buvo patenkintas.
„O mano mama buvo sakiusi, kad gink Dieve nesirengtume per jos laidotuves juodai – jai tai labai nepatiko, sakė, kad visi atrodo kaip varnos. Ji buvo puiki mezgėja, tad jos laidotuvėse mes, artimieji, sutarėme ir apsivilkome jos megztais drabužiais“, – kai moteris apie tai pasakoja, tikrai norisi tikėti, kad jos mama tai matė ir džiaugėsi.
7 žingsniai, palengvinantys atsisveikinimą
Atsisveikint su velioniu Dovilė pataria dėmesį atkreipti į 7 žingsnius, kurie palengvins išsiskyrimo skausmą – jie panašūs į psichologų išskiriamas gedėjimo stadijas, tik čia kiekvienas žingsnis iliustruojamas citata iš Šventojo rašto, ištarta Jėzaus, kai jau buvo ant kryžiaus.
Jeigu dar spėjate, šiuos žingsnius verta peržiūrėti drauge su tuo, kuris guli mirties patale. Be to, šių žingsnių permąstymas gali padėti ne tik tiems, kurie šiuo metu išgyvena netektį, bet ir tiems, kurie ją patyrė seniau, bet viduje vis dar neranda sau ramybės. Visų žingsnių peržvelgimas gali užtrukti apie valandą.
1 žingsnis – atleidimas, frazė iš evangelijos: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Kiekvieno mirštančiojo artimieji pajunta didesnę ar mažesnę kaltę dėl to, kad kažko nepadarė arba padarė ne taip, kaip reikėjo, ir jau nieko negali pakeisti. Tačiau kadangi nieko pakeisti neišeina, telieka sau ar kitam už tai atleisti.
Kai kaltės jausmas ypač stiprus, rekomenduojama savita terapija – kelias dienas rankoje nuolat nešiojamas akmuo kaip tos kaltės simbolis, o galiausiai jis išmetamas į vandenį ar į pievą. Atsikračius naštos, palengvėja ir dvasiškai. Taip pat padėti gali laiško mirusiajam rašymas.
2. Viltis, frazė – „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau – šiandien būsi su manimi rojuje.“ Daug lengviau tikintiesiems, bet neretai mirties akivaizdoje ir netikintieji įgauna tikėjimo ir bent mažutę viltį, kad vėliau, tegu ir būdami kitame pavidale, su prarastu artimuoju vėl susitiks.
3. Pasirūpinimo artimaisiais žingsnis, frazės: „Moterie, štai tavo sūnus“ – „Štai tavo motina“ (šitai Jėzus sakė Marijai ir Jonui). Senesni žmonės prieš mirtį dažnai pasirūpina ir palikimo klausimais, ir tuo, kad likę vieni artimieji vieni kitus paglobotų ir neturėtų pagrindo nesutarimams.
Kažkas turėtų perimti ir pratęsti šeimos tradicijas. Kad ir toks gyvenimiškas momentas – daugelis žmonių ir suaugę atsimena, kaip juos džiugindavo rytais močiutės kepami blynai. Kai močiutės neliko, gal metas mamai perimti blynų kepimą?
4. Vienišumas – „Dieve mano, Dieve mano, kodėl mane apleidai?“ Iš tiesų vienatvės momentas atsidūrus ties riba labai išryškėja. Iš vienos pusės, visada esame vieni, iš kitos, kas guodžia tikinčiuosius – kad niekada nesame vieni, nes dvasinis pasaulis visada yra su mumis, mumyse.
5. Noras gyventi – „Trokštu“ (tai Jėzus sakė, norėdamas atsigerti). Net ir tiems seniems žmonėms, kurie šneka, kaip nuo visko pavargo ir nori greičiau palikti šį pasaulį, mirčiai priartėjus kyla nenumaldomas noras dar truputį pagyventi – toks yra kiekvieno iš mūsų prigimtinis instinktas (dėl to šiais laikais bažnyčia ir leidžia laidoti savižudžius krikščioniškai – laikoma, kad savižudis sirgo depresija ar pan., dėl to prarado šį prigimtinį instinktą).
Išėjimą palengvins žinojimas, kad kai pereisi į kitą pasaulį, susitiksi su seniau mirusiais artimaisiais – kai kurie mirštantieji paskutinėmis gyvenimo valandomis net sako, kad juos jau mato.
6. Susitaikymas – „Atlikta!“ Telieka suprasti, kad viskas, ką žmogus galėjo padaryti, jau padarė, ką turėjo patirti – jau patyrė, ką galėjo duoti kitiems – jau davė. Tačiau su gyvaisiais jis bus ir toliau jų mintyse ir sapnuose, gal net duos jiems patarimų ir primins apie save mamos iškeptais blynais – jo gyvenimas greta mūsų tęsias, tik jau kita forma.
7. Perėjimas anapusybėn – „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Ir į šį skausmingą momentą galima žvelgti su viltimi, kad žmogus miršta žemėje, bet gimsta danguje, kur sutiks Viešpatį ir seniai prarastus artimuosius. Mirties akivaizdoje svarbus ir dėkingumas – už mirusiojo gyvenimą, už visas patirtis kartu, už visas jo pastangas, už viską, ką jis savyje ir kituose išugdė.
