Filme vaizduojami iš kolonijos pabėgę nusikaltėliai, kurie apsirengę tokiais marškinėliais be rankovių prisistatė sportininkais, atsiliekančiais nuo komandos.
Net ir dabar toks garderobo elementas liaudyje neretai vadinamas „alkoholička“ ir siejamas su marginaliais personažais.
Marškinėliai buvo sukurti tik sportininkams. Ir tik po to įgijo abejotiną reputaciją.
Paprastas, kompaktiškas ir patogus drabužis atsirado XX a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Vilkėdamos kostiumus „tank suit“ (pažodžiui: „kostiumas plaukimui dirbtiniame vandens telkinyje“) pasirodė Didžiosios Britanijos rinktinės sportininkės 1912 m. Stokholmo olimpinėse žaidynėse, kur pirmą kartą pristatytas moterų plaukimas: merginų marškinėliai ir šortai sukėlė nemenką rezonansą, nes lengvabūdiškai atvėrė kūną (žinoma, pridėjo merginoms manevringumo ir aerodinamikos).
Vėliau šią tendenciją perėmė kiti sportininkai – su tokiais marškinėliais bėgioti buvo daug lengviau ir efektyviau, ypač prieš vėją.
Marškinėliai be rankovių gamykloje pradėti gaminti 1935 m., kai amerikiečių kompanija „Cooper's Inc.“ juos pradėjo gaminti komplekte su vyriškomis kelnėmis.
Šis stilius buvo pavadintas A-shirt (atletiški marškinėliai), taip pabrėžiant tiesioginę daikto paskirtį.
Patogus siluetas, kaina, praktiškumas – marškinėliai greitai prigijo ir tapo ne tik sportininkų aksesuaru.
Ir tada įvyko tai, ką galima pavadinti kultūriniu reiškiniu: Holivudo svajonių fabrikas ėmė ir (eilinį kartą) ilgam suformavo stabilų mitą, įvesdamas šį daiktą į masinę kultūrą kaip vizualinę potekstę.
Marškinėliais su petnešėlėmis ėmė puoštis, kaip dabar sakoma, agresyviai vyriški, žemo socialinio statuso personažai – atviros rankos ir pečiai turėjo parodyti žiūrovui, koks šaunus, stiprus ir vyriškas yra herojus, – taigi daikto „vaidmuo“ iš sportinio persikėlė į socialinį ir net ideologinį segmentą.
Vakarų visuomenėje susiformavo formulė: muštynės reiškia marškinėlius.
Mitologijai buvo ir dokumentinių atramų: 1947 m. Detroite Jamesas Hatfordas buvo suimtas už tai, kad mirtinai sumušė savo žmoną.
Amerikos televizija ypač pabrėžė, kad piktadarys buvo alkoholikas ir mėgo dėvėti tuos pačius marškinėlius.
Taigi JAV prie paprastų baltų marškinėlių klijuojama etiketė „wife beater“ (namų tironas, žmonos mušėjas).
Holivudas aktyviai palaikė šį įvaizdį – ir 1951 m. pasirodė vienos garsiausių Tennessee Williamso pjesės „Geismų tramvajus“ („A Streetcar Named Desire“) ekranizacija su Vivien Leigh ir Marlonu Brando pagrindiniuose vaidmenyse.
Žavusis amerikietis vaidino Stenlį Kovalskį – lenkų emigrantų palikuonį, darbininkų klasės atstovą, žmonos sesers prievartautoją, mėgstantį išgerti ir parūkyti.
Apsivilkęs aptemptais marškinėliais aktorius buvo plėšraus seksualumo įsikūnijimas.
Tada šiuos marškinėlius M.Brando „perleido“ kitoms Holivudo superžvaigždėms: Robertui De Niro („Įsiutęs bulius“), Bruce'ui Willisui („Kietas riešutėlis“), Sylvesteriui Stallonei („Rambo“), Nicolui Cage'ui („Oro kalėjimas“), Edwardui Nortonui („Amerikietiška istorija X“) ir Hugh Jackmanui („Wolverine“).
Beje, tokiais drabužiais vilkinčios moterys atrodo ne mažiau karingai – prisiminkime bent Lindą Hamilton filme „Terminatorius“ arba Angeliną Jolie filme „Lara Croft“.
Juodos spalvos gerbėjas Giorgio Armani tvirtino, kad būtent „balti marškinėliai yra mados abėcėlės alfa ir omega“, tačiau Italijoje suveikė ir „alkoholiko prakeiksmas“, kai pavadinimas Dago Tees (slengas – „makaronų marškinėliai“) reiškė, kad šis konkretus drabužis priklauso į Jungtines Amerikos Valstijas emigravusiems italams, pasižymintiems netvarkingumu, mažais uždarbiais, prastomis manieromis ir perdėtu pietietišku mačizmu.
Nenuostabu, kad daugelis amerikiečių reperių – įžūlumo ir įstatymų nesilaikymo ambasadorių – taip pat mėgo demonstruoti savo „alkoholičkas“: Eminemas, Tupacas, Snoop Doggas ir kiti.
Sovietų Sąjungoje tokio stiliaus marškinėlius vilkėjo visi vyrai. Tačiau kaip „apatinį drabužį“ – po megztiniu arba marškiniais (tai atrodė gana komiškai, ypač kai marškiniai persišviesdavo).
Marškinėliai tapo visiems laikams prie kūno prilipusiu namų apyvokos daiktu – kaip šlepetės ar naminės treninginės kelnės su ištampytais keliais.
Su jais jie plušėjo fabrike, pietums valgė karštą sriubą, virtuvėje ilsėjosi su draugais, balkone kilnojo svarmenis, garaže krapštė automobilį, žvejojo.
Žodis „alkoholička“, neatsiejamas nuo prakaituoto proletaro kūno, įėjo į SSRS kalbinę apyvartą kaip paprasto sovietinio darbininko atributas.
Nebūtinai ištvirkėlio.
Štai kodėl sovietiniuose filmuose daugelis personažų vilki marškinėlius su petnešėlėmis. Tačiau visi šie „naminiai kostiumai“ iš esmės skiriasi nuo Vakarų eksploatuojamo įvaizdžio.
Rusijoje, kaip bebūtų, kaskart plačiosios auditorijos simpatijas laimėdavo tas, kuris vilkėdavo „alkoholičką“, – tai buvo suvokiama kaip atvirumo ženklas ir artumo liaudžiai elementas.