Kaip vaikai, kadaise užgniaužę savo pyktį skirtą tėvams, šiandien galėdami tą pyktį išlieti pagaliau susigrąžiname save iš į galios poziciją. Astos teigimu, slopinamas pyktis ir kartu su tuo keliaujantis savo prigimties išsižadėjimas yra pagrindinės ir taip plačiai paplitusios depresijos pasireiškimo priežastys.
Nors atrodo šiandieniniame pasaulyje daug žinome apie depresiją ir jos simptomatiką, šio sutrikimo priežastys vis dar nėra tiksliai apibrėžiamos. Manoma, kad depresijos pasireiškimas suaugusiojo gyvenime įtakojamas genetikos, mitybos, sudėtingų išgyvenimų ar vaikystės traumų.
Priežasčių galime rasti daug, tačiau ieškant tikrosios šio psichinio reiškinio kilmės Asta Asteen siūlo apsistoti ties traumuojančiais vaikystės patyrimais. „Neapykanta sau, apatija, nepasitikėjimas savimi, jėgų trūkumas, savidestrukcinis elgesys, o kartais galbūt prasiveržiantis nevaldomas pyktis yra toksiškos vaikystės aplinkos pasekmė“, – teigia ji.
Depresija kaip gynybinis mechanizmas
Toliau tęsdama apie depresijos kilmę transformacijų terapeutė sako esanti visiškai įsitikinusi, kad tai kas kažkada mums kaip vaikams buvo būtini išlikimo mechanizmai, šiandien yra trukdis gyventi lengvą suaugusiojo gyvenimą. „Mūsų psichika itin išmintinga ir tai ką patiriame ir jaučiame šiandien tėra rinkinys prisitaikymo mechanizmų išmoktų sunkių vaikystės sąlygų akistatoje“ – tęsia ji. Tačiau pasak Astos, nors daug išlikimo atsakų šiandien mums nebėra palankūs, mūsų protas ir toliau jais remiasi kasdieniniame gyvenime.
Vaikas augdamas šeimoje, kurioje tvyro nuolatiniai konfliktai, vyrauja emocinis apleistumas, griežtumas, tėvų emocinės problemos ar yra vartojamas alkoholis, priverstinai išmoksta prisitaikyti prie šios aplinkos suprasdamas kokiu būdu išgyventi čia yra saugiausia. Vaiko psichika suvokia, kad jis apsaugos save tik tada jei paklus, užslopins savo pyktį, išmoks nebeprašyti atliepimo į poreikius, pataps tokiu kokio reikia tėvams ir savo tikrąjį aš paslėps giliai visam gyvenimui. Tai, tėra bandymas save apginti, bet jame pranykstą vaikiškas džiaugsmas, energija ir tikrieji norai, sako terapeutė.
Sunki netikrumo kaukė
Vaikas, augdamas nepalankiomis sąlygomis ir negalėdamas išreikšti sveiko savo pykčio dėl to kas vyksta aplinkoje, tą pykčio energiją uždaro ir galiausiai nukreipia prieš save. „Būname dar labai maži kai išmokstame save kaltinti už tai, kas vyksta šeimoje ar už tai, kad negauname pakankamai tėvų meilės ir tuomet pradedame laikyti save prastais“ – tęsia Asta. Pasak jos, klientas, kuris jai skundžiasi apatija, letarginiu jėgų trūkumu, skrandžio sutrikimais, nemeile sau ir aštriu vidiniu kritiku yra didžiausias įrodymas kaip šiandien jaučiasi žmogus, kažkada seniai išmokęs prisitaikyti prie toksiškos aplinkos.
Frustracija, kurią galimai pirmuosius kartus jau jautėme tėvams kai dar buvome kūdikiai, uždaroma viduje ir užsidedama neapykantos sau kaukė. „Kaip vaikai, būname per daug priklausomi nuo tėvų, kad galėtume save tinkamai apginti, todėl viską ką jaučiame jiems, galiausiai atsukame prieš save“ – tęsia terapeutė taip pat pridurdama, kad su pykčiu kartu slepiame ir prigimtį, bei tikruosius troškimus. Asta Asteen sako, kad perdėtas paslaugumas, nepasitikėjimas savimi, negalėjimas jausti susidomėjimo dalykais, ar nežinojimas ko iš viso žmogus nori ir kas jam patinka, jėgų trūkumas ir neadekvatus santykis su pykčiu jai yra aiškūs ženklai, parodantys, jog žmogus yra užslopinęs tikrąjį savo identitetą po prisitaikymo mechanizmu. Suprantama, jis yra užsidėjęs tinkamesnę, išlikimu grįstą kaukę, kuri ir yra jo energiją ir gyvenimo džiaugsmą atimantis elementas.
„Kaukė negyva, gyva gali būti tik tikroji prigimtis, norai, troškimai, išraiška ir emocijos, kurios kažkada turėjo būti užslopintos“, – vaizdžiai išsireiškia Asta.
Kaip grįžti į save
Gyvybingas, sveikas ir savimi pasitikintis žmogus yra tas, kuris gali pagaliau leisti sau būti savimi. Kai pagaliau ateiname apginti savo pirminės, vaikystės dalies, atiduodame neapykantą tėvams už slopinimą, vedame save per procesą, kuriame parodome sau, kad dabar jau saugu vėl pagaliau būti tikruoju savimi. „Mūsų vidinis vaikas gyvenantis mūsų suaugusiojo kūne vis dar laukia to didvyrio, kuris ateis ir išves jį iš ankstyvose patirtyse suformuotų gynybinių mechanizmų“, – sako Asta. „Nėra nieko gražesnio kaip atėjimas pas save padedant sau išeiti iš užstrigimo išlikimo rėžime ir pagalba sau tirpdant netikrumo kaukes“, – prideda ji.
Per giliausias transformacijas kasdien žmones vedanti terapeutė pabrėžia pykčio sesijų, kurios yra jos vedamos terapijos dalis, svarbą. Pyktis yra prigimtinė, kūrėjo mums duota emocija. Pasak terapeutės, slopinama ši emocija niekur mumyse nedingsta, o tiesiog kaupiasi pasireikšdama nenaudingais vidiniais procesais. „Vienos mylimiausių mano darbo akimirkų yra tuomet, kai žmogus, apgindamas savo vidinį vaiką, išlieja neapykantą savo praeities, vaikystės tėvams“ – energija, džiaugsmas ir pagarba sau, kurią pajaučia pagaliau tinkamai save išreiškęs žmogus yra tai kas terapeutės teigimu visiškai išlaisvina žmogų.
Neišlietas, metų metais laikomas pyktis, atiduotas šaltiniui – tai yra tėvams – pagaliau leidžia žmogui nukirsti saitus su praeitimi ir netikruoju aš. Savaime suprantama, tai daroma terapinių sesijų metu – privačiai su savimi. Kadangi pyktis yra dalis prigimties, išmokti megzti natūralesnį santykį su pykčio emocija yra būtinoji sąlyga siekiant grįžti į prigimtį. „Mūsų prigimtis kupina visko: meilės, laimės, džiaugsmo, pykčio, sveiko atsakymo ne, norų, poreikių ir spalvų, taip pat potencialo“ – pabrėžia Asta. Negalime užslopinti nei vieno, nes slopinimas atsisuks prieš mus pačius mums gerai žinoma depresijos išraiška ar kitų ligų forma.
Leidimas būti sau gyvu ir tikru savyje talpina daug gyvybingumo, sveikatos ir džiaugsmo. Tuo transformacijų terapeutė įsitikina padėdama žmonėms išliejant pyktį sveikti nuo depresijos. „Užslopintas pyktis pridėčiau, yra ne tik depresinių būsenų, bet ir visų fizinių susirgimų priežastis“ – išskiria Asta. Užspausto pykčio pasekmes ji kažkada patyrė savu kailiu, todėl šiandien su giliausiu supratimu gali padėti sveikti ir kitiems. „Šiandien mano gyvenimo prasmė yra padėti kitiems įveikti ligas ir negalavimus, nuo kurių kažkada kentėjau pati“ – prideda terapeutė, teigdama jog išgijimo receptą yra perpratusi iki gelmių.
„Grįžkime į save, į savo natūralią prigimtį reikšdamiesi, leisdami skleistis ir lietis visoms prigimtinėms spalvoms ir emocijoms – tuomet pagaliau būsime sveiki“ – baigdama pokalbį palinki Asta.