„Vidinis spaudimas prasideda nuo išorinių lūkesčių perėmimo, kai mes renkamės mokytis ir tobulėti tose srityse, kurios neatitinka mūsų tikrųjų norų“, – sako profesorė, socialinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Organizacinės psichologijos tyrimų centro vadovė Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė.
Ji pastebi, kad pernelyg susitelkus tik į profesinį tobulėjimą, dažnai pamirštamas asmeninis augimas – ir tai tampa ilgalaikio nepasitenkinimo šaltiniu.
Tad tikrasis klausimas šiandien – ne kiek mokomės, o kaip tai darome. Ar mokymasis mūsų gyvenime kuria harmoniją, ar tik triukšmą? O gal atėjo metas perrašyti savo mokymosi partitūrą – taip, kad kiekviena nata derėtų su vidiniais poreikiais, o ne su svetimais lūkesčiais.
Disonansas: kai mokymasis tampa našta, o ne varikliu
Žmogus, įsitraukęs į nuolatinį tobulėjimą, retai sustoja savęs paklausti – kodėl iš tikrųjų tai darau? Įrašyti dar vieną mokymų pažymėjimą į CV šiandien lengviau nei įsivardyti, ar pasirinkta kryptis išvis atliepia asmeninius tikslus ir stiprybes.
„Pirmas žingsnis į sąmoningą tobulėjimą yra savųjų stiprybių įvardijimas“, – sako prof. dr. J.Lazauskaitė-Zabielskė. Tačiau, anot jos, daugelis net nežino, kokios tos stiprybės. Tad imasi bet ko ir greitai pajunta perdegimo simptomus.
Ši būsena dažnai prasideda visai nepastebimai. Kursai, kurie neįkvepia. Tikslai, kuriuos suformulavo ne pats žmogus, o organizacijos reikalavimai.
„Jei renkamės veiklas ir mokymąsi, kurie neatitinka mūsų stiprybių, greitai pajuntame nuovargį, nepasitenkinimą ir spaudimą“, – sako profesorė. Šis spaudimas ima formuotis ne iš viršaus, o iš vidaus – tarsi nuolatinis jausmas, kad kažkur vis dar nepakankamai.
Anot Akvilės Alauskaitės, Vilniaus universiteto Verslo mokyklos Strateginių verslo partnerysčių vadovės, viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidų – tobulėjimas dėl tobulėjimo.
„Žmonės neretai pasirenka mokymus ar kursus, sekdami populiariomis tendencijomis ar išoriniais reikalavimais, neatsižvelgdami į savo tikruosius poreikius ir tikslus“, – sako ji. Tokia dinamika ne tik nepadeda augti – ji atitolina nuo savęs. Ilgainiui žmogus ne tik nepajunta progreso, bet ir praranda vidinę motyvaciją apskritai mokytis.
Dar viena priežastis, kodėl mokymasis tampa našta – formalių rezultatų fetišas.
„Daugelyje profesinių sričių vis dar dominuoja formalių rezultatų kultūra – diplomai, sertifikatai, kursų skaičius“, – pastebi A.Alauskaitė. Tai skatina kiekybinį požiūrį: kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau iš tiesų vertingiausios yra metakompetencijos – gebėjimas kūrybiškai spręsti problemas, prisitaikyti bei mokytis, kai iš tiesų to nori.
Kasdienės mažos praktikos: kaip išlaikyti tonaciją neperdegant
Dažnai būtent bandymas suspėti su viskuo tampa pagrindine perdegimo priežastimi. O išorinis tobulėjimo tempas ima diktuoti vidinį ritmą. Prof. dr. J.Lazauskaitė-Zabielskė siūlo sustoti ir atsigręžti į tris bazinius psichologinius poreikius, nuo kurių priklauso, ar mokymasis taps augimu, ar tik dar viena pareiga.
„Kad mokymasis taptų galimybe, leidžiančia atskleisti ir įveiklinti savo stiprybes, svarbu nuolat užduotis sau kelis klausimus. Pirmas jų – ar patiriu savo kompetenciją?“ – sako profesorė.
Pasak jos, kompetencijos patyrimas neturėtų apsiriboti vien profesine veikla. Vertinga pažvelgti plačiau – į tai, ką gebame kasdien, asmeniniame gyvenime. Šis refleksinis žvilgsnis padeda atsiriboti nuo išorinių lūkesčių ir atpažinti tai, kas iš tiesų suteikia pasitenkinimą.
Antras klausimas – apie laisvę rinktis. „Ar patiriame savo autonomiją? Svarbu, kad galėtume pasirinkti sritis, kuriose norime mokytis. Laisvė rinktis tobulėjimo sritis tampa ypač svarbi, kai jos pritrūksta profesinėje veikloje“. Autonomijos stoka yra dažnas nematomas stresoriaus šaltinis, o jos atgavimas per asmeniškai prasmingus pasirinkimus atkuria mokymosi prasmę ir motyvaciją.
Trečias klausimas – apie ryšį su kitais. „Ar patiriame prasmingus ryšius su kitais žmonėmis? Mums būtinas pilnavertis santykis su kitais žmonėmis ir mus supančiu pasauliu“. Vien mokytis nepakanka – prasmingas mokymasis visada susijęs su kontekstu: ar galiu tuo dalintis? Ar tai man padeda būti naudingu kitiems? Kai šie ryšiai nutrūksta, o mokymasis tampa izoliuota veikla, kyla rizika prarasti vidinį ryšį su tuo, ką darome.
Šie trys klausimai atspindi psichologinius pagrindus, kurių patenkinimas siejamas su ilgalaikiu pasitenkinimu ir atsparumu stresui. Remiantis Self-Determination Theory, būtent kompetencija, autonomija ir ryšys sudaro pagrindą tvariam vidiniam augimui. O tai yra vienas efektyviausių būdų išlaikyti harmoniją tarp nuolatinio mokymosi ir emocinės sveikatos.
Sveikos tobulėjimo kultūros vizija: balansas tarp žmogaus ir organizacijos
Daugelis organizacijų deklaruoja, kad darbuotojų augimas joms svarbus. Tačiau realybėje per dažnai tai pavirsta formalumu: metiniais mokymų planais, sertifikatų rinkimu ir silpnu ryšiu su tuo, kas darbuotojui iš tikrųjų svarbu. Tikroji tobulėjimo kultūra – tai ne kursų skaičius, o aplinka, kurioje žmogus jaučiasi galintis augti pagal savo ritmą, o ne pagal sisteminį grafiką.
„Sveika tobulėjimo kultūra įmonėje turėtų būti dinamiška, lanksti ir orientuota į asmeninį bei profesinį augimą, tuo pačiu išlaikant pusiausvyrą su organizacijos tikslais ir vertybėmis“, – pabrėžia A.Alauskaitė.
Anot jos, esminis principas – balansas tarp darbuotojo iniciatyvos ir institucinių prioritetų: „Darbuotojai turi turėti laisvę pasirinkti tobulėjimo kryptį, tačiau ši iniciatyva turi būti suderinta su organizacijos tikslais ir vertybėmis“.
Vilniaus universiteto Mokymosi visą gyvenimą centras sėkmingai šią filosofiją taiko praktikoje. 2024 metais centras įgyvendino beveik 400 programų suaugusiesiems, kuriose dalyvavo apie 10 000 žmonių. Šie skaičiai rodo, kad suaugusiųjų mokymasis tampa vis aktualesne tema – ne tik formaliai, bet ir realiai keičiant profesines trajektorijas, stiprinant kompetencijas ar atrandant naujas sritis.
Dar vienas išskirtinis šio centro bruožas – požiūris į mokymąsi kaip į visos gyvenimo trukmės procesą. Be programų suaugusiesiems, 2024 m. buvo įgyvendinta apie 30 edukacinių iniciatyvų vaikams ir moksleiviams, kurios sutraukė per 5000 dalyvių. Tai rodo sisteminį požiūrį į augimą: nuo ankstyvo pažinimo iki profesinio įsitvirtinimo.
„Centras suteikia galimybes dalyvauti personalizuotuose profesinio tobulėjimo planuose, kurie atitinka tiek darbuotojo asmeninius tikslus, tiek organizacijos strategiją“, -sako A.Alauskaitė. Tokia sistema skatina ne tik mokymąsi, bet ir savęs pažinimą, dialogą tarp skirtingų kartų ir profesijų, bei padeda augti tiek žmogui, tiek institucijai.
Tvarus tobulėjimas – tai ne spaudimas, o pasirinkimas. Kaip teigia A.Alauskaitė, kur kas svarbiau pasirinkti tuos mokymus, kurie atitinka tiek asmens profesinius poreikius, tiek organizacijos tikslus. Tada mokymasis padeda augti ne dėl reikalavimo, o dėl prasmės – ir žmogui, ir organizacijai.