Mažojo Alberto eksperimentas buvo garsus psichologijos eksperimentas, kurį atliko bihevioristas Johnas B. Watsonas ir jo studentė Rosalie Rayner. Anksčiau rusų fiziologas Ivanas Pavlovas buvo atlikęs eksperimentus su šunimis, kuriuose parodė, kaip veikia sąlyginiai refleksai. J.B.Watsonas žengė dar vienu žingsniu toliau, parodydamas, kad emocinės reakcijos gali būti lygiai taip pat išugdomos ir žmonėms.
Šiandien tokio pobūdžio eksperimentas su žmogumi, juolab mažu vaiku, būtų laikomas prasilenkiančiu su bet kokia etika.
Kaip vyko mažojo Alberto eksperimentas
Eksperimento dalyvis buvo vaikas, kurį J.B.Watsonas ir R.Rayner vadino „Albertu B.“, bet šiandien jis žinomas kaip mažasis Albertas. Kai Mažajam Albertui buvo 9 mėnesiai, J.B.Watsonas ir R.Rayner jam parodė keletą dirgiklių, įskaitant baltą žiurkę, triušį, beždžionę, kaukes ir degančius laikraščius, ir stebėjo berniuko reakcijas.
Eksperimento pradžioje berniukas neparodė jokios baimės matydamas jam rodomus daiktus. Tai, ką J.B.Watsonas padarė toliau, viską pakeitė. Kitą kartą, kai Albertas pamatė žiurkę, J.B.Watsonas garsiai trenkė plaktuku į metalinį vamzdį.
Žinoma, vaikas, išgirdęs garsų triukšmą, pradėjo verkti. Po keleto kartų, kai balta žiurkė buvo susieta su garsiu triukšmu, Albertas pradėjo tikėtis gąsdinančio triukšmo, kai tik pamatydavo baltą žiurkę. Netrukus Albertas pradėjo verkti vos pamatęs žiurkę.
J.B.Watsonas ir R.Rayner rašė: „Kai tik buvo parodyta žiurkė, kūdikis pradėjo verkti. Beveik akimirksniu jis staigiai pasisuko į kairę, nugriuvo ant kairiojo šono, atsistojo ant keturių ir pradėjo taip greitai ropoti, kad jį buvo sunku sugauti, kol jis nepasiekė stalo krašto.“
Tai klasikinis vadovėlinis sąlyginio reflekso pavyzdys. Kai kuriais atvejais šios bauginančios patirtys gali sukelti ilgalaikį baimės jausmą, pavyzdžiui, fobijas.
Ką įrodė mažojo Alberto eksperimentas
Mažojo Alberto eksperimentas yra puikus pavyzdys, kaip sąlyginis refleksas gali būti naudojamas emocinei reakcijai iššaukti. Štai kaip veikia šis procesas:
- Neutralusis dirginimas: dirginimas, kuris iš pradžių nesukelia reakcijos (balta žiurkė).
- Nesąlyginis dirginimas: dirginimas, kuris sukelia refleksinę reakciją (garsus triukšmas).
- Nesąlyginė reakcija: natūrali reakcija į tam tikrą dirginimą (baimė).
- Sąlyginis dirginimas: dirginimas, kuris sukelia reakciją po to, kai jis keletą kartų buvo susietas su nesąlyginiu dirginimu (balta žiurkė).
- Sąlyginė reakcija: reakcija, kurią sukelia sąlyginis dirginimas (baimė).
Be to, kad J.B.Watsonas ir R.Rayner įrodė, jog emocinės reakcijos žmonėms gali būti kaip sąlyginiai refleksai, jie taip pat pastebėjo reiškinį, žinomą kaip dirginimo apibendrinimas.
Dirginimo apibendrinimas įvyksta, kai dalykai, panašūs į sąlyginį dirginimą, sukelia panašią reakciją.
Po sąlyginio reflekso susiformavimo Albertas bijojo ne tik baltos žiurkės, bet ir įvairių panašių baltų daiktų. Jis bijojo kitų kailinių daiktų, įskaitant R.Raynor kailinius ir J.B.Watsono, užsidėjusio Kalėdų Senelio barzdą.
Prasilenkia su etika
Nors šis eksperimentas yra vienas iš žinomiausių psichologijos eksperimentų ir įtrauktas į beveik visus įvadinius psichologijos kursus, jis yra plačiai kritikuojamas dėl kelių priežasčių. Pirma, eksperimentui nebuvo kruopščiai pasirengta. J.B.Watsonas ir R.Rayner nesukūrė objektyvių įrankių Alberto reakcijoms įvertinti, o rėmėsi savo subjektyviais interpretavimais.
Šis eksperimentas taip pat kelia daug etinių klausimų. Mažasis Albertas per šį eksperimentą patyrė žalą – po eksperimento jis ėmė jausti anksčiau nepatirtą baimę. Pagal šiandienos standartus mažojo Alberto eksperimentas nebūtų leidžiamas.
Kas nutiko mažajam Albertui?
Klausimas, kas vėliau nutiko mažajam Albertui, ilgą laiką buvo viena iš psichologijos mįslių. J.B.Watsonui ir R.Rayner dar nespėjus pabandyti „išgydyti“ mažąjį Albertą, jis ir jo motina išsikraustė. Kai kurie įsivaizdavo, kad berniukas užaugs ir taps vyru, turinčiu keistą fobiją baltiems, kailiniams objektams.
2009 m. tyrėjai paskelbė savo bandymo atsekti berniuko tapatybę rezultatus. Kaip pranešta žurnale „American Psychologist“, po septynerių metų trukmės paieškų, kurioms vadovavo psichologas Hallas P. Beckas, pavyko atrasti vaiką, kuris, tyrėjų nuomone, galėjo būti mažasis Albertas. Surinkus ir nustačius pirminius eksperimentų duomenis bei galimą berniuko motinos tapatybę, buvo padaryta prielaida, kad mažasis Albertas iš tiesų buvo berniukas vardu Douglasas Merritte‘as.
Deja, mokslininkai sužinojo, kad Douglasas mirė 1925 m. gegužės 10 d., būdamas šešerių metų, nuo hidrocefalijos (skysčių susikaupimo smegenyse), kuria jis sirgo nuo gimimo.
2012 m. H.P.Beckas ir Alanas J. Fridlundas pranešė, kad Douglasas nebuvo sveikas, normalus vaikas, kaip J.B.Watsonas jį aprašė savo 1920 m. eksperimente. Maža to, jie teigė, kad J.B.Watsonas galėjo žinoti apie berniuko neurologinę būklę ir sąmoningai ją slėpti. Jei tai būtų tiesa, šie rezultatai būtų užtemdę J.B.Watsono atminimą ir dar labiau pagilinę šio gerai žinomo eksperimento etinius bei moralinius aspektus.
Tačiau 2014 m. H.P.Becko ir A.J.Fridlundo išvadomis buvo suabejota, kai tyrėjai pateikė įrodymų, kad tikrasis Mažasis Albertas buvo visai kitas berniukas, vardu Williamas Bargeris. W.Bargeris gimė tą pačią dieną kaip ir D.Merritte‘as, žindyvei, kuri dirbo toje pačioje ligoninėje, kaip ir D.Merritte‘o motina. Nors jo vardas buvo Williamas, jis visą gyvenimą buvo žinomas antruoju vardu – Albertas.
Be to, A.Bargerio kūno svoris ir vystymosi būklė tiksliai atitiko eksperimento dokumentaciją apie tiriamojo kūdikio būklę. Galiausiai, kai mokslinikams buvo leista savarankiškai patikrinti D.Merritte'o klinikinę bylą, paaiškėjo, kad jis buvo „visiškai aklas“, o tai prieštarauja filmuotai eksperimento medžiagai, kurioje matyti, kaip mažasis Albertas nukreipia žvilgsnį į objektus.
Pasitelkę profesionalius genealogus, tyrėjai sužinojo, kad A.Bargeris mirė 2007 m., būdamas 87 metų, ir nustatė vieną artimą gyvą giminaitį – dukterėčią. Interviu A.Bargerio dukterėčia teigė, kad ji ir jos dėdė visą jo gyvenimą buvo gana artimi, ir pripažino, kad A.Bargerio antipatija šunims yra gerai žinomas faktas, dėl kurio šeimos nariai, ypač žmona, jį erzindavo (tyrėjai pažymėjo, kad nėra jokio būdo nustatyti, ar šis elgesys susijęs su J.B.Watsono eksperimentu).
Ji taip pat informavo tyrėjus apie savo dėdės nemeilę gyvūnams apskritai, ne tik šunims. Nors tai nebuvo itin stipri nemeilė, šeimos nariai dažnai turėdavo uždaryti savo šunis atskirame kambaryje, kai jis atvykdavo. A.Bargerio dukterėčia teigė, kad neprisimena jokių kitų fobijų, kurias jis galėjo turėti. Tyrėjai padarė išvadą, kad A.Bargeris nežinojo, kad su juo kūdikystėje buvo atliekamas eksperimentas.
Nors ekspertai ir toliau diskutuoja apie tikrąją berniuko, kuris buvo J.B.Watsono eksperimento centre, tapatybę, niekas neabejoja, kad mažasis Albertas paliko ilgalaikį pėdsaką psichologijos mokslo srityje. Šie eksperimentai prisidėjo prie klasikinio sąlyginio reflekso proceso supratimo. Taip pat buvo įrodyta, kad baimė gali būti sąlygota, o tai padėjo psichikos sveikatos ekspertams geriau suprasti, kaip formuojasi tokios būklės kaip specifinės fobijos ir potrauminio streso sutrikimas.
Parengta pagal verywellmind.com