Ši astronominė riba nuo seno turėjo ypatingą prasmę baltų pasaulėžiūroje: pagal ją buvo sudarinėjami kalendoriai, o Saulės patekėjimo ir nusileidimo kryptys pažymėtos net akmenų rikiuotėmis prie piliakalnių ir senųjų gyvenviečių.
Etnologas Libertas Klimka primena, kad senovės baltai lygiadieniui skyrė ypatingą dėmesį. „Tai buvo tarsi kalendoriniai atskaitos taškai, pagal kuriuos žmonės gyveno. Net prie piliakalnių ar gyvenviečių išdėlioti akmenys padėdavo nustatyti tikslią Saulės kryptį lygiadienio dieną“, – pasakoja jis.
Lygiadienis įsipynė ir į krikščionišką tradiciją – ši data beveik sutampa su apaštalo Mato diena (rugsėjo 21-oji). „Neatsitiktinai ir liaudies patarlės siejamos su šiuo laiku: „Nuo Mataušo – vanduo ataušo“, „Nuo Mataušo kapeliušą kabink už krosnies“, „Nuo Mataušo visiems barščiai ataušo“. Tai ženklai, kad jau metas atsisveikinti su šiluma, pasidėti vasaros skrybėlę ir suskubti atlikti darbus laukuose“, – teigia L.Klimka.
Nors apeigų atmintis iki mūsų dienų neišliko, galima spėti, jog jos buvo susijusios su padėka už derlių.
„Žmonės gyveno iš žemės, tad natūralu, kad svarbiausi simboliai – žemę vaizduojantis rombas, kartais puoštas kabliukais, primenančiais arklius, vežančius derlių. Toks ženklas išliko tautodailėje ir net Saulės laikrodžiuose“, – aiškina etnologas.
Pasak jo, panaši tradicija būdinga daugeliui Europos šalių, esančių toje pačioje geografinėje platumoje: „Darbus ir ritmus lėmė klimatas. Tik pajūryje viskas vyksta kiek vėliau, nes jūra ilgiau išlaiko vasaros šilumą.“
Lygiadienis šiandien gali tapti proga sustoti ir pagalvoti, kaip mūsų gyvenimą vis dar veikia gamtos ritmas. Net ir skubant, verta pasimėgauti trumpu rudens Saulės blyksniu, pastebėti, kad po šios dienos tamsa pamažu ima viršų.
„Lygiadienis primena, kad gyvename cikliškame pasaulyje, o kartu kviečia žmogų susiderinti su gamtos harmonija“, – sako L. Klimka.